Šeimos stiprinimo programa, 6 metų vykdoma „SOS vaikų kaimų Lietuvoje“ organizacijos, turi aiškiai apibrėžtą tikslą stiprinti šeimos gebėjimus savarankiškai spręsti iškylančias problemas ir iššūkius, suteikiant šeimai reikiamą paramą ir pagalbą bei siekiant įgalinti šeimas.
Kokios problemos kamuoja šeimas?
Šiuo metu šeimų stiprinimo programoje Vilniaus mieste paslaugos yra teikiamos 276 šeimų patiriančių įvairių sunkumų. Pasak Indrės Kropienės, galėtų būti keturios šeimų grupės pagal dažniausiai pasikartojančius patiriamus socialinius sunkumus, šiame laikotarpyje.
„Pirmoji grupė būtų šeimos, išgyvenančios skyrybų procesą, antroji – šeimos, sprendžiančios rimtus įvairių priklausomybių atvejus. Dažnai tai būna įsisenėjusi situaciją šeimoje. Trečioji grupė būtų šeimos, susiduriančios su vaikų auklėjimo, raidos ir priežiūros sunkumais, o ketvirtoji – šeimos, kurios stokoja socialinių, bazinių šeimos modelio veikimo įgūdžių“, - sako I.Kropienė.
Šeimos, išgyvenančios skyrybas, kreipiasi pagalbos tuomet, kai nepavyksta konstruktyviai spręsti savo poros santykių problemų. Dažnu atveju, poros pamiršta ir ne visuomet atsižvelgia į savo vaikų poreikius. Anot I. Kropienės, neretai skyrybų procese vaikai būna naudojami kaip manipuliacijos įrankiai vienos ar kitos pusės tikslui pasiekti. Tai pasireiškia vaikų nuteikinėjimu prieš mamą ar tėtį, nesutariama dėl vaiko išlaikymui reikalingos sumos, gyvenamosios vietos nustatymo arba dėl bendravimo su vaiku tvarkos.
„Dirbant su skyrybas patiriančiomis šeimomis dažniausiai teikiama psichologų pagalba šeimoje augantiems vaikams kurie išgyvena kaltės, išsiskyrimo jausmus. Tėvams siūloma mediacijos paslaugas ar šeimos terapiją priklausomai nuo šeimos situacijos.
Dirbant su skyrybas patiriančiomis šeimomis dažniausiai teikiama psichologų pagalba šeimoje augantiems vaikams kurie išgyvena kaltės, išsiskyrimo jausmus.
Svarbu pastebėti, kad šeimos terapija galima šeimai, kai šeima eina susitarimo, bendro susikalbėjimo ir sprendimo ieškojimo link. Vis dar konflikto stadijoje esančioms šeimoms labiau tinkama mediacijos paslaugos. Taip pat esant poreikiui teikiamos teisininko ir socialinio darbuotojo konsultacijos. Besiskiriančios šeimos dažnai yra linkusios priimti pagalbą, dalinasi savo išgyvenimais, bendradarbiauja“, - sako I.Kropienė.
Kas neramina paauglius?
Šeimų stiprinimo programoje didelę dalį sudaro darbas su sunkiai paauglystę išgyvenančiais jaunuoliais. Jie neretai jaučiasi sutrikę dėl to, kad neranda savo vietos socialiniame gyvenime. Kaip patys sako, negali savęs priskirti kuriai nors konkrečiai grupei, todėl vienu metu jaučiasi tiek suaugę, tiek vaikai.
Paauglystės laikotarpis yra būtent tas, kai paauglys tą giją ras su jam tinkančia aplinka, kuri nebus socialiai teigiama, pozityvi ir pan.
„Paauglys neturi reikiamos patirties – visi šiame amžiuje patiriami išgyvenimai yra nauji, svarbus savo tapatumo ieškojimas bei savo asmens priskyrimas vienai ar kitai socialinei visuomenės grupei. Jei paauglys dėl santykių su tėvais atskirties, blogų praeities su jais patirčių nebeturi juos siejančios gijos. Paauglystės laikotarpis yra būtent tas, kai paauglys tą giją ras su jam tinkančia aplinka, kuri nebus socialiai teigiama, pozityvi ir pan.
Patarimas tėvams - prisiminti, kad paauglys yra tarsi tas pats buvęs trimetis vaikas, kuriam ne mažiau reikia meilės. Jis vėl yra ieškojimuose ir naujuose patyrimuose, tik jau tame amžiuje, kai meilės paprašyti ar ją parodyti yra nepatogu. Paprastas akių kontaktas, palaikantis prisilietimas, tiesiog buvimas šalia padės santykiams nenutrūkti“, – pasakoja I.Kropienė.
Patarimas tėvams, prisiminti, kad paauglys yra tarsi tas pats buvęs trimetis vaikas, kuriam ne mažiau reikia meilės.
Dirbdami su sunkumus išgyvenančiais jaunuoliais specialistai bando išsiaiškinti tikrąsias esmines paauglio problemas, nukreipia juos pas psichologus, įvairius terapeutus. Taip pat ieškomi pagalbos būdai, kai matome, kad tradicinis psichologo ar kito specialisto konsultavimas paaugliui nepriimtinas. Kartu yra stiprinamos tėvų žinios paauglių auklėjimo klausimais, nukreipiamu į tam skirtas tėvų savipagalbos grupes. Pagalba visuomet suteikiama atsižvelgiant į konkrečią šeimos ir joje augančio paauglio situaciją.
Socialinis darbuotojas – kokia jo darbo diena?
„SOS vaikų kaimų Lietuvoje“ koordinuojanti atvejo vadybininkė Indrė Kropienė sako, kad socialinio darbuotojo diena būna labai dinamiška, o laikas pralekia žaibo greičiu. Kiekvieną dieną tenka susidurti su vis naujais iššūkiais.
„Kadangi dirbame su šeimomis, kuriose vyksta socialiniai šeimos santykiai, niekuomet nežinome, kokia diena laukia ir, ką ji naujo atneš. Rytas prasideda nuo darbų planavimo, toliau seka bendravimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų organizavimas, tarpininkavimas šeimoms bendraujant su kitomis institucijomis.
Kai žinai, kad nuo tavęs, greičiausiai, priklauso ar kažkas bus pavalgęs, nuėjęs į mokyklą ar susirgus nukreiptas pas medikus – imi ir darai.
Nemažą laiko dalį tenka skirti ir netiesioginiam darbui su šeima – dokumentacijos pildymui, bylų tvarkymui – jis užima trečdalį darbo dienos laiko. Visgi, smagu matyti geruosius pavyzdžius, kai galime padėti šeimai, o ir jos tos pagalbos nori“, - sako I.Kropienė.
Anot Indrės, be didelės vidinės motyvacijos socialinio darbuotojo darbas tiesiog nėra įmanomas. Žmonės, dirbantys šioje srityje turi turėti labai daug empatijos, jautrumo, noro padėti ir įgalinti kitą asmenį.
Socialinis darbuotojas yra kaip tas mažas voriukas, kuris nuolat jungdamas plonas voratinklio gijas plečia šeimai didžiulį pagalbos tinklą.
„Atsikelti ir kiekvieną rytą eiti į darbą motyvuoja vidinė žinia, kad esi reikalingas silpnesniam bei gyvenimo negandų užkluptam suaugusiam ar mažam, silpnam ir negalinčiam savęs apginti vaikui. Kai žinai, kad nuo tavęs, greičiausiai, priklauso ar kažkas bus pavalgęs, nuėjęs į mokyklą ar susirgus nukreiptas pas medikus – imi ir darai. Socialinis darbuotojas yra kaip tas mažas voriukas, kuris nuolat jungdamas plonas voratinklio gijas plečia šeimai didžiulį pagalbos tinklą“, - sako I.Kropienė.
Visgi, socialiniai darbuotojai tokie patys žmonės, kaip ir kiti – visų problemų išspręsti jie negali. Kiekvienam pasirinkusiam šį sudėtingą pagalbos kitam kelią svarbu suvokti, kad jis yra pagalbininkas, nukreipiantis šeimą, kuria linkme reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti. Vis tik galutinius sprendimus daro pati šeima ir jos nariai, tad tik nuo jų priklauso, koks bus rezultatas.
