Kokie pokyčiai vyksta paauglio smegenyse? Tėvai ir paaugliai turėtų tai žinoti

– Paauglystė – bene labiausiai linksniuojamas vaiko brandos etapas, kurio dalis tėvų net bijo. Puikiai žinome, kas yra fizinis brendimas, o kaip vaikas keičiasi iš emocinės, neurologinės pusės?

– Taip, per kelerius metus įvyksta dideli pokyčiai ir čia svarbiausia išskirti 2 su brendimu susijusius momentus. Visų pirma, keičiasi hormonų sistema – ima išsiskirti vyriškasis hormonas testosteronas ir moteriškasis estrogenas, o su tuo susiję ir kūniški pokyčiai, ir procesai smegenyse. Dėl šių hormonų atsiranda seksualiniai impulsai, keičiasi emocijų valdymas, ima gąsdinti kūniški pokyčiai, atsiranda naujų minčių, troškimų, paaugliai dažnai tiesiog nebežino, kaip elgtis, kaip save priimti.

Antrasis momentas – keičiasi pačios smegenys. Kalbant kiek bendriau ir be smulkių niuansų, smegenyse juk egzistuoja migdolinis kūnas, susijęs su instinktu „bėk, kaukis arba apsimesk negyvu“ ir yra prefrontalinė smegenų žievė, atsakinga už racionalų mąstymą, pasekmių suvokimą ir panašiai. Migdolinis kūnas susiformuoja gana anksti, dar vaikystėje, o štai prefrontalinė žievė dar formuojasi ir žmogui sulaukus virš 20 metų. Kiek šaržuojant galima sakyti, kad migdolinis kūnas yra gryni impulsai, tokia „beždžionėlė“, o prefrontalinė žievė yra tas „suaugęs žmogus“.

Paaugliui neurologiškai žymiai sunkiau save raminti, racionaliai mąstyti, planuoti, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą.

Taigi, čia ir atsiranda didžioji problema ir didysis prasilenkimas: mažo vaiko prefrontalinė žievė dar neišsivysčiusi, tačiau jis dar ir neturi tiek atsakomybių, pokyčiai nėra dideli, juo rūpinasi tėvai, jis patiria mažiau streso, jis vis dar gali būti ta „beždžionėle“.

O štai paauglys, kurio prefrontalinė žievė dar tik vystosi, jau turi daug atsakomybės, jo gyvenime daug dramų, įtampos tarp draugų, didėja krūvis, reikalavimai mokykloje. Migdolinis kūnas į tai labai reaguoja, tai ir paaiškina, iš kur tiek daug ir tokių stiprių emocijų – pykčio, liūdesio, užsiplieskimo. Ir tai visiškai natūralu: tiek pokyčių, tiek nežinomybės, priekinė prefrontalinė žievė dar tik vystosi, tad paaugliui neurologiškai žymiai sunkiau save raminti, racionaliai mąstyti, planuoti, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą. Žinoma, jis jau gali racionalizuoti, geriau supranta savo veiksmų pasekmes, tačiau tai jam žymiai sunkiau, nei suaugusiam žmogui, tam reikia daugiau pastangų.

Vida Press nuotr./Paauglė

– Kiek paprastai toji komplikuotesnė ar paprastesnė paauglystė trunka?

– Ko gero, griežtai apibrėžti sunku, nes galimi įvairūs pjūviai. Vertinant fiziologiškai, jos pradžia būtų 10–12 metų, nors susiduriu su tėvais, kurie ir apie pradinukus kalba kaip apie paauglius, o 15–16 metų jau būtų brandžioji ar net vėlyvoji paauglystė. Kita vertus, nemaži pokyčiai smegenyse vyksta net iki 30 metų, tad vertinant neurologiškai, ir paauglystė yra žymiai ilgesnė.

Galima net sakyti, kad pati paauglystė yra sutartinis dalykas, priklausomai nuo to, kokiu aspektu apie ją kalbame. Fiziologiškai paauglystė tęsiasi iki lytinio subrendimo pabaigos. Iš psichologinės, neurologinės pusės, ji gali tęstis net iki 30 metų, kai pilnai susiformuoja prefrontalinė žievė.

– Fiziologiškai, neurologiškai keičiasi visi vaikai, tačiau tikrai ne visų jų paauglystė yra sudėtinga, nuo ko tai priklauso – temperamento, auklėjimo?

– Čia galime kalbėti apie 2 momentus. Visų pirma, visi gimstame skirtingi, tad ir predizpozicija, kokios bus smegenys, yra nevienoda – skirsis vaikų jautrumas, tad, atitinkamai, ir emocijos, elgesys, reakcijos.

Antrasis momentas yra susijęs su poreikių patenkinimu – vienam vaikui reikia daugiau meilės ir dėmesio, o kitam mažiau. Labai svarbu, kaip tie vaiko poreikiai tenkinami. Dar psichologijos klasikas, individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris įvardijo, jog vaikui svarbu priklausyti, būti vertinamam, būti kompetentingam ir išdrįsti išbandyti naujas veiklas bei visame tame jaustis saugiam.

– Ko gero, tas naujų veiklų išbandymas, kuris taip masina paauglius, daugeliui tėvų ir kelia daugiausia nerimo.

– Taip, dažnai tenka girdėti, jog tėvai paprasčiausiai nepasitiki paaugliu. Ir tai gana natūralu, paaugliai tikrai neretai išbando ir grėsmingus dalykus. Bėda tik, kad dažnai su paaugliu kalbama kaip su mažu vaiku, nes įsivaizduojama, kad jis nėra toks jau protingas, nesupras.

O iš tiesų paaugliai supranta daug, jie yra kompetentingi, tik tėvai tiesiogiai ar netiesiogiai parodo, jog jų tokiais nelaiko. Tada paaugliui ir atsiranda noras įrodyti savo kompetenciją, drąsą, tai yra rizikuoti, išbandyti. Taigi, mamos ar tėčio požiūris į paauglį, jo vertinimas yra labai svarbu. Mano rekomendacija: pasitikėti savo vaiku, kalbėti su juo nuoširdžiai, pagaliau, pasidalinti savo patirtimis, net sunkumais, kurie mamai ar tėčiui kilo paauglystėje, pabandyti perteikti tada buvusias svarbias emocijas. Ir tai daryti reikia ne kaip nors deklaratyviai ar apibendrintai, bet papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų.

Vida Press nuotr./Tėvas su sūnimis

Jei sveikas santykis – kad mama ir tėtis yra autoritetas, į juos lygiuojamasi – yra sukurtas nuo vaikystės, tuomet ir draugais su savo vaiku būti nėra sudėtinga.

– Tačiau ar pasakodami apie savo paauglystės patirtis tėvai nerizikuoja tapti savo vaiko „draugeliais“? Juk tėvai ir turi likti tėvais, ar ne?

– Taip, vienas iš svarbiausių iššūkių tėvams ir yra, kiek turiu būti draugas ir kiek turiu nustatyti ribas. Ir tai nelengvas iššūkis. Sakyčiau, kad svarbi ir sveika būtų tokia dinamika: kaip tėvas ir mama turiu būti emociškai, o kol įmanoma, ir fiziškai stipresnis, kad vaikas jaustų mano autoritetą, lygiuotųsi, to vaikams tikrai reikia. Tėvai privalo nustatyti ribas, turi būti aiškūs susitarimai ir aiškios pasekmės, kas bus, jei tos ribos bus peržengtos. Tačiau visą šį santykį reikia kurti jau nuo vaikystės, o ne susizgribti vaikui sulaukus paauglystės. Jei sveikas santykis – kad mama ir tėtis yra autoritetas, į juos lygiuojamasi – yra sukurtas nuo vaikystės, tuomet ir draugais su savo vaiku būti nėra sudėtinga.

O štai santykis, kai su savo vaikais esame „draugeliai“, nėra sveikas. Tada vaikas mąsto, kad jis gali tėvus kontroliuoti, manipuliuoti, išzysti, o kartu jis vertina, kad suaugusysis nėra stiprus, ir kelia klausimą, o kas tada pasaulyje yra stiprus? Nes stipraus suaugusiojo, šalia kurio jaustųsi saugus, vaikui – ir mažam, ir jau paaugliui – reikia. Tad apibendrinantis patarimas: tėvams svarbu išlaikyti autoritetą, rodyti vaikui, jog suaugęs žmogus turi daugiau patirties, o kartu mokėti išklausyti ir atliepti vaiką. Kaip tai veikia? Tarkime, dar nedidelis vaikas netinkamai elgiasi ir mušasi, ką daro tėvai? Fiziškai sulaiko stipriai apkabindami ir sakydami žodžius „aš tave myliu, bet tikrai neleisiu tau skriausti savęs bei kitų“, kad vaikas gautų aiškią žinutę, jog jam nebus leista naudoti fizinio smurto, bet kartu jis yra mylimas ir saugomas. Tai ir yra išraiška to, apie ką kalbėjome – prižiūri, saugai, parodai, kad supranti, tačiau tame supratime nustatai ribas.

– Pasitikėjimas paaugliu ir kontrolė, kaip tėvams rasti tinkamą balansą?

– Manau, apie kontrolę šiuo atveju kalbėti sunku, nes niekada nežinai, ar tikrai kontroliuoji (šypsosi). Viskas labai priklauso ir nuo tėvų, ir nuo vaikų, nuo jų santykio – kiek pavyks susitarti, kiek paauglys sutiks atskleisti.

Vis tik svarbiausia, kad vaikas jaustų pasitikėjimą, per didelė tėvų kontrolė ar nerimas nieko gero neatneš. Manau, kad turėtų būti kelios aiškios taisyklės: iki kada grįžti namo, ko griežtai negalima vartoti, nelipti į svetimas mašinas ir panašiai. Tokios bazinės taisyklės ir yra pakankamos, o jei jos yra pažeidžiamos, turi būti natūralios pasekmės. Tarkime, pavėlavai grįžti, todėl kitą savaitę privalėsi grįžti ne 10-ą, o 9-ą valandą.

– Tačiau, ko gero, tos pasekmės su paaugliu turėtų būti aptartos iš anksto, o ne kuriamos ekspromtu?

– Taip, šeimos taisykles ir pasekmes už jų nesilaikymą verta sukurti visiems. Yra net toks metodas, vadinamas pozityviąja disciplina, o tai veikia taip: šeima turi susirinkimus, pageidautina, nors kartą per savaitę, kuriuose dalyvauja visi. Susėdama ratelyje, yra moderatorius ir kiekvienas turi galimybę iškelti problemą. Kiekvienas šeimos narys siūlo po vieną sprendimą tai problemai, o tada balsuojama.

Tarkime, problema: visi eina pernelyg vėlai miegoti ir neišsimiega. Sprendimas: eiti miegoti 10-ą valandą, o apie tai pranešama įjungiant kokią nors muziką. Tokiu pat būdu siūlomos ir pasekmės tiems, kurie sutarto sprendimo nesilaiko, bei už jas balsuojama. Pozityvioji disciplina paaugliams labai tinka, nes tai leidžia pačiam statyti ribas, vaiko poreikiai yra patenkinami – jis jaučia, jog priklauso šeimai, yra vertinamas, kompetentingas, jis išdrįsta siūlyti idėjas ir jos yra išklausomos, priimamos.

– O jei vis tik buvo pažeistas kuris nors susitarimas, galiojęs už namų ribų, vaikas išbandė rūkalus, svaigalus, ėjo ten, kur buvo tartasi, jog jis neis?

– Visų pirma, į tokius būsimus iššūkius būtų gerai žvelgti prevenciškai – pasakoti apie tai vaikui, kol jis dar nėra susidūręs, neatsitiktinai daugelyje mokyklų tai ir daroma, yra įvairiausios programos.

Kita vertus, yra ir tėvų, ir mokyklų, kur vengiama kalbėti apie lytiškumą, alkoholio, narkotikų grėsmes. Ir vis dėlto geriau, kad kas nors apie tai informuotų. Pastebiu, jog labai paveiku, kai vaikams apie tai pasakojama biologiniu pagrindu bei tinkamomis metaforomis. Pavyzdžiui, kad jie suprastų, kas vyksta smegenyse pavartojus alkoholio, kokios gali būti pasekmės arba, kalbant apie narkotikus, reiktų ne tiesiog įvardinti, jog narkotikai yra blogis, bet lygiai taip pat biologiškai paaiškinti, kaip jie veikia, kaip priprantama ir panašiai.

Jei sakoma, kad alkoholis negerai, o savaitgaliais „švenčiama“, siunčiama dviguba žinia, kuri kelia kognityvinį disonansą.

O ką gi daryti, jei kas nors jau nutiko? Viskas labai priklauso nuo vaiko jautrumo, to, kaip anksčiau panašios bėdos spręstos. Daliai vaikų labai tinka iškart taikoma pasekmė. Kitam gi reikia ilgo pokalbio ir išsiaiškinimo, kodėl kilo mintys kažko pabandyti, gal buvo nepatenkintas kažkuris poreikis. Juk kone klasika, jog su „kieta chebra“ susidės vaikas, kuris jaučiasi žemesnės savivertės. O jei vaikas ir pats „kietas“, jokia „kieta chebra“ jam nebus reikalinga.

Taip pat svarbu, koks pavyzdys, vaikui rodomas, kas apie tai kalbama. Juk jei sakoma, kad alkoholis negerai, o savaitgaliais „švenčiama“, siunčiama dviguba žinia, kuri kelia kognityvinį disonansą. Labai svarbu, ką vaikas matė nuo pat mažumės, kaip jau ūgtelėjęs jis supranta patį reiškinį.

– Kasdien dirbate su vaikais, kurie netrukus pereis į paauglystę, o kai kurie jau ir žengia. Kokia būsima paauglių karta dabar formuojasi?

– Prognozuoti visada sunku, tačiau, manau, būsimiems paaugliams puikiai seksis rasti reikalingą informaciją ir atsirinkti, kas yra naudinga, svarbu. Žinoma, kartu labai svarbu, kad paaugliai sugebėtų palaikyti santykį su kitu žmogumi, kad jie nepanirtų į individualizmą.

Stebėdamas dar nedidelius vaikus matau, kokie kompetentingi, savarankiški jie auga, kiek daug jie moka – kai kurie tiek įsigilina į tam tikrą sritį, jog gali pranokti ir to dalyko mokytoją. Tai džiugina, manau, viskas su būsima paauglių karta bus gerai.

Ko kartais galbūt trūksta, tai mano jau minėto ribų nustatymo. Juk, apskritai vertinant, dabar geri laikai, vaikai daug keliauja, retai ko stokoja, tačiau kartais jie ir perlepinami, su jais kalbama tik labai švelniai, per stipriai bandoma apsaugoti, atsiranda tokie kraštutinumai, kai kone nuolat netinkamai besielgiantį vaiką vis stengiamasi švelniai nuraminti, net kai akivaizdu, kad tai ilgalaikėje perspektyvoje neveikia. Jau pasikartosiu: vaikas turi jausti, jog tėvai yra stipresni, yra jam autoritetas ir į juos norisi lygiuotis.