„Kažkada tėtis užsiminė, kad neduok dieve man kas nors ką padarytų – jis nieko nelaukęs pats juos paauklėtų, jei jų pačių tėvai nesugeba. Bet aš mažiausiai noriu, kad tėvai skambintų ar važiuotų pas tuos, kurie kabinėjasi prie manęs...“. „Aš tikrai nepasakosiu tėvams apie patyčias, nes jie iškart lėks aiškintis į mokyklą. O man dar tik šitos gėdos ir betrūko!“. Tokias ir panašias istorijas beveik kasdien girdi „Vaikų linijos“ konsultantai, kai su vaikais svarsto galimybę apie patyčias papasakoti tėvams.
Kylantis pyktis, išgąstis dėl vaiko saugumo, bejėgiškumas ar netgi savęs kaltinimas – emocijos, paprastai kylančios tėvams, kai jie sužino, kad iš jų vaiko tyčiojamasi. Ir jos yra visiškai suprantamos.
Vis tik problema gali būti tuomet, kai imama veikti „ant karštųjų“. Stiprių emocijų pagauti tėvai skubotai puola kažką daryti, neapgalvoję to elgesio pasekmių ir dažnai nepaisydami paties vaiko ir jo norų.
Nevertėtų elgtis skubotai
„Vaikas gali nerimauti, kad tėvai karingai nusiteikę puls skambinti į mokyklą, netikėtai atvažiuos ir įsiverš per pamoką, eis pas direktorių ar susisieks su skriaudėjų tėvais ar pačiais skriaudėjais. Šie vaiko nuogąstavimai dar labiau sustiprėja, jeigu tėvai apskritai linkę impulsyviai elgtis, ūmiai ar agresyviai reaguoti arba svaidosi tokiais pasisakymais kaip, pavyzdžiui, „jei drįstų kas prie mano vaiko pirštu prisiliesti, tai taip juos atvanočiau po pamokų, kad maža nepasirodytų!“, – pastebi „Vaikų linijos“ psichologė Ivona Suchodolska.
– Tokiais atvejais vaikai dažnai vengia pasakoti tėvams tai, kas juos labai sujaudintų, išgąsdintų ar supykdytų, tokiu būdu bandydami apsaugoti tėvus nuo pernelyg didelio jaudinimosi, o save – nuo jų neprognozuojamų reakcijų, dėl kurių vaikas gali jaustis nesaugiai, susigėdęs ar išsigandęs dėl galimai dar didesnių patyčių.“
Todėl labai svarbu, kad vaikas žinotų, jog susidūręs su patyčiomis ar kitais skaudžiais išgyvenimais, jis gali tikėtis iš tėvų palaikymo ir ramaus reagavimo, kas kuria saugumo ir pasitikėjimo jausmą. Taigi, jeigu vaikas prasitarė, kad patiria patyčias, pirmiausia svarbu reaguoti ramiai ir dėmesingai išklausyti visą jo pasakojimą iki galo.
Įtraukti vaiką į patyčių situacijos sprendimą
Patyčių situacijose skriaudžiami vaikai jaučiasi bejėgiai, negalintys kontroliuoti ar pakeisti to, kas vyksta. Todėl ypatingai svarbu, kad vaikui papasakojus tėvams apie patyčias, jis vėl nepatirtų to paties bejėgiškumo jausmo, kaip kaskart kęsdamas patyčias.
„Po to, kai vaikas jums pasipasakos, kai jį išklausysite, padrąsinsite ir patikinsite, kad nepaliksite jo vieno tvarkytis su patyčiomis, svarbu jo klausti, kokios pagalbos jis tikėtųsi iš jūsų. Kaip jis norėtų, kad jūs elgtumėtės, kada ir kokiomis aplinkybėmis planuotumėte susisiekti su mokykla ir pan., – pataria „Vaikų linijos“ psichologė. – Svarbiausia, kad neveiktumėte vaikui už nugaros, o aptartumėte su juo visus žingsnius, sudarytumėte planą, ką su vaiku kartu darysite, spręsdami patyčias.“
Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ vykdo kampaniją „Patyčių muziejus“. Kviečiame visus suaugusiuosius padėti išklausyti vaikus. Šiuo metu „Vaikų linija“ gali atsiliepti į 1 iš 7 vaikų ar paauglių skambučių. Apsilankykite interneto svetainėje www.patyciumuziejus.lt ir paaukokite „Vaikų linijai“, kad kuo daugiau vaikų būtų išklausyti, sulauktų pagalbos ir patyčios virstų istorija.
