Apie tai, kaip Ingos šeimos istorija virto drama, 15min jau rašė. Tačiau dabar, sako moteris, situacija dar sudėtingesnė. Ji tikisi ir Lietuvos valdžios institucijų pagalbos, tačiau kol kas tarnybos į situaciją, anot pašnekovės, nereaguoja.
„Balandžio mėnesį gavau nutartį, kad vaikai turi gyventi Italijoje, o birželio mėnesį kreipiausi į teismą, kad atnaujintų bylą dėl konstitucinės teisės pažeidimo į teisingą teismą. Tačiau teismas mano prašymą atmetė. Tą patį mėnesį vyko skyrybų bylos posėdis Italijoje“, – sakė moteris.
Tam, kad pateiktų ieškinį bylos atnaujinimui ir turėtų už ką sumokėti teisininkams, moteris pardavė savo automobilį. „Šiuo metu mano pajamos yra tik kiek daugiau, nei 300 eurų“, – sakė moteris.
Viskas sprendžiama Italijoje
Situaciją sunkina ir tai, kad teismas dėl santuokos nutraukimo vyksta ne Lietuvoje, bet Italijoje.
„Į teismą Lietuvoje, norėdama nutraukti santuoką, kreipiausi aš. Esu lietuvė, čia dirbu, gyvenu, čia deklaruota gyvenamoji vieta, čia sudaryta santuoka, Lietuvoje gimė vienas iš vaikų – yra pakankamai daug svarių faktų, kad skyrybos vyktų Lietuvoje.
Tačiau Lietuvos teismas atidavė jurisdikciją Italijai, todėl viskas sprendžiama šioje šalyje. Ir skyrybų, ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimai.
Dėl skyrybų į Lietuvos teismą aš kreipiausi spalio mėnesį. Tada vyras gavo pranešimą dėl priverstinės mediacijos ir iš karto pats kreipėsi dėl skyrybų Italijoje. Prasidėjo katės ir pelės žaidimas, kas ieškinį priims greičiau. Mano ieškinį vertino šešis mėnesius, vis reikėjo šalinti trūkumus, manęs teismas prašė įrodyti, kad aš turiu teisę skirtis Lietuvoje, kad Lietuvos teismas turi teismingumą nutraukti mano santuoką. Absurdo teatras.
Per visą šį laiką mane konsultavo aštuoni advokatai – visi pasakė vieną ir tą patį: kad tai yra mažų mažiausiai keista, nes skyrybos turėjo vykti Lietuvoje. Kodėl taip įvyko – nežinau“, – kalbėjo moteris.
Teismo sprendimo iš karto nevykdė
Moteris svarsto, kad vaikų gyvenamoji vieta Italijoje nustatyta greičiausiai dėl to, kad teisme buvo pripažinta, jog jos pačios gyvenamoji – Lietuva ir Italija. Nors moteris prašė, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su mama, o ne konkrečioje šalyje, į tokį jos prašymą atsižvelgta nebuvo.
„Lietuvoje aš nuolat būdavau nuo 2018 metų pabaigos. Gyvenau per dvi šalis, daug važinėdavau, tačiau pagrindinė mano veikla, nuosavas būstas yra Lietuvoje.
Į Italiją skraidžiau, kad sūnus galėtų matytis ir bendrauti su tėvu. Tai, kad teismas nustatytų mano gyvenamąją vietą abejose šalyse, labai stengėsi mano vyras, pateikdamas tariamus įrodymus“, – sako Inga.
2019 metais moteris ėmė lauktis dukters, o vyras jos nėštumą, pasak pašnekovės, priėmė negatyviai ir užgauliodavo: neva kūdikis nėra jo.
Gimus dukrai poros santykiai iš viso nutrūko, o vyras, sako Inga, dukrą per visus pusantrų metų matęs tik labai trumpą laiką.
Kai teismas priėmė nutartį dėl vaikų gyvenamosios vietos Italijoje, Inga teismo sprendimo iš karto nevykdė. Moteris konsultavosi su teisininkais ir ieškojo būdų, kaip būtų galima šią situaciją spręsti.
Pagaliau, kaip jai sakė ir teisininkai, sprendimą priėmęs teismas neišaiškino, kaip jis turi būti įvykdytas.
Sprendimo rezoliucinė dalis aiški – grąžinti vaikus į Italiją, tačiau buvo neaišku, ar vaikai Italijoje gali gyventi su mama, bet atskirai su tėvu; neaišku kur įsikurti mamai Italijoje.
Norėjau, kad mes sutartume, kad sudarytume taikos sutartį.
„Neskubėjau jo vykdyti, nes teismas turėjo išaiškinti, kaip sprendimas turi būti vykdomas. Nutartį gavau tik rugpjūčio 10 dieną, bet jau liepos 2 vaikams buvo apribota teisė matytis su jų mama. Pagal teismo nutartį, su vaikais galiu matytis tik nustatytomis valandomis savaitgaliais“, – sakė Inga.
Inga keliolika kartų kreipėsi į vyrą: „Kreipiausi ir prieš visus teismus, ir po jų. Norėjau, kad mes sutartume, kad sudarytume taikos sutartį, sutartume dėl bendravimo su vaikais. Tačiau jis į mano prašymus nereagavo“, – sako pašnekovė.
Apkaltino pagrobus vaikus
Šią vasarą jos sutuoktinis kreipėsi į policiją ir pranešė apie tai, kad vaikai – pagrobti.
„Tada aš to dar nežinojau. Rugpjūčio mėnesį, kai jam buvo atostogos, vyras atvyko į Lietuvą. Pasikalbėjo mūsų abiejų advokatai, o paskui jis pakvietė pokalbiui mane. Sakė, kad galėsime pasirašyti taikos sutartį. Tačiau kai nuėjau į susitikimą – po kelių minučių prisistatė policijos pareigūnai ir mane sulaikė“, – pasakojo Inga.
Pareigūnai ją nuvežė į policijos komisariatą ir apklausė: „Jie buvo net šeši, o aš viena. Vaikų grobėja... Sakiau jiems, ar jie suvokia, kad nusikaltėlė, kuri sėdi prieš juos, yra žindanti mama, o nusikaltimas yra tas, kad aš auginu mažamečius vaikus. Vaikai nėra pagrobti, yra tik neįvykdyta teismo nutartis.“
Po apklausos policijoje moteriai sūnų teko perduoti vyrui: „Kodėl tik sūnų? Nežinau, toks, matyt, buvo jo prašymas.“
Netrukus, pasakojo Inga, įvyko vaiko perdavimas. Su ašarom, klyksmais.
„Antstoliai, vaiko teisių specialistai stovėjo ir žiūrėjo, o vaikas, įsikabinęs į mane, verkė. Aš net negalėjau jo apsikabinti, nes tai būtų prilyginama teismo nutarties nevykdymui. Scena buvo kaip iš filmo.
Galiausiai apie vidurnaktį sūnų nuraminau ir jį tėvas išsivežė“, – pasakojo moteris.
Vyras panoro išsivežti ir dukrą
Šiuo metu šešiametis Ingos sūnus yra Italijoje, jiedu bendrauja vaizdo skambučiais.
Pasak Ingos, dabar jos vyras panoro pats auginti ir dukrą – išsivežti ją į Italiją. Mergaitei – pusantrų metukų. Pasak Ingos, jis neturi įgūdžių rūpintis mažu vaiku.
Kodėl vyras pats nori auginti vaikus, moteris sako nežinanti, tad galinti tik svarstyti, kad tai gali būti ir kerštas, ir finansiniai sumetimai: „Vaikų išlaikymui jis man mokėjo tik tiek, kiek pagal įstatymą priklauso mokėti minimaliai, o po teismo nutarties mokėti turiu aš jam.“
Kadangi teismas birželio mėnesį atmetė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą, Inga kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą ir šiuo metu laukia galutinio verdikto.
„Pagrindinis dalykas, ko siekiu – kad mano gyvenamoji vieta būtų nustatyta tik Lietuvoje. Tada vaikai galėtų liktų Lietuvoje. Jie visą laiką augo su manimi. Neįmanoma, kad jų gyvenamoji vieta būtų kažkur kitur, kur nėra mamos. Antraip žalojami vaikai, jie atskiriami nuo mamos“, – kalbėjo moteris.
Pasak jos, Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas turėtų būti dar rugsėjo mėnesį.
Inga sako, kad tuo jos problemos nesibaigia – moteriai reikia mokėti teismo išlaidas, jos priteistos ir Italijoje, papildomai kainuos ir teisinės paslaugos Lietuvoje: „O šiuo metu aš nedirbu – auginu dukterį.“
Galintys paremti Ingą paramą gali pervesti į VšĮ „Neliečiama“ sąskaitą LT307300010167556928. Mokėjimo paskirtis: Ingai.
Moteris ieško ir teisininkų, kurie už mažesnį atlygį arba be jo galėtų imtis jos bylos.
Roberta Ažukaitė, organizacijos „Neliečiama“ vadovė:
„Tenka apgailestauti, kad moterys atsiduria tokiose situacijose, teisinių verpetų sūkuryje ir yra griaunami ne tik mamų, bet ir vaikų gyvenimai.
Teisinė sistema priima sprendimus visiškai arba labai minimaliai atsižvelgdama į vaikų interesus ar juo labiau – jų motinų.
Svarbu pastebėti, kad vaikai atimami iš tokių moterų, kurių elgesys nekelia grėsmės vaikams, t.y. vaikų gyvybėms, sveikatai, grėsmės lygis dažniausiai būna nenustatytas.
Vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos įstatymo aktualia redakcija, konstitucijos, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir Vaiko teisių deklaracijos nuostatomis, vaikai neturėtų būti taip atplėšiami dažniausiai nuo vienintelio artimo žmogaus – mamos.
Net jei ignoruotume mamos teises į socialinį, emocinį ryšį su vaiku (kažkodėl pastaruoju metu tenka matyti teisinės sistemos nuokrypius bei tendencijas, kad toks ryšys yra garantuojamas tik tėvams, bet tik ne motinoms), tai vadovaujantis minėtais teisės aktais negalėtume ignoruoti vaiko teisėtų interesų.
Vaiko teisių apsaugos įstatyme yra apibrėžta sąvoka – reikšminga žala sveikatai, kuriame aiškiai įvardinta „.... smurto stebėjimo (kai vaikas yra smurto liudininkas) pasekmė, pasireiškianti vaiko fizinės ir (ar) psichinės sveikatos ir (ar) normalios raidos sutrikdymu“. Labai įdomus teisinis vakuumas: kokias ilgalaikes psichologines, fizines pasekmes vaikui sukels jo paėmimas iš vienintelio emociškai artimo žmogaus? Tai dažniausiai vyksta tikrai ne be psichologinės bei fizinės prievartos. Kokios pasekmės motinoms, juk tai gali privesti net prie savižudybės. Tačiau niekam tai neįdomu.
Kas turėtų prisiimti atsakomybę už sugriautus vaikų ir jų mamų likimus? Kodėl nebaudžiamos institucijos? Gal jau laikas iš valstybės pradėti reikalauti žalos atlygimo?
Visų institucijų indėlis į vaiko gerovę turėtų būti neginčijamai naudingas vaikui, tačiau ar praktikoje taip ir yra? Akivaizdu, kad čia trūksta dialogo tarp institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, siekiant gerovės tiek vaikams, tiek kiekvienam žmogui neskirstant jų pagal senus nusistovėjusius stereotipus. Visi esame ir turime būti lygūs. Tačiau kartais atsiranda lygesnių, kurie lygias teises naudoja kaip priedangą kitiems tikslams.
Kova už lygias teises šiandien vėl pradeda žaisti nelygių galimybių žaidimą. Prisidengiant lygiomis teisėmis yra tiesiogiai kėsinamasi į tai, kas moterims yra švenčiausia – jų vaikai.
Panorus skirtis sistema iš bet kurios motinos pajėgi atimti net ir žindomą kūdikį. Ignoruojama prigimtinė moterų teisė – būti mamomis. Drįstu teigti, kad jei ne pasaulis, tai Lietuva tikrai išgyvena lygių teisių destrukciją ir jau dabar metas imti tai koreguoti.“
