Kartu su juo priklausomybių ir savižudybių prevencijos tema Vilniaus rajono mokyklose atviras diskusijas rengianti priklausomybių konsultantė Aistė Kudzytė pristato psichoaktyvių medžiagų vartojimo naujienas. Vaikų ir paauglių psichiatrė Eimantė Karoblienė praskleidžia uždangą nepatogia tema: kaip tėvai, patys to nenorėdami, į svaiginimąsi stumia savo vaikus.
„Su manimi tai (NE)GALI atsitikti“. Taip vadinasi Aistės ir Viliaus organizuojamas ir Vilniaus rajono savivaldybės finansuojamas projektas Nemenčinės ir Maišiagalos gimnazijų bendruomenėms. Kaip pastebi V. Ščerbickas po susitikimų su vaikais, vyresnių klasių moksleiviai jau beveik visi atsako, kad įmanoma tapti priklausomu: „Jie jau kitaip suvokia situaciją, matydami, kaip kiti savo neviltį skandina vartodami priklausomybes sukeliančias medžiagas. Jų visiškai kitoks mąstymas, nei 5-9 klasių vaikų. Būtent šios amžiaus grupės yra didžiausios rizikos, nes smalsumas – beribis, o kritiškai vertinti situacijų bei savo galimybes vaikams dar sunku“.
Vis dėlto, niekaip kitaip, nei kalbantis su mokiniais to kritiškumo neišugdysi, – įsitikinusi A. Kudzytė. Todėl atvirose diskusijose keliami klausimai, ar su jais gali kažkas panašaus atsitikti, kaip su žmonėmis, kurie tampa priklausomi? Pasak Viliaus, vieni atsako, kodėl gali tapti priklausomi, kiti tai bando paneigti, nes 100 procentų tiki savimi. Dalis mokinių įsitikinę, kad niekada nebandys psichotropinių medžiagų, nes nėra jokio intereso, tačiau kiti – nėra tikri. Galima sakyti, šiuo klausimu klasės pasidalijusios per pusę.
„Mokiniai, kurie savo aplinkoje mato nuo alkoholio, tabako, vaistų, kitų medžiagų priklausomus žmones, kritiškiau vertina situacijas. Nemaža jų dalis pažįsta bendraamžių, kurie vartoja. Kaip sako apsisprendę nevartoti vyresni moksleiviai, tada jie tiesiog keičia draugų ratą“, – pastebi V. Ščerbickas.
Jam asmeniškai priklausomybių prevencijos temomis sunkiausia kalbėti su mažiukais, kuriems apsvaigę, savęs nekontroliuojantys žmonės dar atrodo juokingai. Tačiau artimoje aplinkoje matantys priklausomų žmonių, jau visai kitaip reaguoja. „Buvo atvejis, kai bendraujant grupėje viena mergaitė prie visų apsiverkė. Tai rodo, kad vaikai apie priklausomybes girdi ne tik teoriškai, jos labai tiesiogiai palietusios jų gyvenimus“, – sako Vilius.
Susitikimų metu kiekvieno mokinio buvo prašoma anonimiškai pažymėti pliusą popieriaus lapelyje, jei per šiuos metus gavo pasiūlymą pavartoti priklausomybę sukeliančių medžiagų, neįvardijant konkrečiai, kokių. Aistės ir Viliaus lankytose mokyklose maždaug trečdalis pažymėjo gavę pasiūlymų vartoti uždraustas medžiagas. Socialiniam pedagogui tai liudija labai didelį priklausomybę sukeliančių medžiagų prieinamumą: „Kalbant apie tuos pačius „veipus“, manau, prieinamumo mažinimo reikėtų laikytis ir toliau. Būčiau už tai, kad rūkalų negalėtų įsigyti jaunesni, nei 20 metų amžiaus žmonės, kaip yra siūloma, taikant griežtesnę teisinę atsakomybę tiems, kurie platina, nuperka medžiagų draudžiamų nepilnamečiams“.
Pamačius netinkamą elgesį – iš karto stabdyt
Viliui susidaro įspūdis, kad situacija šiek tiek gerėja. Tačiau reikia turėti omenyje, jog dirba su Vilniaus rajono, o ne sostinės, Kauno ar kitų didelių miestų mokiniais, kur kvaišalų prieinamumas – didesnis.
„Negaliu sakyti, jog visos mokyklos maksimaliai gerai dirba savižudybių ir priklausomybių prevencijos srityje, tačiau pastangos duoda vaisių. Gaila tik, kad neretai šis darbas deleguojamas vien socialiniam pedagogui, klasės auklėtojui, o dalis mokytojų apsiriboja vien savo dalyku. Jeigu nepakantumas vartojimui būtų iš visų pusių, galėtume nuveikti daug daugiau, nors šis darbas išties nėra labai malonus. Man pačiam yra tekę gauti žinutę iš mokytojo, kad viename iš tualetų rūkoma. Gerai, kad pranešė, bet blogą elgesį svarbu iš karto stabdyti. Nuėjęs ten vaiko neberadau, o kai paklausiau mokytojo, kodėl jo nesustabdė, pasiteisinimas – kad kažkaip nefaina buvo. Auklėtojui, socialiniam pedagogui – faina, o kitiems nefaina? Todėl kartoju, kad pranešti neužtenka, pamačius netinkamą mokinių elgesį reikia jį stabdyti“, – sako V. Ščerbickas.
Gatvėje matant apsvaigusius jaunuolius jis taip pat pataria kviesti pareigūnus. Ypač, jeigu jie – maži vaikai. Kita grėsmė – svaiginimasis mišriose berniukų ir mergaičių kompanijose, kuris gali baigtis priekabiavimu ar seksualiniu išnaudojimu. Arba kai vaikai, paaugliai – su neaiškiais asmenimis.
Neįtikėtini psichotropinių vaistų vartojimo mastai
Kitą Lietuvos problemą – neįtikėtinus psichotropinių vaistų vartojimo mastus akcentuoja A. Kudzytė. „Tebėra gaji nuostata, kad vaistai – neva nieko tokio, nes gydo. Tačiau man tenka matyti pasekmes, ką per 30 metų Lietuvoje užgyvenome, pirmenybę teikdami medikamentiniam emocinės sveikatos problemų sprendimui.
Skaičiai rodo, kad Lietuvoje psichotropinių vaistų suvartojama tris kartus daugiau, nei vidutiniškai Europoje: 200 tūkst. bendzodiazepinų receptų per mėnesį reiškia, jog per mėnesį Lietuvoje suvartojama mažiausiai 6 mln. psichotropinių tablečių“, – skaičiuoja priklausomybių konsultantė, atkreipdama dėmesį, kad priklausomybės nuo raminančiųjų daug sunkiau atsisakyti, nei kitų.
„Nepamirškime, kad benzodiazepinai yra psichoaktyvūs, veikia centrinę nervų sistemą. Ir jeigu žmogus vien tik vartoja raminančiuosius, bet nesprendžia savo sunkumų – priežastys, dėl kurių tie sunkumai patiriami, dažniausiai išlieka. Cheminiu būdu slopinami simptomai: įtampa, nerimas, nemiga, psichosomatiniai sutrikimai ir pan. Tik atrodo viskas paprasta: išgėriau tabletytę, nuėjau anksčiau miegoti, netriukšmauju, nesimušu, gatvėse nesišlaistau. Tačiau kaip cheminės medžiagos paveikia mano sąmonę, požiūrį į gyvenimą, santykius, savivoką?“ – kelia klausimus Aistė.
Skaičiai rodo, kad Lietuvoje psichotropinių vaistų suvartojama tris kartus daugiau, nei vidutiniškai Europoje.
Nepavartojęs vaistų nuo jų priklausomas žmogus blogai jaučiasi; planuoja laiką, kada gers vaistus; dažnai išgeria tabletę dar nepajutęs įprastų simptomų, kad nebūtų nerimo ar pan., net jeigu jo dar nėra. Su laiku toks žmogus nebegali natūraliai išbūti nerime, įtampoje ir net įprastose situacijose. Pradeda meluoti, slėpti vaistus, kaupti jų atsargas, siaurėja jo interesai, krenta darbingumas, adekvatumas.
Stručio politika ir kas geriau
Pasak Viliaus, susitikimuose su moksleiviais jie su Aiste priklausomybės medikamentams neakcentuoja, tačiau paaugliai patys įvardija priklausomybę nuo skausmą mažinančių vaistų, antidepresantų, migdomųjų ir pan. Vyresnieji puikiai tai žino, mažiukai naiviai tiki, kad vaistai tik gydo. Tačiau kalbantis su tėvais išryškėja ir dalies jų nenoras priimti realybės. Viena mama net prašė nustoti pasakoti apie tai, kas vyksta.
„Vaikai išties dažnai žino daug daugiau, nei kai kuriais atvejais tėvai. Nedažnas prisideda prie vaikų informavimo, kaip atpažinti priklausomybes sukeliančias medžiagas. Tačiau realybės pripažinimas, mokymasis spręsti, o ne ignoruoti problemas – irgi yra priklausomybių prevencija. Jeigu mokinys patiria stresines situacijas, su kuriomis pats negali susidoroti ar neturi kam pasipasakoti, jis turi sulaukti pagalbos“, – akivaizdu Viliui.
Jis pats savo auklėtiniams kartoja, kad geriau sakyti tiesą ir iš karto spręsti problemą, o ne dangstyti, bėgti nuo jos. Tačiau ne visi tėvai, jei vaikas susiduria su sunkumais ar yra truputį kitoks, geba tai priimti: kai kurie neigia problemą, užsipuola mokytojus, kad kišasi, kalba neturėdami įrodymų ar nieko nesupranta. Kai kuriems tiesiog patogiau ignoruoti mokytojų pastebėjimus: jei kažkas mokykloje vyksta, neva atsakinga tik mokykla.
Vis dėlto, mokykloje vaikai ne tik ugdomi, bet ir gali sulaukti pagalbos, palaikymo. Viliui sunku įsivaizduoti mokyklą, kuri veiktų prieš vaiko interesus. Todėl jo patarimas tėvams – bendradarbiauti vaikų labui.
„Gavus pirminį signalą iš mokyklos, kad mergaitė ar berniukas pastebėtas su įtartina grupele, nereikia iš karto sodintis vaiko ir tardyti. Gal iš pradžių pastebėti, ar nėra elgesio pokyčių, dirglumo, apatiškumo. Tačiau gana tipiška tėvų reakcija į tokį signalą: „Ar matėte, kad vaikas vartoja draudžiamas medžiagas?“. Ir jeigu ne: „Tai kai pamatysit, tada ir kalbėsim“. Tačiau laiku užkirsti kelią problemai – lengviau, nei dorotis su pasekmėmis“, – akivaizdu Viliui.
Socialinis pedagogas prisiminė trišalį pokalbį dėl mokinio siūlymo kitiems vaikams parūkyti mokyklos tualete, kuriame be jo buvo klasės vadovas ir mokinys/mokinė. Grįžęs vaikas papasakojo tėvams ir mokykla sulaukė pikto skambučio, neva, kaip buvo drįsta kalbėti tokia tema su jų vaiku. Nepraėjo nė metai ir tas pats mokinys/ mokinė, trumpam išėjus mokytojai, užsirūkė klasėje. „Jeigu tėvai būtų tinkamai sureagavę į pirmą signalą, kažin, ar jų vaikas būtų išdrįsęs išsitraukti veipuką , užtraukti ir išpūsti dūmelį klasėje“, – abejoja V. Ščerbickas.
Sukeltų lūkesčių kaina
Ne iš piršto laužta, kad dalis tėvų kelia per didelius lūkesčius savo vaikams. Bandydami juos atitikti, stropieji persitempia, pradeda nemiegoti, nerimauti, ima vartoti raminančius vaistus ar kitas priklausomybę sukeliančias medžiagas.
„Tikrai yra tokių vaikų. Prisimenu mergaitę, kuri pati man sakė apie didžiulius jai keliamus reikalavimus ir kad vakare po visų pamokų, būrelių grįžus į namus būna labai pavargusi. Pasiekimai puikūs, vaikas mandagus, nuolankus, bendraujantis. Galima matyti vien pliusus. Tačiau pats vaikas sako, kad blogai jaučiasi, norėtų daugiau laiko sau. Ir tėvams svarbu tai išgirsti. Kitas kraštutinumas – iš vaikų nereikalauti nieko, nesirūpinti jais. Ir tokie vaikai – taip pat rizikos grupėje. Tad geriausia būtų ieškoti aukso vidurio – nenusišalinti nuo auklėjimo, bet ir duoti vaikui šiek tiek pasirinkimo laisvės, neperspausti su reikalavimais ir kontrole“, – pataria socialinis pedagogas.
Pavojaus signalas, kad daliai vaiku būtent namuose pasiūloma raminančiųjų: neva, tik ketvirtis tabletės, nieko tokio, nerimą nuims, padės užmigti. O paskui jau „nieko tokio“ tampa pusė ar visa.
„Taip ir yra, nes vaikai – artimiausios aplinkos, šeimos atspindžiai. Ir, kiek man tenka išgirsti, medikamentais dažniausiai dalijasi mamos. Psichotropinių vaistų vartojimo statistika taip pat rodo, kad būtent moterys yra pagrindinės jų vartotojos, deja, neatsakingai pasiūlančios vaistais problemas spręsti vaikams“, – atkreipia dėmesį V. Ščerbickas.
Psichiatrė: tarp vaisto ir nuodo – plonytė riba
Dėl augimo šuolio, hormoninių svyravimų paaugliams dažniau pasireiškia nerimas, jie jautriau išgyvena dėl santykių, mokslų, išvaizdos pokyčių, todėl paaugliai – didesnė rizikos grupė raminamiesiems (bezodiazepinų grupės) vaistams vartoti, – atkreipia dėmesį „Vilnelės“ klinikų, gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė Eimantė Karoblienė.
Duodamas psichotropinių vaistų vaikui negali numatyti, kaip jie paveiks organizmą, todėl gydytoja kategoriškai prieš tėvų dalijimąsi raminamaisiais su paaugliais: „Vaikams apskritai nerekomenduojami šios grupės vaistai, nebent išskirtiniais atvejais, su nuolatine psichiatro priežiūra, gydytojui matant konkretų vaiką, įvertinant jo svorį, sveikatos būklę, ligas, jautrumą kitiems vaistams. Tačiau ir tokiu atveju gydymas benzodiazepinais skiriamas tik trumpą laiką. Net ir suaugusiems raminamųjų negalima vartoti ilgiau, nei 4 savaites. Kadangi vaikai – jautresnė grupė, jiems priklausomybė gali išsivystyti greičiau. O nuo priklausomybės vaistams sunkiau išsivaduoti, nei nuo priklausomybės alkoholiui ar narkotikams“.
Paklausta, ar savo praktikoje turėjo vaikų su priklausomybe vaistams, psichiatrė E. Karoblienė užsiminė apie pacientę, kuriai nusiraminimui nebeužtekdavo ir keturių tablečių per dieną.
„Labai svarbu, kad atsakingą požiūrį į savo sveikatą demonstruotų ir patys tėvai: neužsiimtų savigyda ir nerodytų pavyzdžio, kad kylančias emocines problemas iškart reikia spręsti medikamentais. Tiesa, psichologinės, psichiatrinės pagalbos prieinamumas – nepakankamas, net ir mokamų konsultacijų tenka laukti kelias savaites, jau nekalbant apie nemokamas paslaugas. Tačiau raminamieji – ne vitaminai. Jie negali būti vartojami mėgėjiškai, o ypač – negali būti duodami vaikams. Psichotropinių vaistų poveikyje gali pasireikšti ir šalutiniai reiškiniai, tad akivaizdu, kad vaistą nuo nuodo skiria labai plona riba“, – pabrėžia psichiatrė.
Kaip išbūti su vaiku, kuris blogai jaučiasi?
Kita problema, apie kurią vengiama kalbėti, – kad dalis tėvų duoda raminamųjų tabletę, nes nepajėgia išbūti su vaiku, kuris blogai jaučiasi. Be to migdomuosius vaikams siūlantys tėvai patys gali turėti problemų, su kuriomis nesusitvarko, ir kaip sprendimą renkasi „greitą būdą“ – užsislopinti vaistais ar kitomis medžiagomis, kad nejaustų, nematytų ir negirdėtų.
Kaip išbūti savo paties bejėgystėje, kai vaikui blogai, o tu niekuo negali jam padėti? Ką daryti, kad vaikas pasijustų geriau? Pasak psichiatrės, kartais tiesiog nieko nereikia daryti, tik išklausyti, išbūti šalia, „surinkti“ ir palaikyti vaiką. Tai tikrai nelengva, ypač, kai yra labai aštrios emocijos, didelis nerimas, pyktis, kurį lydi pasikeitęs elgesys. Tačiau būti su savo vaiku, kai jis blogai jaučiasi – labai svarbu.
Tėvų priklausomybes E. Karoblienė įvardija sistemine problema, nes viskas prasideda nuo šeimos, nuo tarpusavio santykių. „Vaikai mato, kaip jų tėvai sprendžia arba nustumia į šoną savo bėdas. Bando ieškoti savų būdų būti, bet dažnai kartoja šeimos patirtį. Todėl mums, kaip tėvams, svarbu galvoti, koks pavyzdys savo vaikams esame. Ir kokią žinutę jiems siunčiame. Jeigu patys nesprendžiame psichologinių problemų, o geriame vaistus, „nusiskausminame“ vartodami alkoholį, kitas priklausomybę sukeliančias medžiagas, tikėtis, kad kitaip elgsis mūsų vaikai būtų naivu“, – sako psichiatrė.
Kreiptis pagalbos dėl vaiko gali būti pirmas žingsnis pagalbos sau link. Pasak E. Karoblienės, – tai jau yra gerai, nes psichologai, kiti specialistai atkreipia tėvų dėmesį ir į juos pačius: „Kad galėtume tinkamai atliepti vaiko poreikius, svarbu pamatyti ir savo problemas. Kaip greitoji pagalba ekstra atvejais gali pasitarnauti ir skambutis į „Tėvų liniją“. Konsultantas išklausys, duos patarimą. Užplūdę jausmai dažnai į antrą planą nustumia protą, kartais užtenka paprasčiausio nuraminimo, kad situaciją pradėtume vertinti racionaliai.
Tėvų priklausomybes E. Karoblienė įvardija sistemine problema, nes viskas prasideda nuo šeimos, nuo tarpusavio santykių.
Tikrai yra pagalbos būdų ir be vaistų. Juolab, kad raminančiųjų poveikis vaikų organizmui nėra ištirtas, tad jie skiriami tik išskirtiniais atvejais, trumpalaikiam vartojimui arba būtinajai pagalbai. Nerimo sutrikimų gydymui ši grupė medikamentų tikrai nėra pirmas pasirinkimas“, – pabrėžė gydytoja.
Duoti vaikui raminančiųjų – tas pats kaip narkotikų
Pasiūlyti migdomųjų tabletę vaikui ar paaugliui tik atrodo civilizuočiau. Vaikų psichiatrė E. Karoblienė nemato skirtumo duoti vaikui narkotikų ar raminamųjų vaistų, sako, kad tai – lygiai tas pats.
Svarbiausia – santykis, todėl gydytoja konsultuojamiems tėvams kartoja: jeigu tavo vaikas visokiais būdais rodo, kad jam blogai – reiškia, kad jam reikia išskirtinio dėmesio. Būkite su juo. Susimažinkite darbo, eikite kartu pasivaikščioti, išvažiuokit, nebūtinai kalbėkitės, bet veikite kažką drauge. Svarbu būti, išbūti, pamažu susigrąžinti tarpusavio pasitikėjimą, atkurti ryšį. Nes panašu, kad problemų daugėja, kai vaikui lengvesnis santykis yra su sintetine medžiaga, nei su gyvais žmonėmis, su kuriais jis galėtų jaustis savimi, ramus, laimingas.
Tėvai tokiais atvejais linkę graužtis, kad praeityje pridarė klaidų. „Tačiau kaltė stabdo, neveda į priekį. Svarbu neužstrigti savigraužoje, bandyti atleisti sau už tai, kas buvo, ir žiūrėti, kas yra čia ir dabar. Pokytis visada galimas, tik svarbu eiti pirmyn. Jeigu nieko nedarysime, niekas ir nesikeis. O atkurti santykį galima. Kad ir kas įvyko praeityje, tėvų-vaikų santykį galima atkurti net ir suaugus. Tik svarbu imtis konkrečių veiksmų, nepasilikti kaltėje. Nes kai darai – ir pasidaro“, – spręsti, o ne bėgti nuo problemų drąsina vaikų ir paauglių psichiatrė E. Karoblienė.
Duoti vaikui raminančiųjų – tas pats kaip narkotikų
Svarbu išgirsti vaikus ir diskutuoti su paaugliais
Pasak A. Kudzytės, psichoaktyvių medžiagų vartojimas – ne tik priklausomybės, bet ir viena iš savižudybės rizikų: vartojimas stipriai veikia ne tik socialinius ryšius, emocinę sveikatą, gyvenimo gerovę apskritai, bet ir orientaciją aplinkoje, iškraipo realybę. Stebint besikeičiančią psichoaktyvių medžiagų vartojimo sceną, akivaizdu, kad vartoti pabando vis jaunesni. Psichoaktyvios medžiagos – vis įvairesnės ir dažnu atveju – neaiškios kilmės bei sudėties.
„Psichoaktyvių medžiagų vartojimo problema yra kompleksinė, todėl atsakas, ypač į nepilnamečių psichoaktyvių medžiagų vartojimą, o ir galimą priklausomybę bei ją sukeliančias problemas, taip pat turi būti kompleksinis. Tai ne tik pasiūlos ribojimas ir kontrolė, bet ir paklausos bei poreikio svaigintis mažinimas“, – pabrėžia Aistė.
Nors ir nelengva, jos įsitikinimu, tikrai verta šiomis temomis kalbėtis šeimose, mokyklose, klasėse. Svarbu suteikti jauniems žmonėms informacijos ir žinių, juos išgirsti, su jais diskutuoti. Matyti vieni kitus ir šalia esančius, kad laiku būtų atpažintos galimos grėsmės sveikatai ir gyvybei. Padėti aiškintis vartojimo priežastis ir jas šalinti. Ne mažiau svarbu spręsti kylančios priklausomybės problemas.
Sistemingos priklausomybių-savižudybių prevencijos Lietuvos mokyklose nėra
Sistemingos priklausomybių ir su jomis susijusių savižudybių prevencijos programos Lietuvos ugdymo įstaigose nėra. Moksleiviai lengvai pasiduoda vyraujančioms madoms, laisvėjančios rinkos pasiūlai ir aplinkinių įtakai, o tėvai dažnai stokoja ryšio su vaikais kūrimo ir palaikymo žinių bei įgūdžių. Keletą mėnesių vyksiantys pokalbiai ir konsultacijos iš esmės ir greitai situacijos nepakeis, tačiau Aistė ir Vilius tiki, kad reguliarūs susitikimai ir diskusijos paskatins:
- plačiau ir giliau susipažinti su psichoaktyvių medžiagų vartojimo priežastimis, pasekmėmis ir mokytis atsispirti vartojimui;
- aktyviai diskutuoti, kalbėtis grupinių sesijų metu, užduoti rūpimus klausimus, susimąstant apie savo pasirinkimus;
- pasigilinti, kaip atpažinti motyvaciją, skatinančią nevartoti;
- mokytis atpažinti savo ir artimo žmogaus į savižudybę linkusį elgesį ir mąstymą;
- atpažinti priklausomybę ir kreiptis pagalbos tiek moksleivius, tiek jų tėvus;
- ieškoti tarpusavio ryšio ir vartojimo motyvaciją mažinančių laisvalaikio veiklų.
Atvirų diskusijų metodas – galimybė įtraukti vaikus, paauglius bei suaugusiuosius į susitikimus ne tik kaip pasyvius klausytojus, bet ir kaip dalyvius. Paskatinti dalintis savo mintimis ir patirtimis. Taip perteikiamas žinias ir patirtis lengviau prisitaikyti asmeniškai.
Projektą „Su manimi tai (NE)GALI atsitikti“ finansuoja ir galimybę kalbėtis su moksleiviais suteikia Vilniaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialioji programa.
Psichologinė pagalba
Tu esi. Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam. Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius: www.tuesi.lt
Artimiems.lt. Pagalba ir aktuali informacija nusižudžiusiųjų artimiesiems. Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose: www.artimiems.lt
Pagalba sau. Patikima informacija apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą: www.pagalbasau.lt
Psichologinių krizių pagalbos centras. Psichologinių krizių valdymo paslaugos teikiamos asmenų grupėms įvykus kriziniam įvykiui, kai ūmiai pasireiškia psichologinė krizė: 1815 (I–V 9.00–19.00 val., VI 9.00–15.00 val.)
www.hi.lt
Krizių įveikimo centras (individualios psichologo konsultacijos gyvai, per Skype ar Messenger) Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms: www.krizesiveikimas.lt 8 640 51555, Antakalnio g. 97-47, Vilnius (I–V 16.00–20.00 val., švenčių dienomis ir sekmadieniais nedirba)
Medo.lt. Asmens sveikatos priežiūros specialistams ir sveikatos mokslų studentams prieinamos nemokamos, konfidencialios ir operatyvios emocinės ir psichologinės pagalbos tinklas: Medo.lt 8 606 07205
Jaunimo linija. Emocinė parama teikiama jaunimui, budi savanoriai konsultantai: 8 800 28888 (visą parą kasdien)
Pokalbiai internetu
I-VI 18.00–00.00
Vaikų linija. Emocinė parama vaikams, paaugliams, budi savanoriai konsultantai, profesionalai: 116 111 (I–VII 11.00–23.00 val.)
Pokalbiai internetu I–V 17.00–23.00 Registruotis ir rašyti Atsako per 24 val.
Linija „Doverija“
Emocinė parama paaugliams ir jaunimui rusų k., budi savanoriai konsultantai
8 800 77277 I-VII (kasdien) 16.00 – 19.00 val.
Vilties linija
Emocinė parama suaugusiesiems, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai: 116 123 (visą parą kasdien)
Pagalbos moterims linija
Emocinė parama moterims, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai: 8 800 66366 (visą parą kasdien)
Vyrų linija
Emocinė parama vyrams, telefonu konsultuoja specialistai: 8 670 00027 (I–V 10.00–14.00 val.)
Pagalbos vyrams linija „Nelik vienas“: 8 604 11119 (I-VII,18.00-22.00 val.)
Tėvų linija
Emocinė parama tėvams, pagalbą teikia psichologai: 8 800 90012 (I – V 9.00–13.00 val. ir 17.00–21.00 val.)
Sidabrinė linija
Emocinė parama senjorams, pagalbą teikia profesionalūs konsultantai, reguliariai bendrauja savanoriai ir kiti senjorai.
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu: 8 800 80020 (I – V 8–22 val., VI – VII 11–19 val.)
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami
