Pyktis trukdo gyventi
„Atleisti tėvams reikia, visų pirma, dėl savęs, kad galėtume kurti visavertį savo gyvenimą. Nerealizuojant, neįveikiant pykčio tėvams, jis niekur nepradingsta ir žmogų ima naikinti iš vidaus. Psichologams kartais tenka dirbti su tokiais klientais, kurie vaikystėje neturėję artimo ryšio su tėvais, seneliais ar globėjais, užaugę patiria didelių sunkumų norėdami užmegzti, puoselėti ryšius su žmonėmis, nuolat gyvena nesijausdami saugūs“, – sako S.Sabaliauskaitė.
Anot jos, kai kuriems žmonėms dėl to gali būti sunku pasirūpinti savo poreikiais, jie gali jaustis bejėgiai, vieniši, nemokėdami kurti santykių negebės paprašyti kitų pagalbos, ilgainiui gali išsivystyti ir depresija, priklausomybės. O kitų žmonių ar psichologo siūlomą pagalbą gali priimti kaip puolimą ar atstūmimą, nes nėra pratę, kad kas nors jiems norėtų padėti. Visgi, pasak S.Sabaliauskaitės, psichologinių konsultacijų metu po truputį yra mezgamas ryšys, žmonės ima pasitikėti psichologu bei tikėti, kad yra vilties susikurti kitokį gyvenimą.
„Kartais per pirmą konsultaciją psichologas iš kliento gali sulaukti vos kelių žodžių – taip sunku šiam yra kalbėti. Bet palaipsniui žmonės ima atsiverti. Tikrai džiugu matyti, kai po konsultacijų jie ima kabintis į gyvenimą – ieškotis darbo, atkurti ryšius su giminaičiais, prašyti pagalbos, kurti svajones“, – sako S.Sabaliauskaitė.
Atleidimo kelias – netrumpas
Kodėl visgi yra sunku atleisti tėvams? „Krizių įveikimo centro“ savanorė paaiškina, kad žmonės, kurie turi vaikystės traumų, negali legalizuoti (realizuoti) pykčio tėvams, nes turi gilų įsitikinimą, jog tėvus reikia mylėti ir gerbti. „Net jei tie tėvai nėra verti nei meilės, nei pagarbos. Žmonės mano, kad privalo mylėti savo tėvus, nors iš tikrųjų negali. Ši priešprieša ir trukdo įveikti pyktį ir judėti pirmyn“, – sako psichologinės pagalbos specialistė.
Pasak jos, tam, kad žmogus iš tiesų atleistų, paprastai reikia nemažai laiko ir pastangų. „Žmonės gali turėti skirtingų traumų – kuo trauma didesnė, tuo ilgiau gali trukti ją įveikti. Dar, žinoma, tai priklauso nuo asmenybės, charakterio, sąmoningumo, kiek stiprybės žmogus turi. Tačiau apibendrintai sakoma, kad vieni metai gyvenimo – vienas mėnesis terapijos“, – teigia S.Sabaliauskaitė.
Tai, ar žmogus sugebėjo atleisti tėvams, išduoda gebėjimas nesusierzinti bendraujant su tėvais. „Žmogus pajunta, kad jo nebejaudina tėvo ar motinos pikti komentarai, pamokymai, jis gali pasakyti, kad „man gaila, kad tavo gyvenime buvo problemų, kad taip šneki, bet aš esu laimingas“. Iki šio rezultato gali būti ilgas kelias, bet juo tikrai verta eiti“, – pažymi „Krizių įveikimo centro“ budinti savanorė.
Nuo ko pradėti?
Pirmas žingsnis, pasak S.Sabaliauskaitės, legalizuoti – įvardyti tai, kad žmogus turi teisę pykti ant tėvų. „Jei savarankiškai sunku, galima drauge su psichologu. Terapijos metu su žmonėmis kalbamasi apie tai, kodėl jie pyksta ant savo tėvų, kaip šie yra juos nuskriaudę vaikystėje. Kalbamasi, kad atleisti reikia, nors tai labai sunku padaryti, tačiau būtina tam, kad žmogus pradėtų gyventi kitaip“, – teigia ji.
Anot jos, nuosekli terapija psichologo kabinete yra labai veiksminga, tačiau kai ką savarankiškai galima pabandyti pritaikyti ir kasdieniame gyvenime.
„Pavyzdžiui, tokį pratimą – kai šneki su mama, tėčiu ar su kažkuo kitu ir pajunti erzulį, pyktį, mintyse galima sakyti: „aš atsiprašau ir sau atleidžiu“. Šis sakinys apie tai, kad turėdami nuoskaudų dažnai nepagalvojame, kad galbūt ir patys vaikystėje pridarydavome išdaigų. Reikia pripažinti, kad „aš irgi netobulas, kad gyvenime taip pat kažką ne taip padariau ir už tai irgi turiu atsiprašyti“. To nebūtina tėvams sakyti balsu, nes gali būti per sunku ir skaudu, be to, tėvai gali nesuprasti. Svarbu tai daryti mintyse“, – paaiškina S.Sabaliauskaitė.
Atleisti reikia, nors tai labai sunku padaryti, tačiau būtina tam, kad žmogus pradėtų gyventi kitaip.
Kitas žingsnis, pasak jos, pabandyti įskaudinusį asmenį nuasmeninti ir pasižiūrėti į jį kaip į atsitiktinį žmogų.
„Galbūt mama labai anksti pagimdė, neturėjo nei jaunystės, nei galėjo mokslus pabaigti, nei šeimyninis gyvenimas susitvarkė – ji patyrė savo gyvenimo katastrofą. Pažiūrėkite į tai, kad žmogus irgi ne džiaugsme gyveno, pagalvokite, iš kokios aplinkos jis atėjo, kaip jo tėvai augo ir jį kaip augino. Pamatykite tą žmogų.
Pati psichologinė terapija yra apie tai, kad pamatytume žmogų. Nes už depresijos, priklausomybių ir kitų bėdų slypi priežastys. Nuasmeninus žmogų lengviau suprasti, ką jis išgyveno ir kodėl taip elgėsi, kad tie, kurie kentėjo dėl jo, tiesiog atsidūrė jo kelyje, jiems nebuvo skirta būti įskaudintiems“, – sako specialistė.
Taigi, anot jos, tėvus reikia pamatyti kaip žmones, kurie irgi turi hobius, daro klaidas, jiems taip pat kažkas patinka ar nepatinka, ir taip galima prieiti iki jų priėmimo. O priėmus žmogų kaip tiesiog žmogų, lengviau jam ir atleisti.
„Krizių įveikimo centro“ savanoriai psichologai teikia psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms. Psichologinių krizių įveikimo specialistai žmones konsultuoja gyvai Vilniuje arba nuotoliniu būdu (per „Messenger“, „Skype“) šešias dienas per savaitę budėjimo valandomis. Pirma konsultacija yra nemokama, kitos septynios – už socialinę kainą, registruotis nereikia. Daugiau informacijos galima rasti www.krizesiveikimas.lt.
