Išskirtiniai paminklai – ne tik įžymybėms
Menininkų kalnelyje žinomų žmonių atminimą saugo išskirtiniai paminklai. Čia galima rasti Angelo sargo formos paminklą ant rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kapo. Išskirtinio dizaino antkapis puošia ir maestro Vytauto Kernagio kapą, o ant aktoriaus Vytauto Šapranausko kapo – pjedestalas, kėdė ir teatrą simbolizuojanti kaukė. Tai tik keli išskirtinio dizaino kapai Vilniuje.
Išskirtinių paminklų kūrėja, įmonės „Vienuolių akmenys“ specialistė Daiva Švobienė sako, kad pastaruoju metu vis daugiau tautiečių ieško netradicinių sprendimų, kuriais norėtų įprasminti savo išėjusio žmogaus atminimą.:
Pastebime, kad vis daugiau žmonių ieško originalių sprendimų savo artimo žmogaus prisiminimui įprasminti.
„Išskirtiniai paminklai nėra skirti tik žinomiems, turtingiems žmonėms. Kiekvieno žmogaus atminimo įprasminimui galima pasirinkti išskirtinį paminklą. Pastebime, kad vis daugiau žmonių ieško originalių sprendimų savo artimo žmogaus prisiminimui įprasminti. Jeigu kažkada žmonės ateidavo sakydami, kad nori tokio paminklo, kurį štai yra matę ant vieno ar kito kapo, tai šiandien vis daugiau klientų pageidauja, kad paminklas būtų vienetinis.
Išskirtinis paminklas gali atspindėti žmogaus profesiją, pomėgius, asmenybę O kadangi dirbame Kaune, ne retai sulaukiame ir užsakymų, kad paminklas būtų su swarovski deimantais.“
Paminklai – kaip meno kūriniai
D.Švobienė sako, kad kartais žmonės ir patys nežino, koks išskirtinis paminklas gali būti. Todėl pirmiausia reikia su klientu pabendrauti, pasikalbėti, patarti. „Turbūt vienas įsimintiniausių atvejų buvo, kai atvyko klientė, ieškodama išskirtinio sprendimo savo išėjusiais mamai, bet nežinojo, kokio.
Iš pradžių ji manė, kad reikia didelio ir brangaus paminklo. Bet mes pasikalbėjome ir išgirdau, jog jos mamytė labai mėgo gerves. Aš jai pasiūliau sukurti du mažyčius paminkliukus, kuriuos gervė neštų ant savo sparnų. Šiame projekte pirmą kartą dirbau ne tik su akmeniu, bet ir su kalvystės darbais. Tai buvo įspūdingas projektas, kuriuo moteris labai džiaugėsi. Ji sakė, kad kiekvieną kartą atvykusi į kapines ir pamačiusi tokį paminklą, atmintyje iškyla čia besiilsinti jos mama“, – pasakoja D.Švobienė.
Ji sako, kad išskirtinių paminklų pasirinkimas labai platus – ant kapo galima sukurti išskrendančių paukščių motyvus, paminklus-gulbes ir ne tik: „Šiandien klientai renkasi kiek kitokius motyvus, nei anksčiau, dabar dažnai ieškoma tautinių motyvų. Įprasti kryželiai su nukryžiuotuoju jau užleidžia vietą gamtos elementams. Vis daugiau žmonių ieško unikalių sprendimų.“
Vietoj paminklo – dengimas plokštėmis
Išskirtiniai kapavietės projektai taip pat kuriami granito plokštėmis. Plokštės dalis imituoja vandens tėkmę, bangą, laiptus, kitą elementą. Būtent granito plokštės naudojamos kapaviečių projektuose, kai ant plokštės iškalamos eilės, atsisveikinimo žodžiai ar informacija apie palaidotą žmogų.
„Tai yra išskirtinis ir kartu universalus sprendimas. Uždengus kapavietę plokštėmis, vėliau galima jas atkelti, jeigu į kapavietę norima laidoti kitą žmogų. Nereikia keisti kapavietės dizaino, kažko ardyti ar griauti. Toks sprendimas kartu leidžia pamiršti apie nuolatinį kapavietės tvarkymą. Atvykus į kapus pakanka nušluoti plokštę, o likusį laiką galima skirti pabuvimui su savo artimu žmogumi.
Jos labai dažnai pasirenkamos ne tik iš praktiškumo, bet ir kaip sprendimas sukurti išskirtinį artimo žmogaus atminimo įprasminimą.
Platus plokščių spalvų ir raštų pasirinkimas leidžia sukurti išskirtinius derinius, todėl jos labai dažnai pasirenkamos ne tik iš praktiškumo, bet ir kaip sprendimas sukurti išskirtinį artimo žmogaus atminimo įprasminimą“, – sako D.Švobienė.
Keičiasi ir tradicijos
D.Švobienė sako, kad šiandien tradicija, jog paminklas statomas tik praėjus metams nuo mirties, jau keliauja į užmarštį. Dažniausiai kapavietės tvarkomos ankščiau: „Ankščiau buvo laukiama, kol žemė susigulės, o kartu turi susigulėti ir jausmai. Pastaruoju metu paminklai statomi praėjus trims ar keturiems mėnesiams po žmogaus išėjimo. Labai retai, kada kas laukia metus.
Pavyzdžiui, tais atvejais, kai kapas dengiamas plokštėmis, laikas nebeturi didelės reikšmės, nereikia laukti, kol žemė sukris, nes to nesimato. Pasirinkus kapą dengti skaldele, krentant kapui, nelygumai labiau išryškėja. Kai kurie klientai pasakoja, kad ąžuoliniai karstai sukrenta po penkerių ar net devynerių metų, tuomet ir kapo paviršius su skaldele pakeičia formą.“
Paklausta, kokio dydžio antkapis turėtų būti, D.Švobienė sako, kad nėra jokių taisyklių ar tendencijų. „Buvo laikas, kai kas turėjo daugiau pinigų, tas ir kapavietę didesnę išsipirkdavo. Dabar visiems skirtas vienodas plotas. O paminklų tendencijos, manau, yra ne mados, o žmogaus skonio reikalas.
Vieni mėgsta didesnius, kiti mažesnius paminklus, treti prašo visai kuklių sprendimų. Šiandien didelius paminklus žmonės dažniausiai pasirenka ne iš didelio ego, o tuomet, kai ieškomi sprendimai šeimos kapavietei. Tam, kad kapavietė netaptų paminklų muziejumi, daug geriau rinktis vieną, kad ir didesnį paminklą, kuriame tilps visi vardai ir visų atminimas.
Tad nemanau, kad didelis paminklas – tai pasipuikavimas prieš kaimyną. Bet ne paslaptis, kad tenka girdėti ir tokių atvejų. Mes, lietuviai, mėgstame pasipuikuoti prieš kitą“, – sako D.Švobienė.
