Daugiau kaip penkiasdešimt metų žmogaus charakterio ir jo gimties akimirkos ryšį nagrinėjantis garsus čekų kilmės amerikiečių mokslininkas psichoanalitikas Stanislavas Grofas teigia nustatęs, jog žmogaus elgseną, būdą lemia tai, ką jis išgyveno būdamas įsčiose ir gimdamas.
Šios patirties mes neprisimename, bet ji įsirėžia giliai į pasąmonę ir mūsų elgseną valdo iki pat mirties. Hipnozės seansai parodė, kad bręsdami mamos pilve ir gimdami žmonės patiria visą virtinę išgyvenimų, kuriuos būtų galima pavadinti mistiniais ir neįprastais. Kai kuriems išgyvenimams įvardyti tiesiog pritrūksta žodžių.
Taip pat skaitykite: Kodėl vaikams nepatariama gerti kisieliaus, vynuogių ir apelsinų sulčių?
S. Grofas taip pat pastebėjo, kad nemylėtiems, nelauktiems ar gimdymo traumą patyrusiems vaikams irtis per gyvenimą sekasi kur kas sunkiau nei tiems, kurie į šį pasaulį atėjo lengvai. Mokslininkas prisiminė atvejį iš savo praktikos, kai teko gelbėti vieną pacientą, kuris nuolat balansavo ties savižudybės riba.
Moterims, kurios laukiasi ar planuoja vaikelį, S.Grofas pataria štai ką: „Jūs negalite pasirinkti mažylio atėjimo į pasaulį valandos, jo lyties, akių ir plaukų spalvos, bet galite prisidėti prie to, kad jis taptų laimingu žmogumi. Pirmiausia įsisąmoninkite tai, kad nuo pat pradėjimo akimirkos jis yra asmenybė. Unikali ir nepakartojama. Ir jam iš jūsų reikia nedaug – tik nuoširdžios ir besąlygiškos meilės.“
Ši mintis vargšą žmogų persekiojo lyg šešėlis. Sakė, tarsi galvoje girdėtų balsą, nuolat kartojantį: „Tau nereikia gyventi.“ Per specialius hipnozės seansus paaiškėjo, kad jo laukdamasi mama nuolat galvojo apie abortą. Vėliau tai prisipažino ir pati gimdytoja. Kai vyriškio gydymo seansuose pradėjo dalyvauti mama ir buvo atkurtas jų dar prieš gimdymą suardytas ryšys, įkyrios mintys apie savižudybę liovėsi jį kamavusios. Ir tai tik vienas iš daugybės neįtikėtinų pavyzdžių...
Moterims, kurios laukiasi ar planuoja vaikelį, S. Grofas pataria štai ką: „Jūs negalite pasirinkti mažylio atėjimo į pasaulį valandos, jo lyties, akių ir plaukų spalvos, bet galite prisidėti prie to, kad jis taptų laimingu žmogumi. Pirmiausia įsisąmoninkite tai, kad nuo pat pradėjimo akimirkos jis yra asmenybė. Unikali ir nepakartojama. Ir jam iš jūsų reikia nedaug – tik nuoširdžios ir besąlygiškos meilės.“
Savo teoriją apie nėštumo ir gimties laikotarpio įtaką žmogaus likimui S. Grofas pavadino keturiomis likimo, kitaip perinatalinėmis, matricomis. Jos atspindi visą naujai užgimstančio žmogučio kelią – nuo pradėjimo iki gimimo.
Pirmoji – nekaltumo matrica
Tai periodas, kai vaisius bręsta mamos įsčiose, t. y. nuo apvaisinimo iki sąrėmių pradžios. Šiuo metu bręstantis vaisius nepatiria jokių sunkumų: gyvena jaukiai ir šiltai, turi visa, kas būtina. Jam nereikia niekur veržtis, skubėti, nervintis. Be to, jaučia, kad yra globojamas mylinčios ir visokeriopą prieglobstį teikiančios mamos. Tai harmonijos ir ramybės periodas.
Jei nėštumą moteris išgyvena ramiai ir puikiai nusiteikusi, su meile laukia gimsiančio mažylio, toks žmogus į pasaulį ateis su teigiama nuostata, į gyvenimą žvelgs optimistiškai ir su džiugesiu. Jei nėščioji nuolat krimtosi, norėjo pasidaryti abortą, nelaukė vaikelio, tada nekaltumo matrica tarsi užteršiama. Mažylis šiame pasaulyje jausis vienišas, apleistas ir nemylimas. Visą gyvenimą jis manys, kad pasaulis ir jame gyvenantys žmonės linki jam bloga, kad aplink vyksta vien baisūs dalykai ir pan. Trumpai tariant, ne kas kitas, o mama pasmerkė savo vaiką būti piktą ir atšiaurų.
Dar vienas įdomus dalykas. S. Grofas ir kiti jo teorijos šalininkai pastebėjo, jog po cezario pjūvio gimę vaikai labai dažnai būna tarsi užstrigę nekaltumo matricoje. Nepatyrę kovos bei išsilaisvinimo matricų, jie nemoka kovoti ir yra išgyvenę vien tik mamos įsčių globą, todėl tiki, kad ir visą gyvenimą jais privalo kažkas rūpintis. Tokie žmonės yra mažiau atsparūs stresui, greičiau palūžta ir nuleidžia rankas.
Antroji – aukos matrica
Tai periodas nuo sąrėmių pradžios iki gimdos takų atsivėrimo. Kūdikiui tai pats kritiškiausias momentas, nes visas jo pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis ir galinga nežinoma jėga jį verčia judėti palikus saugų ir mielą prieglobstį. Mažylis jaučiasi bejėgis prieš šią jėgą ir negali jai pasipriešinti. Kitaip tariant, tai padėtis be išeities.
Kaip teigia S. Grofas, tai, ką kūdikis patyrė šią akimirką, neabejotinai paveiks jo požiūrį į gyvenimą. Jei šis gimdymo etapas praėjo sklandžiai, gimdančioji jautėsi rami, nesiblaškė ir nepanikavo, to žmogaus pasąmonėje „įsirašys“ informacija, kad gyvenime viskas yra išsprendžiama, kitaip tariant, nėra padėties be išeities. Jei gimstantis mažylis šiame etape susidūrė su kokiomis nors kliūtimis, ir suaugęs nepalankiomis jam sąlygomis jausis auka ir visiškai bejėgis keisti nepalankią situaciją.
Trečioji – kovos matrica
Tai etapas, kai kūdikis keliauja gimdymo takais. Šiuo metu jis kenčia skausmą ir nenumaldomą deguonies stygių. Tai tikrų tikriausia kova už savo gyvybę ir... svarbiausia – lyderystės pamoka. Trečioji matrica – tai judėjimas ir kova. Tie, kurie gimdymo takais praslydo sklandžiai, be didesnių kliūčių, paprastai gyvena su įsitikinimu, kad gyvenime viską galima išspręsti be didelių vidinių kančių ir konfliktų su aplinkiniais.
Tie, kuriems teko sunkiai kovoti už savo gyvybę, gimsta lyg tikri kovotojai. Jie mano, kad gyvenimas yra kova, kurią žūtbūt reikia laimėti. Pasak mokslininko, itin stipri kovos matrica yra garsių lyderių, sportininkų, žymių verslininkų.
Taip pat skaitykite: Kokia veikla padės lavinti vaiko savarankiškumą nuo kūdikystės iki mokyklos?
Jiems svarbu bet kokia kaina laimėti ir išlikti aukštumoje. Nors tokie žmonės iš šalies atrodo tiesiog pavydėtini sėkmės numylėtiniai, iš tiesų viduje jie išgyvena nuolatinę įtampą, vidinį konfliktą su savimi. Tokie žmonės nesugeba atsipalaiduoti ir pajusti visiško pasitenkinimo savimi ir savo gyvenimu.
Ketvirtoji – meilės ir laisvės matrica
Tai trumputis momentas, kai vaikas išsilaisvina iš gimdymo takų ir išvysta šį pasaulį. Jis sunkiai kovojo, stokodamas deguonies skynėsi sau kelią ir štai dabar jau laisvas ir nevaržomas didžiulėje erdvėje... Ši akimirka be galo svarbi, nes, anot S. Grofo, yra tarsi aukščiausia sąmonės pakopa.
Nuo to, ar mažylis išvys mylinčius ir globojančius tėvų veidus, ar plienines ginekologo reples, priklausys ir tai, ar jis bus laimingas, atviras ir mylintis pasaulio pilietis, ar užguitas, savo kiaute užsidaręs atsiskyrėlis.
Keletas patarimų
- Ką daryti, kad įsčiose bręstantis būsimas kūdikis jaustų, kad yra mylimas ir laukiamas? Aišku, idealiausia, kai apie tai mąstoma dar prieš jį pradedant. Jei jis buvo pradėtas iš nuoširdžios dviejų žmonių meilės, be jokių slaptų užmačių, pvz., siekiant „pririšti“ prie savęs mylimą žmogų ar atgaivinti yrančią šeimą, tai yra tobula pradžia.
- Nemanykite, kad pilvelio gyventojas yra visiškai nesąmoninga ir nieko nejaučianti būtybė. Nieko panašaus. Tai yra žmogutis, tegu ir ne visai susiformavęs, bet jis jau turi gebėjimą jausti ir yra labai jautrus jūsų išgyvenimams. Jei jūs laiminga, laimingas ir jis. Jei nuolat liūdite, pykstate, nekenčiate, neigiamiems jausmams pasmerkiate ir jį.
- Labai svarbu ir tai, kaip jaučiatės gimdymo akimirką. Jei paniškai bijosite, blaškysitės, gerokai apsunkinsite gimdymo procesą, o kartu, žinoma, ir vaikelio atėjimą į šį pasaulį. Kaip derėtų elgtis? Pirmiausia nusiraminkite. Išsaugoti ramybę labai padeda taisyklingas kvėpavimas. Tad į jį ir susikoncentruokite (jei nepatingėsite lankyti nėščiųjų mokyklos, ten jus išmokys, kaip reikia kvėpuoti gimdant). Ir galvokite ne apie tai, kad jums skauda ar skaudės, o apie tai, kokia ši akimirka ypatinga ir didinga – juk į pasaulį atlydite naują gyvybę!
Daugiau įdomių straipsnių – naujausiame žurnalo „Ji“ numeryje.
