Močiutė sprendė proanūkio likimą
Lina užaugo su močiute – savo biologinės mamos mama, o su mama ryšių beveik nepalaiko. „Ji mane paliko močiutei, kai buvau metukų, ir su mano sesers tėčiu išvažiavo gyventi į kitą miestą. Jai manęs nereikėjo, ir man jos nereikėjo, nes turėjau šaunią močiutę – ji man buvo artimiausias žmogus“, – pasakoja jauna moteris.
Būtent močiutė suvaidino svarbiausią vaidmenį sprendžiant Linos pirmagimio likimą. Sužinojusi, kad laukiasi, tada dar nepilmetė Lina bijojo apie tai papasakoti savo artimiesiems, tad pirmasis sužinojo vaiko tėvas Tadas.
„Aš rudenį visad sirgdavau gripu, maniau, kad vėl apsirgau, nes nuolat svaigo galva, vėmiau. Net į galvą neatėjo, kad galėčiau lauktis. Tadas nupirko nėštumo testą, sako, dėl viso pikto pasidaryk. Pasidariau jį ir pati nustebau. Dvi juostelės, nežinojau, ką daryti – verkti, pasakyti Tadui ar ne. Pasakiau.
Ir mano, ir jo mintys buvo tokios pat – darytis valymą, nes vis dėlto susilaukus vaiko bus tik 17-a, baisu, ką pasakys kiti, ką pagalvos mano močiutė, jo tėvai.
Ir mokslai buvo nebaigti, ir dešimtos klasės egzaminai ant nosies. Be to, galvojom, dar turėsim tų vaikų. Aišku, to valymo ir pasekmės būna sunkios. Bet buvome tam pasiryžę, nusiteikę“, – prisimena pašnekovė.
Būdama trečią mėnesį nėščia ji pasisakė močiutei, ši buvo kategoriška – nutraukti nėštumą. Su savo mama Lina bendraudavo mažai, bet, kaip sako pašnekovė, mama buvo atlaidesnė už močiutę, taigi mergina kartu su Tadu nuvažiavo pas ją.
„Atvažiavo ir Tado mama, jos abi su mano mama susitarė dėl valymo. Buvau nepilnametė, tad mano mama tam pritarė. Viskas buvo nutarta – data, laikas.
Nebandai nužudyti savo pirmagimio anūko.
Ir tą rytą, kai jau teko važiuoti į procedūrą, persigalvojusi močiutė mamai parašė žinutę: „Nebandai nužudyti savo pirmagimio anūko.“ Tadas atvažiavo jau su pinigėliais valymui, bet močiutė jam pasakė: „Jei nenori, daryk duris iš kitos pusės, valymo nebus.“ Taip ir išsaugojau savo pirmagimį tik močiutės dėka“, – pasakoja Lina.
Vaiko tėvas „dėjo į kojas“, bet sugrįžo
Lina buvo bebaigianti dešimtą klasę, kai turėjo gimti kūdikis. Moteris pasakoja, kad egzaminus laikė namuose, mokytojai suprato:
„Kai artėjo vaiko gimimo diena, nežinojau, kur dėtis, labai bijojau, labai skaudėjo. Visi ramino, kad viskas bus gerai. Nuo tada, kai paėmiau savo turtą ant rankų, prasidėjo bemiegės naktys. O paskui jau ir vaikščioti ėmė, atrodo, kad tas vaikas savaime užaugo. Aišku, visada šalia buvo močiutė, kuri padėjo, buvo atrama. Močiutė buvo pasiėmusi vaiko globą, nes aš buvau nepilnametė.“
Pusantrų metų Lina sūnų augino viena. Kaip ji pati sako, buvo laikas, kai manė, jog viena vaiką ir užaugins, nes Tadas dar iki vaikui gimstant „išsigando ir dėjo į kojas“.
„Kai man buvo likusios kelios dienos iki gimdymo, jis išvažiavo į užsienį. Buvo sakęs, kad važiuos užsidirbti, jog turėtų, už ką išlaikyti vaiką. Bet, aišku, taip nebuvo, jam išvažiavus daug pykomės.
Palaikėme ryšį per socialinius tinklus, bet tas ryšio palaikymas buvo toks: vienas kitą įžeidinėjome, keikėme, vienas kitam grasinome: aš sakydavau, kad jis nematys vaiko, jis – kad jį iš manęs atims, kad nori padaryti tėvystės testą, nes netiki, kad vaikas jo. Nors abu puikiai žinojome, kad vaikas tikrai jo. Buvom kaip maži vaikai“, – juokdamasi prisimena pašnekovė.
Aš sakydavau, kad jis nematys vaiko, jis – kad jį iš manęs atims, kad nori padaryti tėvystės testą, nes netiki, kad vaikas jo.
Po pusmečio Tadas grįžo į Lietuvą, tikslas buvo pasidaryti tėvystės testą, tačiau Lina dar buvo nepilnametė ir norint padaryti testą, reikėjo ir Linos mamos dalyvavimo procese.
„Jis grįžęs man paskambino, susitikome, nuėjome į kavinę, nežinau, kas ten užėjo, kaip viskas įvyko, bet mes susitaikėme. Apsiėjome ir be to testo, nes ir taip puikiai abu žinojome, kad tas vaikas – jo.
Vėl pradėjome bendrauti, gal kokią savaitę jis pabuvo ir pas mus. O tada vėl išvyko į Daniją.
Buvo sunku, verkiau, praėjo kiek laiko ir vėl susipykome, nes buvo pradėjęs gerti, savaitgaliais dingdavo, neatrašydavo į žinutes. Grįždavo į Lietuvą atostogų, tai bendraudavome, tai ne, o po metų sugrįžo visam laikui. Tada pasikalbėjome, kad abu esame Lietuvoje, ir nusprendėme tuoktis“, – savo istoriją pasakoja Lina.
Antras nėštumas – su rizika persileisti
Šiandien Lina jaučiasi laiminga: ištekėjo, augina du sūnus – pirmagimiui jau treji, antrajam – pusę metų. Jauna moteris neslepia, kad auginti du vaikus, suktis namuose ir viską suspėti nėra lengva, tačiau sugrįžusi dar ne į tokią seną praeitį, kai teko spręsti pirmagimio likimą, atsidūsta ir ištaria, kad išsaugoti kūdikį buvo pats geriausias sprendimas.
„Nemoku apsakyti, jis – superinis vaikas. Mamos vaikas. Džiaugiuosi, kad nepasidariau to valymo, nes tikrai būčiau praradusi nuostabų turtą“, – sako pašnekovė.
Po santuokos praėjus trims mėnesiams, Lina sužinojo, kad laukiasi antrojo. Moteris neslepia – nėštumas nebuvo planuotas, nes dar prieš vestuves pora kalbėjosi, kad antro vaiko susilauks nebent po kelerių metų.
„Labai svarsčiau, ką daryti – atlikti valymą ar gimdyti. Labai bijojau dėl savo pirmagimio, kaip jis reaguos, kaip seksis auginti abu vaikus. Galiausiai viską apmąstę su vyru nutarėme, kad gimdysiu.
Antras nėštumas buvo labai sunkus, nes būdama nėščia dirbau, tekdavo kilnoti daiktus, pasirodo, nuo to mano gimda įplyšo. Gavau biuletenį ir didžiąją dalį nėštumo praleidau namuose.
Buvo daug rizikų persileisti, daug kartų gulėjau ligoninėje. Testas rodydavo nėštumą, o per echoskopą gydytoja nieko nematė. Visi manė, kad bus negimdyvinis nėštumas. Bet galiausiai radau gerą gydytoją, ji mane nuodugniai dvi valandas apžiūrinėjo ir nustatė, kad tikrai laukiuosi.
Jei būčiau nepajėgusi, pasekmės galėjo būti liūdnos, nes vaikelį būtų traukę, o virkštelė buvo apsisukusi aplink kaklą.
Sakė, kad reikės operuoti, bet, ačiū Dievui, pagimdžiau pati. Jei būčiau nepajėgusi, pasekmės galėjo būti liūdnos, nes vaikelį būtų traukę, o virkštelė buvo apsisukusi aplink kaklą. Būtų stipriau patraukę, jis būtų uždusęs. Labai džiaugiuosi, kad viskas pavyko“, – pasakoja Lina.
Kabinasi į naują gyvenimą
Didžiausiu sunkumu Lina vadina periodą, kai teko išsikraustyti iš močiutės. Kurį laiką su vyru ir pirmuoju vaiku gyveno pas ją, o šiemet jauna šeima persikėlė į savo butą.
„Sunku su dviem mažais vaikais, didysis nori dėmesio, o visas dėmesys mažajam. Vyras dirba pamaininį darbą penkias dienas per savaitę, vaikai jį mato mažai, todėl abu labai prisirišę prie manęs. Bandome įsikurti butą, jam dar daug remonto reikia. Bet stengiamės kabintis į tą naują nuo visų atskirai gyvenimą“, – sako jauna moteris.
Paklausta, ar kada tikėjosi, jog gali taip nutikti, kad galiausiai Tadas sugrįš, juodu susituoks ir kurs tikrą šeimą, pašnekovė sako – priešingai, maniusi, jog vaiką užaugins viena, o Tadas jai nereikalingas.
„Bet gal čia taip ir sakoma, kad pirma meilė nerūdija. Kai parvažiuodavo, pamatydavau jį, ir, atrodo, viską pamiršdavau, visus pykčius, nesutarimus, vėl eidavome susikibę rankomis.
Nežinau, kas būdavo, kad tik jam išvažiavus mes susipykdavome. O būnant kartu viskas būdavo gerai. Jis pavydėjo manęs, aš pavydėjau jo (juokiasi), nebuvo ta meilė dingusi visam laikui, tiesiog jis nesuprato tėčio pareigų, aš nesupratau mamos pareigų. Dėl to ir pykomės kaip maži vaikai, o priėjome net iki vedybų“, – sako Lina.
Paklausta, kaip į jųdviejų su Tadu kuriamą bendrą gyvenimą reaguoja šeimų nariai, juk kadaise tiek Tado, tiek pačios Linos mamos pasisakė už nėštumo nutraukimą.
„Šiuo metu virtuvėje dujinės neturime, tik kaitlentę dviejų skylių, tai Tado mama ir valgyti iškepa, ir šiaip labai padeda, tikrai dabar viskas gerai.
O su savo mama, kaip nebendravau, taip ir nebendrauju. Ji mėgstanti stipriai išgerti, kai laukiausi pirmagimio, buvome ją užkodavę, metus negėrė, bet palaidojo vyrą, sudegė namai, kuriuose gyveno, ir vėl ta pati litanija. Taigi nuolat geria, nuolat neaiškūs vyrai namuose, kur augo ir mano paauglė sesuo.
Nebuvo ta meilė dingusi visam laikui, tiesiog jis nesuprato tėčio pareigų, aš nesupratau mamos pareigų.
Tai dabar su vyru esame ją pasiėmę pas save. To seseriškumo tarp mūsų nedaug, nes užaugome atskirai, bet jai tikrai ten ne vieta, tad padedu. Kai reikėjo, sudegė namai, padėjau ir savo mamai – su vyru pirkome ir vežėme reikalingus daiktus. Ką darysi, kad žmogui svarbiau išgerti nei bendrauti. Susitaikiau su mintimi, kad mamos niekada šalia nebuvo ir jau nebus.
Kai išsikraustėme, su močiute bendravimo irgi buvo mažiau, bet dabar vėl pradėjome daugiau bendrauti. Vis nuvežu pas ją savo dičkį sūnų, jis pas ją augęs, labai jos pasiilgsta.
Močiutė neturi nė vieno vaiko, kuris jai padėtų, nes ir mano mamai, ir jos broliui geriausias draugas – stikliukas. O dabar dar vyksta karas, nes mama su savo broliu nepritaria tam, kad močiutė man yra užrašiusi savo butą. Tai taip ir gyvenam“, – pasakojimą užbaigė Lina.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ teikia pagalbą išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, kūdikio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar aborto.
Taip pat organizuoja savipagalbos grupes krizinio nėštumo metu bei netekus naujagimio.
Pagalbos galite kreiptis: tel. +370 603 57 912, taip pat pagalba@neplanuotasnestumas.lt, www.neplanuotasnestumas.lt.
Naujienų portalas 15min 2020-aisiais metais remia ir globoja 24 nevyriausybines organizacijas ir gerumo iniciatyvas, kurios kasdieniais darbais prisideda prie taip reikalingų pokyčių mūsų šalyje.
Šios iniciatyvos ir organizacijos, tarp kurių yra ir VšĮ „Krizinio nėštumo centras“, tapo antrus metus organizuojamo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ ambasadorėmis, o jų darbai ir gerieji pavyzdžiai bus viešinami visus metus portale.
Daugiau apie projektą „Šiemet buvau geras“ skaitykite ČIA.