Kaip žinoti, kad tai pirmasis žodis
Kūdikiai turi tokį didelį norą bendrauti, kad net dar negebėdami kalbėti visais būdais bando komunikuoti: šypsosi, nutyla, stebi, verkia, čiauška. Laikui bėgant visa šeima pradeda laukti pirmojo ištarto žodžio.
Paklausta, kaip žinoti, kad vaikas tikrai ištarė pirmąjį žodį, darželyje–mokykloje „Pažinimo medis“ dirbanti logopedė Deimantė Vitkutė išvardino pagrindinius keturis bruožus, pagal kuriuos vaiko ištartą kalbos garsų grupę galime vertinti kaip pirmąjį žodį.
Pirma, garsų grupė, kurią ištaria vaikas, savo sandara bei skambėjimu turi būti panaši į tą žodį, kurį vaikas nori ištarti. Pavyzdžiui, jei vaikas pamatęs katę sako „ati“ (katė), tai galime vertinti kaip pirmąjį žodį.
Antra, žodis turi būti ištartas trumpai bei jį ištarus išlaikoma pauzė. Pavyzdžiui, jei vaikas ilgai ir nenutrūkstamai taria „mamamamama“, tai yra čiauškėjimas, bet ne žodis „mama“. Jei vaikas žiūri ar rodo į mamą ir sako „ma-ma“, tai galima vertinti kaip pirmąjį žodį.
Trečia, žodis turi būti vartojamas savarankiškai, pastoviai bei tikslingai vienam ir tam pačiam daiktui/veiksmui įvardinti. Tai reiškia, kad kai vaikas dar taisyklingai netaria žodžio, tačiau įvardija tą patį daiktą ar veiksmą vis tuo pačiu pavadinimu, tai pirmasis žodis.
Galiausiai pirmaisiais žodžiais laikoma, kai jie vartojami vaikui norint bendrauti, inicijuojant pokalbį. Pavyzdžiui, jei šeima turi augintinį ir vaikas bando jį pakviesti, kalbina ir laukia, kol augintinis į jo kvietimą atkreips dėmesį, jau galima teigti, kad vaikas, inicijuodamas pokalbį, vartoja tikslingą savo pirmąjį žodį.
Apibendrinant, jei žodis vartojamas savarankiškai, pastoviai bei tikslingai vienam ir tam pačiam daiktui/veiksmui įvardinti, tai laikoma pirmuoju arba dar vienu ištartu žodžiu, kuris gali prisidėti prie tikslingai vartojamų žodžių skaičiaus, teigia specialistė.
Kada jau reikia kreiptis į specialistą
Vaikui augant, jo žodynas kiekvieną dieną plečiasi. Vaikai sužino naujų žodžių, pradeda juos vartoti. Logopedė dėl vaiko kalbos raidos nerimaujantiems tėvams turi pagrindinį patarimą – konsultuotis su specialistu, kuris ne tik įvertins esamą vaiko kalbos situaciją, bet ir pateiks rekomendacijas, kurias šeima galės pritaikyti kasdienybėje.
Viena dažniausiai pasitaikančių klaidų – tėvų delsimas kreiptis į specialistus. Jis dažnai baigiasi tuo, kad vaikas pas logopedą atvyksta sulaukęs penkerių ar šešerių metų, nors šiame amžiuje iš jo jau reikėtų tikėtis taisyklingai tariamų visų lietuvių kalbos garsų.
Specialistė teigia, kad kai vaikas laiku nesulaukia pagalbos, dažnai, eidamas į pirmą klasę, vis dar susiduria su garsų tarimo trūkumais, garsų diferencijavimo sunkumais, o tai vaikams, kurie mokosi skaityti ir rašyti, neretai sukuria papildomus iššūkius. Apsilankymas pas logopedą nereiškia, kad vaikas turi kalbos sunkumų, tai tiesiog galimybė įsitikinti, ar vaikui reikalinga pagalba.
Logopedė skatina šeimas nenuvertinti ir savo vaidmens vaiko kalbos ir kalbėjimo ugdyme. D.Vitkutės teigimu, siekiant gerų ir efektyvių rezultatų, labai svarbus ne tik specialisto, bet ir tėvų bei vaiko vaidmuo. Tėvai yra be galo svarbi, neatsiejama ugdymo dalis. Jie praleidžia su savo vaikais daugiausiai laiko, geriausiai juos pažįsta ir turi nepakeičiamą tarpusavio ryšį. D.Vitkutė pataria kartu su vaiku be papildomų trukdžių, žiūrint vaikui į akis ir neužsiimant niekuo kitu praleisti bent 20 minučių per dieną.
Kalbinti vaiką reikėtų kaip tik išeina: pasakoti apie savo dieną, klausti, kurti ryšį, džiaugtis vaiko pirmaisiais garsais, kad mažylis suprastų, jog jis tėvams yra svarbus. „Juk kai mūsų negirdi, neatsako, tai ir mes nebendraujame, nes nesijaučiame įdomūs. Vaikams būna taip pat: jei ignoruojame jų tariamus garsus, jie tampa ne tokie motyvuoti juos tarti ir lavinti kalbą“, – sako logopedė.
Specialistė pasidalino keliais praktiniais patarimais, kuriuos kiekviena šeima gali pritaikyti kasdien skatindama ankstyvąją vaikų kalbos raidą:
Emocinis pokalbis su vaiku. Ankstyvasis kalbos raidos vystymasis prasideda nuo vaiko ir tėvų tarpusavio bendravimo, t. y. nuo vaikų krykštavimo bei tėvų atsako imituojant vaiko skleidžiamus garsus. Toks pokalbis naujagimiui leis suprasti, kad įdomus yra ir jis, ir tai, ką jis nori pasakyti. Tokie pašnekesiai yra puikus startas žodiniam dialogui ateityje.
Reikėtų pasakoti apie savo dieną, klausti, kurti ryšį, džiaugtis vaiko pirmaisiais garsais.
Savo veiklos komentavimas. Pasakokite vaikui, ką veikiate, matote, girdite, jaučiate, užuodžiate.
Komentavimas, ką vaikas veikia, mato, valgo ar liečia. Svarbu nesitikėti, kad vaikas iš karto atsakys ar pradės kartoti tai, ką jūs sakote. Duokite jam laiko bei leiskite suprasti, kad pasakoti, kalbėti yra smagu!
Vaiko frazės išplėtimas ir taisyklingas pakartojimas. Pvz., jei vaikas mato bėgantį kitą vaiką ir sako „bėga“, galite tai patvirtinti atsakydami „Taip! Berniukas (ar mergaitė) bėga“. Taip plėtosite vaiko žodyną bei formuosite gramatiškai taisyklingą vaiko kalbą.
Stebėjimas, kuo vaikas susidomėjęs. Jei jis žiūri į katiną, aptarkite tai. Tiesiog pasiduokite vaiko interesams ir tai tikslingai išnaudokite!
Laiko atsakyti suteikimas. Duokite vaikui keletą sekundžių pagalvoti prieš atsakant ar sureaguojant į jūsų žodžius. Kartais neišlaukdami užkertame kelią jiems atsakyti ar sureaguoti.
Pasirinkimo suteikimas. Pvz., nori šuns ar katės? Banano ar obuolio? Po pasirinkimo pakartokite bei dar kartą įvardinkite vaiko pasirinkimą.
Situacijos, kurioje vaikui prireiktų jūsų pagalbos, sukūrimas. Pavyzdžiui, duokite dėžę, kurią atidarant vaikui prireiktų jūsų pagalbos ir palaukite, kol jis jos paprašys. Tai tikrai neturi būti aiškus prašymas, tačiau jis skatina vaiką inicijuoti kalbą bei suprasti, kokiais momentais ji gali būti naudinga.
Visus šiuos būdus galima naudoti bet kokioje veikloje: ryte, prieš miegą, parduotuvėje, žaidžiant ar gaminant. Tikslingai Išnaudokite laiką kartu ir nustebsite, kaip greitai mažieji norės kuo daugiau papasakoti.
Kokie žaislai skatina kalbėti
Logopedė taip pat pasidalino žaislų rekomendacijomis. D.Vitkutė šeimas skatina rinktis „tyliuosius“ žaislus, kurie, pasak specialistės, skatina vaikus kalbėti.
Žaislai, kuriuos verta rinktis:
Kaladėlės. Jos dažnai būna su skaičiais, raidėmis, gyvūnais, todėl vaikai mokosi pavaizduotų objektų pavadinimus, sąvokas (aukštas, žemas, pavyzdžiui, „bokštas“). Taip pat statant tikslėja smulkioji motorika.
Kamuoliukai. Juos galima ridenti, mesti, slėpti. Taip vaikas mokosi sąvokų, palaukti savo eilės, sutelkti dėmesį. Liesdamas skirtingų formų bei tekstūros kamuoliukus vaikas tikslina smulkiąją motoriką, kuri yra tiesiogiai susijusi su kalbos vystymusi.
Knygos. Vaikai mokosi savarankiškai versti puslapius, sutelkti dėmesį. Skaitant galima aptarti knygoje esančius paveikslėlius, taip pat sąvokas „viršuje“, „apačioje“, „pradžioje“, „pabaigoje“.
Lėlės. Žaisdami su lėle, vaikai imituoja pokalbį, mokosi kūno dalių, drabužių pavadinimus, taip pat mokosi įvardinti jausmus (lėlė pavargusi, liūdna, linksma, alkana ir panašiai).
Lėlių namas. Vaikai taip mokosi kurti siužetą, įvardinti rutiną, kurią atlieka namuose, skirtingų kambarių, baldų bei kitų objektų pavadinimus, apibūdinti daiktus.
Mašinos. Žaisdami su jomis vaikai mokosi atkartoti mašinų skleidžiamą garsą (tai puiki artikuliacinė mankšta), nurodyti kryptį tiesiai, atgal, į dešinę, į kairę, apibūdinti, kaip mašinos važiuoja: greitai ar lėtai.
Medinė dėlionė. Tokie žaislai tikslina smulkiąją motoriką. Vaikai mokosi vaizduojamų objektų pavadinimus, skleidžiamus garsus, atlikti dviejų veiksmų nurodymus, pavyzdžiui, „paimk avį“.
Muilo burbulai. Vaikai mokosi taisyklingai pūsti, įvardinti objekto pavadinimą, ant kurio nusileido/susprogo burbulas, išlaukti savo eilės.
Piramidė. Vaikai mokosi dydžio sąvokų: didelis, mažas, mažiausias, didžiausias, spalvų pavadinimus, sudėti žiedus pagal dydį. Šis žaidimas taip pat tikslina smulkiąją motoriką.
Maisto muliažai. Vaikai mokosi maisto produktų pavadinimus, apibūdinti skonį. Įtraukiant nevalgomus objektus, vaikai mokosi, kas yra valgoma, o kas – ne.
Žaislų pakaitalai
Tiesa, logopedė primena, kad yra daug alternatyvų, kurių nereikia pirkti, užtenka ir to, kas turima namuose. Specialistė pateikė kelis pavyzdžius, kokius žaislus į ką galima pakeisti.
KALADĖLĖS. Nepradarytos skardinės (kad būtų saugu), įvairios dėžės nuo sauso maisto, pavyzdžiui, sausainių, košių popierinės dėžutės, įvairūs daugkartiniai plastikiniai indeliai.
KNYGOS. Įvairūs paveikslėliai ant maisto pakuočių, žurnalų, reklaminių lankstinukų, žiūrėjimas pro langą ir įvairių objektų vardijimas.
BURBULAI. Pasigaminkite savo burbulus iš muilo, vonios putų. Galima naudoti ir popieriaus gabalėlius, plunksneles ar bet kokį kitą lengvai nupučiamą daiktą.
MUZIKINIAI INSTRUMENTAI. Mediniai, plastikiniai šaukštai – puiki alternatyva! Pripildykite tuščius butelius sausais ryžiais. Iš tuščios dėžės, atviro indo, servetėlių dėklo pasigaminkite gitarą pridėdami lengvai tampomas gumeles (dar kitaip vadinamas kanceliarinėmis gumytėmis).
SKIRTINGŲ DYDŽIŲ INDELIAI. Naudokite paprastus plastikinius indukus.
KORTELĖS SU PAVEIKSLĖLIAIS. Kaip ir su knygomis, naudokite įvairius paveikslėlius ant maisto pakuočių, žurnalų, reklaminių lankstinukų, savo asmenines nuotraukas iš nuotraukų albumų.
GEOMETRINĖS FORMOS. Galima iškirpti atitinkamos formos skyles ant dėžės ir tuo pačiu išsikirpti tos pačios formos figūras. Taip pat galima tiesiog namuose susirasti daiktus, panašius į geometrines formas, ir tas figūras įvardinti.
SUVERIAMI ŽIEDAI. Galima naudoti plaukų gumeles, sukarpytus ir po to pagal pasirinktą dydį surištus siūlus. Juos galima verti/užmauti ant pasibaigusio popierinio rankšluosčio ar tualetinio popieriaus rulonėlio.
VANDENS STALAS. Pripilkite vandens į tuščią plastikinį indą, skardą arba tiesiog į plautuvą ar vonelę/vonią. Sudėkite įvairius žaislus, traukite juos iš vandens ir aptarkite jų išvaizdą.
Ką turi mokėti 4–5 metų vaikas
Logopedė teigia, kad dažniausiai ikimokyklinio ugdymo įstaigose tenka dirbti su vaikais nuo ketverių metų. Nors iki puspenktų metų vyksta fiziologinis šveplavimas, ir vaikai dar gali netarti [š] [ž] [č] [r] garsų ar juos painioti su lengviau ištariamais garsais [s] [z] [c] [l], visgi keturmečio kalba retai sutinkamam žmogui jau turėtų būti visiškai suprantama (nepaisant dar galimo fiziologinio šveplavimo).
D.Vitkutė taip pat mini, kad viena iš dažniausiai pasitaikančių priežasčių, kodėl keturmečiai jau lanko logopedines pratybas, yra liežuvio iškišimas tarp dantų kalbėjimo metu, dar kitaip vadinamas tarpdantiniu sigmatizmu, [k]-[t] [g]-[d] [p]-[b] garsų netaisyklingas tarimas ar tarpusavio painiojimas.
Keturmečio kalba retai sutinkamam žmogui jau turėtų būti visiškai suprantama.
Specialistės teigimu, pagal normas iš vaiko, sulaukusio penkerių metų, jau galėtume tikėtis taisyklingai tariamų visų lietuvių kalbos garsų. Žinoma, ilgiau formuotis gali garsas [r], nes jis mūsų kalboje yra pats sudėtingiausias, tačiau specialistė linkusi šį garsą pradėti mokytis su vaikais, kurie šio garso netaria būdami penkerių metų, nes niekada nėra aišku, kiek laiko prireiks, kol vaikas įtvirtins [r] garso tarimą rišliojoje kalboje.
Be garsų tarimo, specialistė primena, kad logopedo darbas apima ne tik taisyklingą garsų tarimo mokymą. Priklausomai nuo sutrikimo, logopedinių pratybų metu darželyje vaikai ugdo foneminę klausą (garsų atpažinimą), garsinę analizę (garsų vietos nustatymą žodžiuose), mokosi gramatinio taisyklingumo, rišliosios kalbos, plėtoja žodyną bei tikslina smulkiąją motoriką.
Ar logopedinės užduotys turi būti įdomios? Be abejonės, tvirtina D.Vitkutė, reikia sukurti atitinkamą atmosferą ir parinkti tokias užduotis, kurios vaiką domins ir skatins mokytis. Reikia nepamiršti, kad pratybų metu vaikai įdeda daug pastangų, tad kiekvienas malonus žodis, pasidžiaugimas jų darbu ir kantrybe yra labai reikalingas ir laukiamas!
