Pateikiame pokalbį su VU Ugdymo mokslų instituto doktorante.
– 2019 m. buvo atliktas tyrimas, kuris leido konstatuoti, kad dalis vadovėlių Lietuvoje remiasi lyčių stereotipais, juose nepakankamai atspindėtas moterų vaidmuo istorijoje ir pan. Kiek situacija yra pasikeitusi dabar?
– Sunku vertinti. Visų pirma, reikia pasakyti, ši sritis Lietuvoje ganėtinai apleista, o jos dinamika, švelniai tariant, šlubuoja. Mat lyčių stereotipai švietimo sistemoje, lyčių lygiavertiškumo veiksnys yra temos, kurios praktiškai netyrinėjamos. Tiesa, padėtis po truputį keičiasi. Dėstydama įvairius pedagogikos kursus pastebiu, kad mano studentės noriai veržiasi tyrinėti vadovėlius, ypač kalbant apie ankstyvąją pedagogiką.
Žinoma, tai bakalaurinio ar kursinio darbo lygmens darbai, bet visgi tam tikras tendencijas iš jų galime matyti. Manau, toks studenčių entuziazmas paremtas blaiviu situacijos matymu. Jaunoji karta turi kitokį supratimą, taip pat ir apie lyčių vaidmenis. O turinys, kurį studentės mato daugelyje šiandienos vadovėlių, „kertasi“ su jų įsivaizdavimu apie pasaulį. Žinoma, preziumuoju, bet man norisi tuo tikėti.
– Kaip mūsų vadovėliai atspindi lyčių vaidmenis, kokie stereotipai juose pastebimi?
– Matome „tradicinį“ ir gan stereotipizuotą lyčių vaidmenų pasiskirstymą. Tarkime, jei vadovėlyje yra moteris, tai greičiausiai ji bus arba mama, arba mokytoja. Vyrai gi turi gerokai platesnį profesijų spektrą. Jei kalbame apie mergaites, jos dažniau rodomos skaitančios, besimokančios, o berniukai užsiima aktyviomis veiklomis, pavyzdžiui, spardo kamuolį.
Žvelgiant iš feministinės perspektyvos, galima sakyti, kad tokiais vaizdavimais mergaitės tarsi atstumiamos nuo aktyvesnės veiklos, tačiau ne mažiau svarbu yra tai, jog ir berniukai nemato savęs platesniame kontekste. Tad ir realiame gyvenime būti pasitempusiais stropuoliais jiems tarsi gėda. Čia iškyla berniukų ir vyrų krizės, „vyriškumo“ identiteto paieškų klausimai, aktualūs bei dažnai aptarinėjami ir visuomenėje.
– Kaip lyčių vaidmuo pateikiamas istorijos vadovėliuose?
– Istorijos pamokos yra apskritai labai „sultinga“ disciplina tyrinėti lyčių pjūvį. Labai įdomu būtų sužinoti, kiek mokytojų klausia moksleivių, ką veikė moterys, kol „vyrai darė istoriją“? Arba ką tuo metu veikė vaikai? Koks buvo jų indėlis?
Neabejoju, tokių mokytojų yra, tačiau vadovėliuose tai praktiškai neatsispindi, pati mokymosi sistema nėra linkusi skatinti apmąstyti tolerancijos, lygiavertiškumo, įvairovės, lyčių vaidmenų temų. Lygiai tą patį galima pasakyti apie literatūros, muzikos pamokas, kuriose, ne paslaptis, dominuoja vyriškos lyties autoriai.
– Ką rekomenduotumėtė keisti, kaip tobulinti metodinės medžiagos kūrimą ir pateikimą?
– Kaip minėjau, išties gaila, kad ši tema Lietuvoje yra apleista. Visgi tikiuosi prisidėti kažkiek ją išjudinant, pavyzdžiui, kalbėdama su vadovėlių ir kitų priemonių autoriais, leidėjų atstovais. Nelaukdami konkrečių tyrimų, kurie kritikuotų vadovėlius, kartu bandysime aiškintis, kaip galėtumėme geriau prisidėti prie šių dienų aktualijų atspindėjimo, atliepti lyčių įvairovės ir lygybės motyvą.
Pagrindiniai patarimai – atkreipti dėmesį ne tik į tekstinę, bet ir vizualinę medžiagą bei pradėti mąstyti apie lyties aspektą šiek tiek kritiškiau. To daryti mes nesame pratę. Siūlau tiesiog pabandyti atidžiau pareflektuoti, kaip mes norime matyti vadovėliuose berniukus, kaip mergaites, kaip juose atspindimos profesijos, hobiai ir t.t. Ar mes norime įtvirtinti stereotipinius lyčių vaidmenis, ar suteikti vaikams galimybes matyti įvairias savo lyties formas, neuždarančias jų į tam tikro vaidmens narvelius.
– Kokie tai vaidmenys?
– Tarkime, švaros, namų ruošos tema. Tradiciškai tai priskiriama mergaitėms ir moterims. Esu susidūrusi su įdomiomis įžvalgomis, rodančiomis, kad tam tikruose vadovėliuose, kuriuose vaizduojami besitvarkantys tėvai, tėčiai visuomet yra tik kartu su mamomis, jie niekada nevaizduojami atlikdami šį darbą vieni. Yra eilėraštukų, kuriuose vaikai raginami namų ruošoje padėti mamoms, bet niekada tėčiams.
Arba, yra užduotis susirasti obuolių pyrago receptą, jei nepavyksta, raginama paklausti mamos. Kitaip tariant, matome gan tiesmukus nurodymus, kas turi būti atsakingas už tam tikrus dalykus. Kyla klausimas, kiek tai reprezentuoja šių dienų tikrovę, kai daugybė vyrų yra atradę kulinariją, tvarkosi namuose ir pan. O gal atvirkščiai, tokie vadovėliai jau atsilieka nuo tikrovės? Kita vertus, išprususio(s) lyčių klausimais mokytojo (-os) rankose toks vadovėlis gali tapti puikiu socialinės kritikos įrankiu, skatinančiu vaikus mąstyti ir vertinti.
– Gal galite papasakoti, kodėl ėmėtės nagrinėti lyčių lygybės temą? Nuo ko tai prasidėjo?
– Stebuklingos istorijos neturiu. Tiesiog studijavau edukologijos magistrą ir manyje nugulė mintis parašyti baigiamąjį darbą apie neheteroseksualius jaunuolius Lietuvos mokyklose. 2015 metais tai buvo drąsi mintis, tuo metu net buvo nepatogu garsiai apie tai kalbėti, o daliai dėstytojų – tai priimti. Džiaugiuosi, jog vos per dešimtmetį situacija pasikeitė į gera.
Dabar daugybė studentų nori tyrinėti panašias temas. O tuo metu, besigilindama į savo magistro darbą, supratau, kad LGBTI+ bendruomenės jaunuolių situacija yra tik maža dalelė plataus lyties lauko. Jų situacija yra visų pirma visuomenės problemų atspindys, tad į tai turime žvelgti plačiau nei atskirų individų ar grupių kontekste.
A. Giniota, bendradarbiaudama su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, rugsėjo 11 d. surengs nuotolinį seminarą vadovėlių, kitų mokymo priemonių autoriams bei leidėjams.
