Kokių įgūdžių vaikas išmoks, priklauso nuo aplinkos, kurioje jis auga. Vienokius įgūdžius įgauna Afrikoje gyvenantys vaikai, kitokius - JAV ar Europoje. Vaikai visų įgūdžių mokosi mėgdžiodami, tad jie ir išmoksta tų veiksmų, kurie yra reikalingi jų aplinkoje.
Tačiau kai kuriuos vaiko įgūdžius stabdo patys tėvai, norėdami viską padaryti už mažylį ir kartu slopindami jo savarankiškumą, bei lėtindami raidą. Yra keli labai svarbūs įgūdžiai, be kurių mažylis negalės būti savarankiška ir visavertė asmenybė, o kad jų laiku išmoktų, būtina stebėti vaiko siunčiamus ženklus.
Taigi, kada ir kaip mažylis mokosi svarbiausių įgūdžių, pasakoja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė.
Pats valgo
Vienas pirmųjų įgūdžių ar savarankiškumo ženklų yra valgymas. Kai mažylis, pamatęs išvirtą košę, tiesia į ją rankutes ir bando paimti – vadinasi, jau yra pakankamai subrendęs pradėti valgyti pats. Reiktų leisti vaikui imti maistą rankomis, nes tik įvaldęs šį įgūdį jis galės tobulėti ir į rankas paimti šaukštą bei šakutę, o dar vėliau - peilį.
Labai svarbu leisti vaikui pačiam valgyti ir kuo trumpiau jį maitinti ne tik dėl to, kad taptų savarankiškas. Mažai kas iš tėvų susimąsto, kad valgymas yra malonumas, ir maitinamas kito žmogaus šio malonumo negali pajausti. Kiekvienas mūsų turime savo valgymo ritmą ir tempą, dėl kurio suvalgę tam tikrą maisto kiekį pasijuntame sotūs.
Jeigu maitiname vaiką šaukšteliu – mažylis priverstas ryti maisto kąsnius tokiu tempu, kokį mes padiktuojame, tačiau ne tokiu, koks jam pačiam teiktų malonumą. Dar blogiau yra maitinti savo mažylį įjungus jam įdomų filmuką ar žaidžiant su juo. To daryti negalima, nes vaikas net nesuvokia, kad valgo, ir neišsiugdo supratimo, kiek maisto reikia suvalgyti, kad jaustųsi sotus.
„Mes patys kartais valgome žiūrėdami filmą ar sėdėdami prie kompiuterio, tačiau mes jau mokame reguliuoti savo valgymo tempą, mokame gerai nuryti maistą, žinome, kiek maisto mums pakanka. Kūdikis ir kelerių metų vaikas tokio supratimo dar neturi, – sako neurologė. – Dažniausiai tokią klaidą daro mamos, kurios baiminasi, kad mažylis nepriaugs pakankamai svorio. Ir išties, kadangi mažylis, maitinamas įjungus jam įdomią TV programą, nesupranta, kad valgo – gali priaugti daugiau svorio, negu valgydamas savarankiškai.
Jeigu maitiname vaiką šaukšteliu – mažylis priverstas ryti maisto kąsnius tokiu tempu, kokį mes padiktuojame, tačiau ne tokiu, koks jam pačiam teiktų malonumą.
Tačiau taip vaikas neišmoksta labai svarbios gyvenimo pamokos – kiek jo organizmas reikalauja maisto. O juk kiekvieno vaiko medžiagų apykaita yra kitokia, kiekvienas vaikas kitaip juda ir išeikvoja skirtingą kiekį kalorijų, tad kiekvienas pats turėtų išmokti kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį. Tačiau maitinamas mamos šio suvokimo gali taip ir neįgauti.“
Yra atlikti įdomūs moksliniai tyrimai, kurie rodo, kad iki 3 metų ar ilgiau maitinamiems vaikams nesusiformuoja alkio ir sotumo pojūtis ir ateityje jie linkę nutukti. Tokie vaikai yra linkę savo nerimą ir stresą malšinti maistu, o šio įpročio atsikratyti yra itin sunku.
Apsirengia
Kitas įgūdis be galo svarbus kiekvienam vaikui yra gebėjimas apsirengti ir nusirengti, tačiau ir šį įgūdį vaikai įgauna pakankamai vėlai, nes tėvai per ilgai juos rengia. Pirmą kartą drabužiais susidomi kūdikis bežaisdamas su savo kojytėmis. Pakėlęs į viršų kojas pastebi kojines ir pabando jas nusimauti.
„Tai yra pati rengimosi įgūdžio formavimosi pradžia, – sako neurologė. – Tačiau tėvai iškart nutraukia šiuos kūdikio mokslus, nes išsigąsta, kad mažylis sušals ir, užuot leidę jam nusimauti kojines, aprengia jį šliaužtinukais arba pėdkelnėmis. Vėliau, kai metukų ar dviejų sulaukęs vaikas nusimauna kelnes, nusitraukia kepurę, tėvai jo kelnes pritvirtina petnešomis bei nuperka kepurę su virvelėmis.
Kad vaikas vystytųsi taip, kaip reikalauja jo raida, reiktų elgtis priešingai.
Kūdikiui leisti nusimauti kojines, vėliau kelnes ir kepurę. Reiktų pasakyti: „Koks tu šaunuolis, jau sugebi nusitraukti kepurę, bet dabar mes einame į lauką ir turime ją vėl užsimauti.“ Tuomet reiktų paimti vaikučio rankutes ir kartu su juo užmauti kepurę. Be abejo tuo metu, kai vaikas mokosi tam tikrų įgūdžių, tėvams reikia apsiginkluoti kantrybe.
Kad vaikas vystytųsi taip, kaip reikalauja jo raida, reiktų elgtis priešingai. Kūdikiui leisti nusimauti kojines, vėliau kelnes ir kepurę.
Vienas mažylis galbūt tik kartą du nusimaus kepurę ir daugiau to nedarys, o kitas prieš išeidamas į lauką keliolika ar keliasdešimt kartų numes kepurę ant žemės. Būtų labai gerai mamai neprarasti savitvardos ir kartu su vaiku užmauti jam kepurę tiek kartų, kiek reikia. Svarbu žinoti, kad vaikas kartoja tam tikrą veiksmą tol, kol jį įvaldo – kai jau sugebės nusitraukti kepurę ir supras, kad tai sugeba, daugiau be reikalo to nedarys.
Kiekvienas vaikas mokosi tam tikro įgūdžio tada, kai jį gerai supranta. Kai rengiame naujagimį ar mažą kūdikį, jaučiame jo kūno pasipriešinimą. Kol apvelkame šliaužtinuką, turime ištiesti kūdikio ranką, prilaikyti pirštelius, kad neužkliūtų už rankogalio ir pan.
TAIP PAT SKAITYKITE: Neurologė L.Mikulėnaitė: „Neverskite mažylio ramiai sėdėti – jam ši misija neįmanoma“
Gamtinius reikalus atlieka ant puoduko
Vienas sunkiausiai įgyjamų, tačiau labai reikšmingų įgūdžių yra gebėjimas naudotis puoduku. Yra labai daug teorijų kaip ir nuo kada vaiką mokyti šio meno, vis dėlto, sėkmingai mažylis naudosis puoduku tik tuomet, kai jis suvoks, kad nori į tualetą.
Dažniausiai mažylis yra pasiruošęs sėstis ant puoduko tuomet, kai bėgiodamas nuogas padaro balutę ant grindų ir parodo į ją pirštu arba pirštu baksnoja į šlapias sauskelnes.
Paprastai tai įvyksta apie aštuonioliktą gyvenimo mėnesį. Iki tol, kol mažylis nesupranta priežasties ir pasekmės, neverta net bandyti jo sodinti ant puodo, nes pajautęs mažiausią spaudimą ar stresą gali labai ilgam užvėlinti tualeto įgūdžius – kartais vaikas gali atsisakyti sėstis ant puodo ar klozeto net ir iki trejų ar daugiau metų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Įdomus būdas išmokyti vaiką sėstis ant naktipuodžio per 3 dienas
Dėl to krenta vaiko savivertė, mat jokiam vaikui nebus malonu vieninteliam iš darželio grupės būti su sauskelnėmis. „Dažniausiai tėvams prireikia nemažai kantrybės, kol vaikas išmoksta naudotis puoduku, nes vaikai auga su sauskelnėmis, ir prišlapintos kelnės jiems nekelia diskomforto, – sako L.Mikulėnaitė. – Pradėjus mokyti naudotis puoduku labai svarbu mažylio per ilgai nelaikyti ant jo.
Iki tol, kol mažylis nesupranta priežasties ir pasekmės, neverta net bandyti jo sodinti ant puodo, nes pajautęs mažiausią spaudimą ar stresą gali labai ilgam užvėlinti tualeto įgūdžius.
Pirmą dieną pakanka pasodinti kelioms minutėms, po kelių dienų galima leisti vaikui pasėdėti ir ilgiau, tačiau kai akivaizdžiai matome, kad jam sunku išsėdėti, reikia leisti atsikelti ir užsiimti kita veikla. Jeigu vaiką išgąsdinsime, jis gali ilgai nesėsti ant puodo.
Pasodinus mažylį ant puoduko, labai gerai jam parodyti, kodėl jis sėdi. Tad patarimas toks: pamasažuokite mažylio pilvuką, paklauskite, ką pilvelis jaučia.
Jeigu vaikui pavyks pasišlapinti, būtinai paplokite jam – tai labai geras skatinimo būdas, keliantis vaikui pasitikėjimą savimi ir suteikiantis daug džiaugsmo. Labai svarbu atsiminti, kad iš prigimties judrus vaikas negali ilgai išsėdėti ant puodo ir negalima jo versti tai daryti. Kad mažylis lengviau išmoktų naudotis puoduku, sodinkite jį kasdien prieš ir po miego, po valgio.
Taip pat svarbu nuo pat pradžių gerbti vaiko intymumą ir puodą laikyti tualete arba vonioje, kur ir yra tam skirta vieta. Mes patys gamtinių reikalų neatliekame vidury kambario, tad ir vaikas turėtų juos atlikti tualete. Tai svarbu ir dėl kitos priežasties – vaikas išmoksta tuštintis tam tikroje vietoje, o po kurio laiko perkėlus puodą į kitą vietą gali sutrikti ir pats tuštinimasis. Visai kaip ir mums, kai išvykstame atostogauti ir pakeičiame aplinką.
Jeigu vaikui pavyks pasišlapinti, būtinai paplokite jam – tai labai geras skatinimo būdas, keliantis vaikui pasitikėjimą savimi ir suteikiantis daug džiaugsmo
Dar svarbu žinoti, kad tuštinimasis ar šlapinimasis pats savaime yra malonumas ir nereikia jo versti kitais malonumais: t. y. reiktų mokyti mažylį įsiklausyti į savo organizmą, pajausti paties proceso malonumą, o ne pasodinus ant puodo įduoti išmanųjį telefoną ar įjungti mėgstamą filmuką.
Savitvarka arba gebėjimas pasirūpinti savimi ir savo kūnu yra vienas iš asmenybės formavimosi elementų. Kai mažylis išmoksta kokio nors įgūdžio (apsirengti, pavalgyti, naudotis puoduku), jis, rodos, net galvą pakelia aukščiau, jaučiasi išdidus. Tad, jeigu vaikui leisime laiku lavinti įgūdžius, jis užaugs tvirtesne, labiau savimi pasitikinčia asmenybe.
Susišukuoja
Nors gebėjimas susišukuoti atrodo nelabai svarbus įgūdis, iš tiesų jis yra labai reikšmingas. Vaikas, kuris pats šukuojasi susipažįsta su savo galva, o susišukavęs pats sau atrodo gražiai. „Įdomu tai, kad kol patys nesišukuoja, vaikai nesuvokia, kad turi galvą, – sako neurologė. – Kol mažyliai nežino, kas tai yra galva, į rankas paėmę šukas jomis per galvą braukia bet kaip – iš kairės į dešinę, nuo pakaušio link viršugalvio ir pan.
O štai tuo metu, kai berniukai pradeda „statyti“ ragelius ant galvos, o mergaitės pasidaro sklastymus ir pradeda šukuotis gražiai, nuo viršugalvio į apačią, kai bando susirišti plaukus gumytėmis, atsiranda suvokimas, kad galva yra jų kūno dalis.
Tad išties verta kuo anksčiau nupirkti vaikui minkštą šepetį ar šukas bukais galais, kad jis turėtų progos tyrinėti ne tik savo kūną, bet ir galvą.
Dalis vaikų labai nemėgsta šukuotis, verkia atvesti į kirpyklą. Tokie vaikai turi sensorinių arba jutiminių problemų. Jiems bet koks prisilietimas prie galvos odos ar kūno odos yra nemalonus. Jeigu mažylis klykia, kai šukuojate jam galvą, kreipkitės į ergoterapeutą, raidos specialistą, nes vaiką reikia įpratinti prie lytėjimo.
Na, o jeigu matote, kad vaikui nemalonu, tačiau jis pakenčia šukavimą ir kirpimą, pasistenkite kuo švelniau ir greičiau jį sušukuoti. Įspėkite kirpėją, kad mažyliui nepatinka kirptis, kad ji greitai ir švelniai nukirptų plaukus.“
Išsipučia nosį
Išsipūsti nosį vieniems vaikams labai paprasta, o kitiems tai tikras iššūkis. Kodėl tai svarbu? Nes kai valome nosį mažam vaikui, pažeidžiame jo orumą. „Vaikai, kurių raida normali, nosį išsipūsti išmoksta labai greitai, – sako neurologė. – Jeigu vaiko raida vėluoja arba šeimoje auga kitoks vaikas, šis veiksmas toli gražu nėra toks paprastas. Nosį išsipūsti sugeba vaikas, kai jo veidas „dirba“ – tai reiškia, kad vaikas sugeba daryti įvairias mimikas ir grimasas.
Tačiau jeigu vaikas turi autisto bruožų arba kitokį sutrikimą, jo veidas nejuda, ir išsipūsti nosį pačiam tampa neįveikiama užduotimi. Manau, kad nė vienam mūsų nepatiktų, jeigu kas nors svetimas valytų mums nosį, ir esu įsitikinusi, kad lygiai taip pat jaučiasi kūdikiai ir vaikai. Kai į rankas paimame nosies siurbiklį ir nieko nepasakę įdedame jį į nosies angas – žeminame mažylį. Todėl niekada be reikalo nenaudokime siurbiklių ir kuo anksčiau mažylį išmokykime patį išsipūsti nosytę.
Kai į rankas paimame nosies siurbiklį ir nieko nepasakę įdedame jį į nosies angas – žeminame mažylį.
Vaikas yra pasirengęs tai daryti, kai supranta, koks kvapas jam patinka, o koks ne. Kitaip tariant, kai ką nors užuodęs, sako „aaaa“ ir savo veideliu parodo, kad kvapas jam patinka ir priešingai, kai užuodęs ką nors nemalonaus pasako „fu“ ir suraukia antakius bei nosį. Kai tai pastebite ir matote, kad vaiko nosis nešvari, pridėkite servetėlę prie nosies ir sakykite: „Pūsk.“
Labai dažnai neleidžiame mažyliui tapti savarankiškam dėl to, kad jį aprengdami, pamaitindami, nuprausdami jaučiamės geresni tėvai (ypač tai būdinga mamoms) arba taupome savo laiką. Vis dėlto hipergloba gali padaryti meškos paslaugą – laiku neįgavęs tam tikrų įgūdžių vaikas nesijaučia visaverte asmenybe. O mes turime patys nuspręsti, kas mūsų vaikui yra svarbu.
Joks raidos specialistas neatsakys į klausimą, ką ir kada vaikas turi daryti. Tai pamato tik mama, kuriai taip pat svarbu leisti vaikui būti savarankiškam, kad pati turėtų laiko būti ne tik mama, bet žmona bei moterimi.
