Moteris pasakoja kad pogimdyminė depresija jai pasireiškė, kai dar laukėsi pirmojo vaikelio, trečiame nėštumo trimestre.
„Mano gyvenime buvo įvykių, kurie privertė mane jaustis labai nesaugiai. Esu labai jautri, besilaukdama tapau dar jautresnė, dar labiau dėl visko jaudinausi, juolab, kad tai buvo pirmasis nėštumas ir nežinojau, kas manęs laukia“, – prisimena jauna mama.
Bijojo likti gatvėje
Jolita pasakoja, kad daugiau nei prieš 6 metus gyveno Vakarų Londone, jai reikėjo išsikraustyti iš buto, nes pasakė nuomotojui, jog laukiasi, o ji niekaip negalėjo rasti naujo būsto. Be to, santykiai su vyru buvo nekokie, moteris nesijautė su juo saugiai.
„Viskas gulė ant mano pečių – turėjau eiti į darbą, rūpintis savimi ir dar ieškoti, kur gyventi – tai turėjau daryti aš, nes vyras nemokėjo anglų kalbos ir net nesistengė jos mokytis. Buvo jausmas, kad atsidursiu gatvėje – niekas nenorėjo nuomoti buto besilaukiančiai mamai.
Be to, augant pilvui, man prasidėjo labai dideli nugaros skausmai, užspaudė nervus, nes vaikas buvo didelis ir aš praktiškai negalėjau per skausmus vaikščioti. Gydytojai negalėjo man paskirti vaistų nuo skausmo, turėjau tiesiog atkentėti ir sulaukti gimdymo. Galima sakyti, kad su savo problemomis buvau viena – tiek fiziškai, tiek emociškai“, – apie tuometinę situaciją pasakoja moteris.
Tokios būsenos nebuvau patyrusi niekada gyvenime.
„Beprotiškas nuovargis, noras verkti, sumišimas, jausmas, lyg būčiau nesavame kailyje – tokios būsenos nebuvau patyrusi niekada gyvenime, – dar nėštumo metu pasireiškusios pogimdyminės depresijos požymius vardija jauna mama. – Atrodė, kad gyvenu kitame pasaulyje, nesupratau, kodėl jaučiuosi nelaiminga – juk gimė vaikas, atsirado, kur gyventi.“
Patyrė gimdymo traumą
Moteris užsimena, kad pirmasis nėštumas užsitęsė, vaikelis gimė beveik 42 savaičių ir gimdymas neapsiėjo be komplikacijų.
„Galima sakyti, pirmo gimdymo metu patyriau gimdymo traumą. Galvojau, kad gyvenime daugiau neturėsiu vaikų. Jaučiausi kaip nesava, nesupratau, kas su manimi vyksta, buvau pasimetusi, sumišusi, irzli, norėjosi verkti kiekvieną dieną. Tokia būklė tęsėsi ilgai ir vyko bangomis“, – skaudžią patirtį prisimena moteris.
Sunkiausios dienos, anot jos, būdavo, kai vyras dirbdavo, ji likdavo viena ir reikėdavo diena iš dienos daryti tą patį.
„Kai išėjau į darbą, ištrūkau iš rutininės aplinkos, pasidarė lengviau. Išvažiavusi atostogų, taip pat pasijusdavau lengviau, nes daugiau bendraudavau, pakeisdavau aplinką, kas nors pabūdavo su vaiku bent pusvalandį. Tada kažkaip atsigaudavau. Tačiau normalų ryšį po pirmojo gimdymo sukūriau su vaiku ir pajutau jam meilę tik kai sūnui buvo treji. Tik tada pasijutau vėl savimi“, – dalijasi jauna moteris.
Diagnozuota nebuvo, bet simptomatika atitiko
Pogimdyminė depresija Jolitai diagnozuota nebuvo ir kad jai buvo pasireiškę ligos simptomai ji suprato tik po kurio laiko.
„Man atrodė, kad taip jaučiasi visos moterys. Besilaukdama daug domėjausi – anglų kalba informacijos apie pogimdyminę depresiją daugiau nei lietusių kalba. Kai perskaičiau apie šią ligą, supratau, kad taip jaustis nėra normalu ir kad visi punktai atitiko pogimdyminės ligos simptomatiką“, – sako moteris.
Atrodė, kad nemyli sūnaus
Jolita atvirauja, kad jai atrodė, jog nemyli savo vaiko iki jam sukako treji.
„Aišku, aš jį beprotiškai mylėjau, bet pogimdyminė depresija leido man manyti, kad jo nemyliu. Susilaukėme jo planuotai, jis nebuvo netyčiukas, gimė ne iš kokių nors atsitiktinių santykių, buvo lauktas vaikas. Jausmas, kad nemyliu, nenoriu savo vaiko, labai gąsdino.
Jausmas, kad nemyliu, nenoriu savo vaiko, labai gąsdino.
Nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėliau ir sugalvojau, kad man yra pogimdyminė depresija. Tai buvo būsena, kurios aš nenorėjau, bet ji buvo ir aš nieko negalėjau padaryti, kad tai pasikeistų. Žmonės, kurie to nepatyrė, galvoja, kad moterys pačios susigalvoja taip jaustis, iš tiesų jos pačios nesirenka tos būsenos, ji tiesiog yra. Jei nesulaukia pagalbos iš aplinkinių, neatsitraukia, ta būsena ir neišnyksta, viskas tik blogėja“, – tikina moteris.
Paveikė santykius ir su vyru
Santykiai su vyru, anot Jolitos, irgi buvo prasti, jai atrodė, kad rūpinasi vaiku viena.
„Labai trūko vaiko tėčio pagalbos. Norėjau, kad bent panešiotų, pasistengtų, kad vaikas neverktų, kai einu nusiprausti ar į tualetą. Atrodė, kad vyras nesistengia vaiko nuraminti, kai aš 5–10 min. atsitraukiu, regis, laukia manęs, kol pradėsiu jį žindyti ir taip nuraminsiu.
Buvo jausmas, kad vaiko tėtis nesistengė įdėti savo kaip tėčio indėlio. Tai labai paveikė mūsų santykius, jie buvo kaip diena ir naktis iki vaiko gimimo ir po vaiko gimimo“, – su skauduliu prisimena moteris.
Ji sako nesitikėjusi to, netgi buvusi šokiruota, kad, atrodo, vyras neprisiima atsakomybės.
„Atrodė, ėjo į darbą kaip ėjęs, o grįžęs iš jo nenori prisidėti prie vaiko auginimo. Nekalbu apie pagalbą, juk vaiką reikia auginti kartu, jis yra mūsų abiejų – lygiai tiek jo, kiek ir mano. Atrodė, kad esu visiškai viena“, – prisimindama tuometinę situaciją guodžiasi jauna mama.
Moteris pasakoja, kad diena po dienos, nuo pirmadienio iki penktadienio būdavusi viena, vyras grįždavo namo apie 19 val., o jie eidavo miegoti 21 val.
„Net nespėdavome pakalbėti. Vyro praktiškai nematydavau, bet man trūko bent 10 min. pagalbos grįžus, kada galėčiau nusiprausti, nueiti į tualetą ar tiesiog pabūti tyloje. Man trūko bent minimalaus vyro prisidėjimo, o jis buvo toks atsitraukęs.
Aišku, ir jam buvo sunku. Ką galiu žinoti, gal jam irgi buvo pogimdyminė depresija, juk vyrams ji taip pat būna, tik niekas apie tai nekalba, be to, vyrai rečiau linkę prisipažinti, kaip jaučiasi. Pakalbėjome apie tai tik po kelių metų po vaikelio gimimo.
Reikia sakyti, kaip jautiesi, juk jei nesakysi, niekas ir nežinos.
Dabar labai rūpinuosi savo emocine sveikata. Tikrai būtų blogai, jei tylėčiau, graužčiausi viduje ir nekalbėčiau apie tai su vyru. Aišku, jis nelabai nori to daryti, bet, kuo toliau, tuo labiau kalba, nes, reikia sakyti, kaip jautiesi, juk jei nesakysi, niekas ir nežinos“, – tikina jauna moteris.
Pagalbos sulaukė ne iš karto
Mano draugės tuo metu vaikų dar neturėjo ir nelabai mane suprato. Tai jos pasakė man vėliau, kai susilaukė vaikų pačios. Mano sesuo vaikų jau turėjo, bet gyveno toli ir mudvi labai retai susitikdavome. Kai susitikdavome, pasijusdavau daug geriau, nes bendraudavau su žmogumi.
Jolita sako, kad iš pradžių nesuprato, jog serga pogimdymine depresija. Kai vaikui buvo maždaug pusmetis, nuvyko į įprastinę vaiko apžiūrą. Indų kilmės gydytojui vyrui papasakojo, kad blogai jaučiasi. Šis pasakė, kad jaunai mamai yra pogimdyminė melancholija, kuri pasireiškia moterims kelias savaites iškart po gimdymo.
„Pasakiau jam, kad mano vaikui jau pusė metų, bet jis kažkaip sugebėjo įtikinti mane, kad man yra pogimdyminė melancholija. Na, maniau, gydytojas patyręs, gal ji man praeis, tiesiog gerokai užsitęsė. Patikėjau, kad su manimi viskas gerai. Kai vaikui buvo daugiau nei metai, visa tai vis dar tęsėsi.
Mačiau, kad nesusitvarkau, man liūdna, vaikas verkia. Sūnus buvo labai irzlus, visą laiką augo ant rankų. Atlaikyti nuovargį man buvo labai sunku fiziškai. Tada vėl kreipiausi į medikus ir paaiškėjo, kad iš tiesų tas gydytojas man nesuteikė pagalbos laiku, netgi sulaukiau pasiūlymo apskųsti jį, paduoti į teismą, nes jis nepatikėjo, kad blogai jaučiuosi“, – savo istorija dalijasi moteris.
Tada Jolita pradėjo vaikščioti į psichologines konsultacijas. Vaikščiojo su vaiku, nes neturėjo, kur palikti jo, nors tai labai sunkino situaciją. Lankėsi konsultacijose kas savaitę apie du mėnesius. Moteris prisipažįsta, jog jai labai nepatiko, kad psichologės nuolat keisdavosi: „Vos ne kas antrą sykį reikėdavo iš naujo kurti ryšį su nauja psichologe ir ne su visomis pavykdavo jį sukurti.
Psichologinės konsultacijos man šiek tiek padėjo. Buvo naudinga vien išeiti iš namų ir su kuo nors pasikalbėti. Tai padėjo išvengti vaistų. Niekada nenorėjau vartoti antidepresantų dėl galimos priklausomybės, šalutinio poveikio. Norėjosi išlipti iš tos būsenos kitais būdais, nevartojant vaistų“.
Padėjo reguliarus atsitraukimas
Man labiausiai padėjo reguliarus atsitraukimas nuo motinystės, tiesiog pabuvimas žmogumi. Pabuvimas tyloje, išėjimas su draugėmis, kai nereikia nešioti, raminti nuolat verkiančio, zyziančio vaiko, tenkinti jo poreikių. Kai pailsėdavau emociškai ir fiziškai, galėdavau lengviau pakęsti vaiko būsenas, susitvarkyti su buitimi, netvarka. Grįždavau emociškai daug stabilesnė ir ramesnė, gebėdavau geriau pasirūpinti savimi. Atradau, kad man reikia reguliaraus atsitraukimo.
Dar man labai svarbus buvo miegas. Kai vaikui sukako dveji, jis pradėjo geriau miegoti, galėdavau geriau išsimiegoti ir aš. Miegas man yra pirmoje vietoje kalbant apie emocinę sveikatą.
Tada vaikas ir pats geriau išsimiegodavo, ėmė mažiau verkti. Galėdavome su juo kur nors išeiti, nebereikėjo jo nešioti ant rankų – tai dariau praktiškai visą laiką iki vaikui sukako dveji.
Pasiryžo antrajam vaikui ir tikėjosi, kad šįsyk bus lengviau
Paklausta, kaip po visų šių patirčių pasiryžo susilaukti dar vieno vaiko, Jolita sako: „Kada mano vyresnėliui buvo ketveri, pajutau motinystės džiaugsmą. Man pasidarė gaila, kad jis augs vienas, žinau, kad vienam yra sunku. Reikia paminėti, kad mano tėvų situacija irgi yra sudėtinga, mano mama serga dviem sunkiomis ligomis, tėtis turi bėdų su alkoholiu.
Pagalvojau, o jeigu mudviem su vyru kas nors atsitiktų, sūnus būtų vienas. Mes su sesėmis galime atsiremti viena į kitą, jei susiduriame su sunkiomis situacijomis gyvenime. Pamaniau, kad negali pasikartoti tokia pati situacija kaip ir su pirmuoju vaiku.
Turėjau vilties, kad šįsyk bus lengviau.“
Teko kreiptis į VšĮ „Krizinio nėštumo centras“
Atrodė, viskas klostėsi gerai, bet kai sūnui suėjo pusmetis, moteriai pasireiškė tokios pačios depresinės nuotaikos. Vaikas visą laiką norėjo būti ant rankų, blogai miegojo.
Supratau, kad delsdama tik apgaudinėju save, nes nesijaučiau gerai.
Jolita pagalvojo, kad nereikia laukti, ji turi kreiptis pagalbos: „Maniau, man tikrai geriau nei po pirmojo vaikelio gimimo, bet supratau, kad taip manydama ir delsdama tik apgaudinėju save, nes nesijaučiau gerai. Vos ne vidury nakties parašiau į „Krizinio nėštumo centrą“, kad man reikia psichologo pagalbos“.
Supratau, kad jeigu dabar yra sunku, aš gal po savaitės nebeatsikelsiu iš lovos, mano resursai juk irgi nėra neišsemiami, man reikia ką nors daryti su tuo. Jei vieną dieną nualpsiu, kas pasirūpins mano vaiku, jei ne aš?“, – apie savo svarstymus pasakoja moteris.
Paklausta, ką norėtų pasakyti kitoms moterims, kurios galbūt šiuo metu patiria pogimdyminę depresiją, Jolita sako: „Vienintelis dalykas – kad prašytų pagalbos kur tik įmanoma ir darytų viską, kad palengvintų savo būseną.
Jokiais būdais nelaukti, nes kuo ilgiau lauks, tuo bus blogiau, ir stebėti save, kaip veikdama ką nors kita ji jaučiasi geriau.
Svarbiausia ieškoti pagalbos ir negalvoti apie nieką, tik apie tai, kaip pagerinti savo būklę.
Tarkime, man daug geriau jaustis padeda mylimas darbas ir reguliarus atsitraukimas nuo motinystės. Svarbiausia ieškoti pagalbos ir negalvoti apie nieką, tik apie tai, kaip pagerinti savo būklę.“
Depresijos atvejų pasitaiko ir susilaukus daugiau vaikų, bet tam galima pasiruošti
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ psichologė Rūta Mickevičienė teigia, kad tyrimai rodo, jog negydoma pogimdyminė depresija gali peraugti į ilgalaikę depresiją ar pasikartoti po kito gimdymo.
„Konsultavimo praktikoje pastebiu, kad kartą pasireiškusi depresija turi didesnę riziką kartotis ir po kitų gimdymų Pavyzdžiui, viena moteris po pirmojo gimdymo išgyveno pogimdyminę depresiją, jai buvo skirta medikamentinė ir psichologo pagalba.
Vylėsi, kad po antrojo gimdymo bus lengviau, tačiau pogimdyminė depresija pasikartojo, bet ji ir artimieji jau žinojo, kaip geriau pasirūpinti savo ir vaiko sveikata bei laiku kreiptis pagalbos. Kitą moterį pogimdyminiu periodu nuotaikos sutrikimai užklupo po pirmojo ir ketvirto gimdymo. Dar kitai moteriai, susilaukusiai 3 vaikų, pogimdyminė depresija pasireiškė tik po pirmojo gimdymo. Tad, nors didesnė rizika išlieka, ne kiekviena moteris, pasveikusi nuo pogimdyminės depresijos, tai patirs dar kartą“, – tikina specialistė.
Anot psichologės, kiekviena moteris ir jos šeima turi įvertinti riziką, turimus fizinius, psichinius, emocinius resursus ir atsižvelgti į pagalbos galimybes, prieš priimdama sprendimą susilaukti antrojo vaikelio, jei po pirmojo sirgo pogimdymine depresija.
Paklausta, kaip pasiruošti psichologiškai antrajam vaikui, jei po pirmojo gimimo teko susidurti su pogimdymine depresija, psichologė R. Mickevičienė sako:
„Manau, svarbu kiekvieną nėštumą priimti, kaip atskirą, jam ruoštis, planuoti ir pozityviai nusiteikti. Jau turint pogimdyminės depresijos patirties ir planuojant antrą vaikelį, naudinga šeimoje aptarti, kaip stiprinti psichologinį atsparumą, reguliuoti emocijas, kaip labiau toleruoti neapibrėžtumą ir išbuvimą diskomforte, kaip visiems pasirūpinti savimi ir vienas kitu sunku laikotarpiu.
Naudinga pasikonsultuoti ir su psichologu ir psichiatru, nusimatyti pagalbos planą, jei jo prireiktų.
Svarbu apgalvoti, kokie konkretūs žmonės ir bendrystės grupės, kokios praktikos ar užsiėmimai padėtų stiprėti. Taip pat naudinga pasikonsultuoti ir su psichologu ir psichiatru, nusimatyti pagalbos planą, jei jo prireiktų.
O pastojus, svarbu artimiausiems žmonėms dėmesingai stebėti besilaukiančią, o vėliau – pagimdžiusią moterį bei, esant poreikiui, laiku kreiptis pagalbos į specialistus.“
Susidūrus su pogimdymine depresiją pagalbos galima kreiptis Krizinio nėštumo centrą.
Centras teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją / depresiją, persileidimą / naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo; www.krizinionestumocentras.lt, tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau - ČIA .
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
