Be to, labai tikėtina, kad šaukimu tramdomas pikčiurna ir pats taip elgsis ateityje. Kai audringos reakcijos priimamos ramiai, vaikas supranta, kad visa tai iš tiesų nėra labai baisu, nes tėvai išlieka ramūs. Vadinasi, tai jų negąsdina. Taigi tokia suaugusiojo reakcija skatina mažąjį pikčiurną jaustis saugų.
6. Pykčio išliejimo būdai. Atlikti tyrimai rodo, kad įniršę vaikai nenori pykčio išlieti mušdami pagalvę. Tai jiems atrodo netikra. Tačiau mielai smūgiuoja į bokso kriaušę. Vienaip ar kitaip išlieti pyktį galima išmokyti ir visai mažą vaiką. Pavyzdžiui, pabandyti įvesti tradiciją, kad užkluptas įsiūčio imtų garsiai trypti kojytėmis.
Vyresniam galima pasiūlyti popieriaus lape nupiešti ar parašyti, kodėl ir kaip jis jaučiasi. Paskui suplėšyti į skutelius ir išmesti. Pravartu mokytis naudoti „pauzės mygtuką“ – įpykus keletą kartų giliai įkvėpti ir iškvėpti. Dar vyresniems turėtų tikti dviejų kamuoliukų sukimas delne ir pan.
7. Mokomės atpažinti. Kai vaiko organizmą užplūsta adrenalinas ir jis ima kovoti „už išlikimą“, suvaldyti pyktį yra praktiškai neįmanoma. Viskas, ką tuo metu galime, tai pasiūlyti buvimą šalia, kol vėtra nuslūgs. Tačiau iki kritinės ribos būtų prieinama rečiau, jei vaikas nuo mažens išmoktų atpažinti kylančio pykčio požymius ir žinotų, kaip nusiraminti.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas Olegas Lapinas: „Y kartos tėvai, auklėdami vaikus, neišvengs technologijų“
Kai vaikas mažas, šiuos požymius turėtų pastebėti mama ir užbėgdama įvykiams už akių pasiūlyti nusiraminimo būdų – pamiegoti pietų miegelio, nueiti į kepyklėlę mėgstamo pyragėlio ir pan. Kai vaikas vyresnis, puiki nusiraminimo priemonė gali būti ir tokie žodžiai: „Tu daraisi piktas. Žinau, kad galime padaryti geriau. Abu nusiraminkime ir pabandykime šią užduotį išspręsti kartu“.
Kaip atpažinti pyktį?
Užklupęs pyktis gali pasireikšti įvairiais būdais. Nuo žodžių iki fizinio smurto ar daiktų gadinimo. Apimti neigiamų emocijų, mažieji netgi gali pakenkti sau. Todėl labai svarbu saugoti, kad pikčiurna nesusižeistų, o dar geriau – pastebėti artėjantį pykčio protrūkį ir jo išvengti. Pagrindiniai požymiai, išduodantys vaiko pyktį, yra šie:
- Suspausti kumščiukai.
- Įsitempęs kūnas.
- Žodinis protrūkis.
- Tam tikros veido išraiškos.
- Mušimasis.
Kada vaikui reikia profesionalios pagalbos?
- Negali suvaldyti agresijos ir muša žmones (ne tik brolius ir seseris) būdamas vyresnis nei penkerių metų.
- Dažnai ištinka pykčio priepuoliai. Jie išduoda, kad vaikas yra sukaupęs tiek pykčio, kad jis gali prasiveržti bet kurią akimirką.
- Kai vaikas yra nuolatos priešiškai nusiteikęs (ir jam daugiau nei dveji metukai).
- Negali konstruktyviai spręsti kylančių problemų ir nežino, koks yra jo vaidmuo, dažnai jaučiasi auka.
- Praranda draugus, atstumia suaugusiuosius, nuolat įsivelia į konfliktus su aplinkiniais.
- Matyti, kad trokšta ir stengiasi atkeršyti.
- Grasina susižeisti fiziškai ar iš tiesų taip elgiasi.
- Nuolatos gadina daiktus.
- Demonstruoja neapykantą sau ar kitiems žmonėms.
- Skriaudžia mažesnius vaikus ar gyvūnus.
