Nors ugdymo specialistai bei psichologai pastebi, jog šiuo laikotarpiu ikimokyklinio amžiaus vaikai jaučiasi netgi geriau nei įprastai dėl iš tėvų gaunamo nuolatinio dėmesio, tačiau nerimo ženklų tikimybė išlieka. Todėl suaugusiesiems patariama išmokti atpažinti savo atžalų emocijas ir apie jas kalbėtis: ekspertai tikina – mažieji, gebantys suprasti patiriamus jausmus bei juos įvardinti, karantiną išgyvena lengviau.
Vaikų emocijas atspindi tėvų jausmai
Laimė, smalsumas, domėjimasis aplinka ir aplinkiniais, draugiškumas, gebėjimas taikiai gyventi su pasauliu, kitais bei savimi. Tokiais mažųjų emocinės sveikatos bruožais Paramos vaikams centro vadovė, psichologė Aušra Kurienė papildo jų psichologinės gerovės apibūdinimą. Tačiau specialistai išskiria dar vieną itin svarbų šios būsenos komponentą – saugią aplinką. Visgi A.Kurienė akcentuoja: COVID-19 pandemija pastebimai sutrikdė visų mūsų saugumą.
„Saugiai jaustis nori visi – ir suaugusieji, ir vaikai. Tačiau dėl esamos situacijos būtent saugumą visi ir praradome. Mažųjų emocinė būsena yra tampriai susijusi su suaugusiųjų, tad jei tėtis ar mama nerimauja, yra įsitempę, šiuos jausmus patiria ir maži vaikai, kurie galbūt dar nelabai supranta, kas yra pandemija ir virusas.
Iš vienos pusės, jei tėvai namuose yra ramūs, organizuoti, turi pakankamai laiko bei erdvės kalbėtis, žaisti, ilsėtis, jų atžalų psichologinė savijauta bus puiki. Tačiau šiuo metu suaugusieji gali patirti ir nerimo ar liūdesio, pykčio: dėl sveikatos, finansinės situacijos, negalėjimo keliauti. Siekis įveikti darbo, buities, vaikų globos rūpesčius tėvams sukelia įvairių jausmų – didesnis emocinis pažeidžiamumas tiesiogiai veikia ir vaikų savijautą“,– sako A.Kurienė.
Tokiai nuomonei pritaria ir darželio „Vaikystės sodas“ ugdymo koordinatorė Aušra Rabašauskienė. Jos teigimu, vykdant ikimokyklinį ugdymą, švietimo įstaigą lankantys vaikai joje nuolat sulaukia mokytojų dėmesio, o per karantiną pastarojo nestinga ir namuose.
„Namuose dabar dažniausiai būna visa šeima, ir mažiesiems tai patinka. Jei namuose vyrauja ramybė, nėra įtampos ir nesusipratimų, vaikai jaučiasi puikiai. Tačiau juos paliesti gali tiek neigiamas pandemijos fonas, tiek tėvų nerimas. Todėl viskas priklauso nuo suaugusiųjų gebėjimo tvarkytis su dabarties sunkumais.
Jei namuose yra taisyklės ir rutina – vaikai jaučiasi gerai.
Jei namuose yra taisyklės ir rutina – vaikai jaučiasi gerai. Bet jei aiškios rutinos ir susitarimų šeimoje nėra, tai turi neigiamą efektą. Šiuo atveju daugiau chaoso, piktų pokalbių, akivaizdžių nerimo ženklų rodo ir mažųjų nerimastingumą: jie gali prasčiau miegoti, mažiau valgyti“, – pirmuosius prastėjančios emocinės sveikatos požymius vardija A.Rabašauskienė.
Vaikai kalba elgesiu
Kita svarbi pandemijos pasekmė – karantino nulemta socialinė atskirtis. Pasak A.Kurienės, ilgai nematydami senelių, vaikai gali jausti nerimą, jog jiems nutiko nelaimė. Savo ruožtu nebendraudami su draugais – galvoti, kad tapo nebemėgstami.
„Mažieji santykį su pasauliu paaiškina per save, savo egocentriškumą. Jei senelis neatvažiuoja, vaikas mano, jog jis supyko, nebemyli. Tokios emocijos užplūsta ir dėl atskirties nuo draugų. Todėl jiems reikia situaciją paaiškinti suprantamais žodžiais, nuraminti, patikinti, jog viskas yra gerai.
Tačiau spręsdami daugybę iššūkiu neretai tik norime, kad vaikai netrukdytų, nelįstų, nesielgtų vaikiškai. Sumaištis nurimsta, kai tėvai randa laiko ramiai ir mažiesiems suprantamais žodžiais pasikalbėti apie įvykusius pasikeitimus“, – paaiškina psichologė.
Ji priduria – vaikai kalba elgesiu: yra labai nedidelė tikimybė, jog mažieji pasakys, kad jaučia baimę ar nerimauja. Anot pašnekovės, savo jausmus jie parodo kitaip: per irzlumą, nekantrumą, nepakantumą. Savo ruožtu A.Rabašauskienė papildo, jog taip iškyla būtinybė tėvams išmokti atpažinti vaikų emocijas bei patiems nedaryti tam tikrų klaidų.
„Dažnai suaugusieji mano, kad su vaikais visada reikia būti linksmiems ir laimingiems, nors tai yra didelė klaida. Tokiu atveju vaikai iš tėvų išmoksta, jog liūdnumas, pyktis ir kitos panašios emocijos yra negeros bei vengtinos.
Mažiesiems nuolat kartojame, jog visi jausmai – geri, tik elgesys būna tinkamas arba ne. Pavyzdžiui, gali supykti, bet negali suduoti draugui, šeimos nariui. Atitinkamai ir vaikų tėvams visada patariame: nebijokime parodyti ir įvardinti emocijų savo atžaloms. Pavyzdžiui, šiandien pavargau, todėl esu irzlus. Sudaužiau puodelį, dėl to esu liūdnas. Rytoj – svarbus susitikimas, ir aš nerimauju“, – detalizuoja A.Rabašauskienė.
Anot ugdymo specialistės, kalbėdami apie jausmus, praplečiame vaiko suvokimą, kad visokių emocijų yra ir visos jos yra tinkamos, tik skirtingos, kai kurios – smagios, o kitos ne. Tai paaiškinus mažiesiems kartu verta akcentuoti, jog mokomės pasirinkti tik elgesį.
„Vaikus mokome atpažinti tiek draugo, tiek savo emocijas, pirmiausia jas įvardinti, vėliau suprasti priežastis. Mažiesiems jaučiant nerimą, emociją pastebime nuramindami, jog esame šalia. Tai – labai svarbu. Privalome nuo vaikystės plėsti vaikų jausmų žodyną ir įvardinti kylančias emocijas“, – pabrėžia ugdymo specialistė.
Elgesiui suprasti būtinos hipotezės
Pašnekovės vieningai sutaria: geros emocinės sveikatos iššūkių sprendimas yra ne vaikų, o jų tėvų paruošimas. Todėl A.Kurienė pataria išmokti suprasti atsirandančių sunkumų priežastis. Tai, pasak psichologės, padaryti lengviau ne klausiant vaikų, kodėl jie pyksta, bet turint hipotezę, kas jiems atsitiko.
Labai svarbu visko nenurašyti dėmesio stokai, kaprizams ar užgaidoms.
„Darydami savo darbus ir matydami, jog mažieji nepatenkinti, turime sustoti ir pasiteirauti, pavyzdžiui, ar jie nuliūdo, nes mama kartu nežaidžia? Net jei mūsų prielaida apie liūdesio kilmę nėra teisinga, vaikui padėsime suprasti, kaip jis jaučiasi, paieškoti to priežasčių. Labai svarbu visko nenurašyti dėmesio stokai, kaprizams ar užgaidoms. Suprasti vaikų jausmus ir jų priežastis yra tėvų ir privilegija, ir pareiga. Mažiesiems, kaip ir mums visiems, reikia supratimo, pamokymo, palaikymo, pagyrimo ir įvertinimo“, – pasakoja A.Kurienė.
Papildomomis rekomendacijomis, kaip užtikrinti gerą vaikų emocinę sveikatą per karantiną, dalijasi ir A.Rabašauskienė. Pašnekovės nuomone, pirmiausia, visiems tėvams reiktų suvokti – pandemijos laikotarpis yra ypatingas, reikalaujantis ir išskirtinių įveikos metodų.
„Karantinas neretai griauna dienos ritmą, namuose gali rastis daugiau neramių pokalbių tarp suaugusiųjų, netgi barnių, kuriuos girdi vaikai. Tada jie ima nerimauti, gali atsirasti daugiau neigiamų emocinės įtampos ženklų. Ne veltui kartais sunku suprasti, kas sukėlė vieną ar kitą neigiamą emociją, tačiau labai svarbu jų nenuneigti, pagelbėti jausmus įvardinti, priimti. Jei vaikai patys negali to padaryti, būtina padėti“, – patarimais dalijasi ugdymo koordinatorė A. Rabašauskienė.
