Medicinos psichologė, kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeutė Rugilė Kazlauskienė, kartu su iliustratoriumi, dailės terapeutu Vytautu Tautkevičiumi išleidusi knygą „Kaip įveikti drakonligę“, teigė, jog vaikams atsidūrus tarp ligoninės sienų, dažnu jų palydovu tampa didelis išgąstis, o tėvai patenka į poziciją, kada jiems būna ypač sunku atliepti į atžalų jausmus.
Būtent dėl to autoriams ir kilo idėja 3–6 metų vaikams bei jų tėvams išleisti knygą „Kaip nugalėti drakonligę“, kurioje per žaismingą istoriją vaikai supažindinami su ligoninės aplinka, medicininėmis procedūromis, o tėvai randa atsakymus, kaip padėti savo vaikams sumažinti „baltų chalatų“ keliamą baimę ir nerimą.
Ligoninių ir gydytojų baimė susijusi su patirtimi
Kaip sakė R.Kazlauskienė, vaikus kamuoja pačios įvairiausios baimės, kurios stipriai susijusios su vaiko amžiumi.
Pavyzdžiui, pati didžiausia ir ilgus metus besitęsianti baimė yra baimė atsiskirti nuo tėvų, prarasti su jais ryšį. Tačiau su amžiumi atsiskyrimas nuo tėvų vaiką vis mažiau baugina ir jis išmoksta vis labiau būti savarankišku.
Vėliau, vaikui bręstant, neretai pasireiškia raganų, vaiduoklių, dvasių ar tamsos baimė. O, tarkime, paauglystės metu „viršų“ ima baimė nepritapti, būti pajuoktu.
Tuo metu iš patyriminių baimių, susijusių su tam tikra patirtimi (pvz., šunų baimė), psichologės teigimu, gydytojų ir ligoninių baimė yra viena dažniausių.
Kaip geriausia elgtis tėvams?
Anot R.Kazlauskienės, įprastai gydytojų ir ligoninių baimė atsiranda sąlyginio išmokimo būdu.
„Jei vaikas vieną kartą ligoninėje patiria skausmą ir tai pasikartoja antrą, trečią kartą – vaikui susikuria asociacija, kad ligoninėje yra nemalonu. Dėl to jis ir pradeda bijoti tų „baltų chalatų“, kurie savaime jam būtų neutralūs ar mieli“, – tikino psichologė.
Be to, R.Kazlauskienės teigimu, neretai ir patys tėvai prisideda prie vaiko baimių didinimo.
„Negalima gąsdinti vaiko ligoninėmis, gydytojais. Reikėtų vengti tokių frazių, kaip „Vilkis striukę arba važiuosime pas gydytoją“. Nes tada tas gydytojas vaikui pradės asocijuotis su bausme. O po to tą „išmušti“ užtruks labai ilgai“, – sakė ji.
Svarbu – mokyti sveiko santykio su baime
Pasak R.Kazlauskienės, baimė yra natūralus jausmas, tad tėvų misija – išmokyti vaiką sveiko santykio su baime. Ir tas mokymas turėtų prasidėti nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo metų.
„Visų pirma, reikia padėti vaikui atpažinti emociją. Pavyzdžiui, kai vaikutis pamato kokį nors didelį katiną ir pradeda verkti, tėvai turėtų įvardyti tą jausmą: „Tu bijai, išsigandai katinėlio.“ Tada vaikas suvokia, kad egzistuoja baimės jausmas.
Toliau, kada vaikas pamato, kad tą katinėlį glosto tėtis, mama – jis supranta, kad gal visgi čia nieko tokio, nėra ko bijoti. Atrodo, visiškai paprasta situacija, bet vaikui ji labai daug reiškia.
Ir toliau vaiko santykis su baimę tęsiasi – jis ant to pirminio pagrindo deda vis naujas patirtis. Pavyzdžiui, kaip kartais vengia, o po to – įsidrąsina; kaip kartais bijo, bet išsipasakojęs pajaučia palengvėjimą“, – komentavo psichologė.
Vaikas turėtų išreikšti savo jausmus
R.Kazlauskienė nurodė, jog, susidūrę su baimės šaltiniu, mes instinktyviai jo vengiame. Tačiau, anot jos, jei tėvai ugdys vaiką vengti to, ko jis bijo, baimė gali peraugti į rimtą fobiją.
„Tuomet vaikas tam tikra prasme kažkuriais savo gyvenimo momentais taps neįgalus. Jis neis į vietas, kurios kelia baimę; dėl vengimo jis atsisakys džiaugsmo, malonumo, savo tikslų siekimo. Ir tai gali sukelti rimtų problemų“, – teigė ji.
Be to, jei tėvai išsigandusį vaiką apšaukia ar neleidžia jam išreikšti savo jausmų, jo santykis su baime taip pat gali išsikreipti.
„Pavyzdžiui, jei vaikas patenka į avariją kartu su šeima, bet dėl tam tikrų aplinkybių jis negali išsipasakoti ir viską laiko savyje – jis tampa tarsi kaukiančiu virduliu, iš kurio negali prasiveržti vanduo“, – palygino psichologė.
Dėl to, pasak specialistės, labai svarbu, kad tėvai vaikui būtų atrama ir tarsi tarpinė stotelė, kurioje jis galėtų saugiai išsipasakoti, „pasikrauti“ drąsos, pasitikėjimo savimi ir pasauliu.
