Autorė meistriškai praveda paraleles su gyvūnais, kurie atspindi mūsų pačių smegenų ir kūno būsenas. Medūza ir kengūra dažnai išgyvena išgąstį arba sąstingį, raganosis – kovos būseną, o strutis būna atsiribojęs. Ar galime išmokti būti delfinais ar senbernarais, kurie moka kurti įtraukų ryšį su savo vaikais ir saugią atmosferą visai šeimai?
Knyga – pagalba tėvams
„Moteris pasakoja perskaičiusi visas internete rastas knygas ir tinklaraščius apie vaikų auklėjimą. Jos virtuvėje ant spintelės stovi stiklainiai su rutuliukais, o ant šaldytuvo kabo atlygio lentelė su lipdukais, turintis padėti jos vaikui tinkamai elgtis. Ji jau išleido per daug pinigų lego konstruktoriams, kuriuos naudoja kaip atlygį. Deja, greičiausiai šios priemonės nepadeda. Tačiau, atrodo, moters įvardijamos auklėjimo nesėkmės ją žeidžia mažiau nei šeimos narių raginimai būti griežtesnei ir liautis tenkinti vaiko įgeidžius. Ji jaučiasi sutrikusi ir prislėgta, nes bičiulių vaikams tinkančios priemonės nepadeda jos atžalai. Be to, ji jaučiasi pavargusi, išsekusi nuo nuolatinio kaltės jausmo“, – rašoma knygoje.
Pasak Kristinos Košel-Patil, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkės, su tokia knygoje aprašyta tikrove susiduria dauguma tėvų, auginančių vaikus, kurie turi jutiminės informacijos apdorojimo sunkumų – jautriai reaguoja į išorinius dirgiklius, sudėtingai priima, atrodytų, paprastas situacijas. Vis tik knygoje pateikiami pavyzdžiai, patarimai yra universalūs ir tinka visiems tėvams, auginantiems vaikus. Juk dažnas iš mūsų, kai vaikui sukyla stiprios emocijos, susiduriame su įvairiais savo pačių jausmais: nerimu, baime, nuovargiu. O tada suvaldyti ne tik savo reakcijas, bet ir padėti vaikui, tampa tikru iššūkiu.
„Pasirinkimas išversti knygą „Jutimai: kaip padėti sau ir vaikui“ nebuvo atsitiktinis. Ši knyga yra unikali, nes ji kalba ne tik apie vaikų jutimus, bet ir apie tėvų emocijas, jų reakcijas ir tai, kaip mes, suaugę, galime padėti sau, kad geriau padėtume vaikui. Norėjome suteikti galimybę plačiau supažindinti žmones su šia itin vertinga informacija ir atsakyti į daugybę klausimų, kurie kyla tiek tėvams, tiek specialistams“, – teigia K. Košel-Patil.
Suvaldyti savo lūkesčius
Apie tai, kodėl ir kaip T. van Delan nusprendė parašyti knygą, ji pasidalino vykusiame knygos pristatyme Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: „Mano istorija prasidėjo tą dieną, kai nusprendžiau, kad noriu susilaukti kūdikio ir būti nuostabia mama. O kai gimė mano mažylė, supratau, kad viskas bus šiek tiek kitaip nei įsivaizdavau. Teko daug reflektuoti, ieškoti atsakymų, pradėjau organizuoti savipagalbos kursus ir tada surašiau visas kylančias mintis į knygą. Norėjau padėti tėvams, kad jie nedarytų klaidų, kurias dariau pati, ir pasidalinti žiniomis, kurias kartu atradome.“
Mano istorija prasidėjo tą dieną, kai nusprendžiau, kad noriu susilaukti kūdikio ir būti nuostabia mama.
Knygoje teigiama, kad, dirbant su vaikais, kurių jutiminiai poreikiai ar reakcijos yra jautresni, neretai tenka peržiūrėti savo lūkesčius.
„Augindami vaikus, ypač tuos, kurie susiduria su iššūkiais, mes dažnai turime didelius lūkesčius, nes visuomenė dažnai apibrėžia, kas yra sėkmė ir kokie yra „teisingi“ lūkesčiai. Tačiau augindami vaikus, kurių pasaulis ir poreikiai skiriasi nuo mūsų įprastų, susiduriame su situacija, kai turime kūdikį ir svajonę, įsivaizdavimą, koks jis užaugs, o paskui jam nustatoma diagnozė. Tada lieka didžiausias darbas su savimi: suvaldyti savo lūkesčius, pakeisti svajonę, o šis procesas gali būti tiek skausmingas, tiek džiaugsmingas“, – pasakoja T. van Dalen.
Knygos pristatyme ir diskusijoje dalyvavusi Paulina Kuraitienė, VšĮ „Augu kartu“ vadovė, pabrėžė svarbią mintį apie lūkesčius ir vaikų elgesį. Ji atkreipė dėmesį, kad elgesys nėra tiesiog „blogas“ ar „netinkamas“ – tai tarsi kelio ženklas, rodantis, kur slypi tikrosios priežastys: nerimas, chaosas ar jutiminės sistemos iššūkiai, su kuriais susiduria vaikas: „Elgesys yra informacija apie vaiko vidinį pasaulį. Suprasdami šiuos ženklus, galime geriau matyti vaiko poreikius ir suteikti jam reikalingą pagalbą. Tik supratę, kas slepiasi už elgesio, galėsime padėti vaikui jaustis geriau ir kartu matyti teigiamus pokyčius.“
Elgesys nėra tiesiog „blogas“ ar „netinkamas“ – tai tarsi kelio ženklas, rodantis, kur slypi tikrosios priežastys
Tolerancijos langas
Autorė knygoje analizuoja tolerancijos langą: „Įsivaizduokime, kad mūsų tolerancija yra tarsi langas, pro kurį matome pasaulį. Už šio lango – įvairūs dalykai: garsai, kvapai, socialinės sąveikos. Vieniems langas atveria malonumą, pavyzdžiui, einant apsipirkti, o kitiems jis siauras – per daug šviesų, triukšmo ar žmonių. Tolerancijos langas kiekvienam skirtingas. Jei peržengiame šią ribą, atsiduriame būsenoje „kovok, bėk arba sustink“, kur nebegalime aiškiai mąstyti. Tad mūsų gebėjimas priimti aplinką priklauso nuo to, kiek platus šis nematomas langas, kurį kiekvienas nešiojamės savo viduje.“
P. Kuraitienė papildo: „Tolerancijos langas – tai mūsų gebėjimas priimti ir apdoroti aplinkos informaciją. Kuo šis langas didesnis, tuo daugiau informacijos galime priimti, suprasti ir tinkamai sureaguoti. Vaikams, turintiems jautrią nervų sistemą šis langas dažnai labai siauras – jie gali toleruoti tik mažą kiekį garsų, šviesų ar socialinių stimulų. Kai šio lango riba peržengiama, nervų sistema tiesiog nebesusitvarko, o vienintelis matomas požymis tampa intensyvus vaiko elgesys.“
„Svarbu suprasti, kad tolerancijos langas nėra pastovus – jis kinta dienos eigoje. Ryte, kai esame pailsėję, mūsų langas platesnis, o pavargus jis susiaurėja. Vaikams šis langas dažnai mažėja dar greičiau, todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas jį plečia ar siaurina. Santykių kokybė čia atlieka lemiamą vaidmenį – mes tarsi „paskoliname“ vaikui savo tolerancijos langą – naudodami savo reakcijas, neverbalines išraiškas, empatiją ir išreikštą ryšį su vaiku, padedame vaikui suprasti jį supantį pasaulį. Dėl šio saugaus ryšio vaiko nervų sistema mokosi ir plečiasi, kol palaipsniui vaikas geba savarankiškai vis geriau suvokti pasaulį ir jame veikti“, – sako P. Kuraitienė.
Analogijos su gyvūnais
Knygoje autorė vaizdžiai pasitelkia analogijas su gyvūnais. Šių gyvūnų analogijų tikslas – padėti suprasti savo stipriąsias puses ir patarti, kaip suvaldyti sudėtingas situacijas. Ko nepavyks padaryti – padėti kitam susireguliuoti ir suvaldyti stiprių emocijų, jei pats esi toli už savo tolerancijos lango ribų.
„Skaitydamas šią knygą, kiekvienas gali atpažinti save skirtinguose gyvūnuose. Gyvūnai čia tampa simboliais – jie padeda geriau įsivaizduoti vidinę jėgą, kuri gyvena mumyse, nors dažnai apie ją pamirštame. Kai šiai jėgai priskiriame gyvūno pavidalą, lengviau suvokti, kaip ji reiškiasi ir veikia aplinką. Esame skirtingi, kompleksiški, o gyvūnai – tai tik šiandienos mūsų galimybių atspindys“, – aiškina P. Kuraitienė.
Pasak P. Kuraitienės, gyvūnai gali tapti puikiu įrankiu pažinti savo vidinius atsakus. Jie padeda mums lengviau suprasti, kas vyksta mūsų kune: „Kartais žinome, kaip turėtume elgtis, tačiau karštoje situacijoje kūnas ir protas neveikia kartu, tai elgiamės intuityviai, ir emocijos tiesiog liejasi per kraštus. Gyvūnų analogijos leidžia atpažinti šiuos vidinius impulsus ir suprasti, kodėl jie kyla. Tai nėra blogai – atpažinus savo „vidinį gyvūną“ galiu sąmoningai rinktis, kaip reaguoti. Aš turiu atsakomybę už savo atsaką, ir tik suvokęs savo įprastą reakciją, galiu ją pakeisti. Savirefleksija – tampa naudingu įrankiu, padedančiu kurti geresnius tarpusavio santykius. “
Knygoje sakoma: mūsų reakcijos turi tiesioginę įtaką kitam ir jo reakcijoms. „Tai nuostabus principas, tinkantis mums visiems – mes ne tik veikiame vieni kitus kaip asmenybės, bet ir darome įtaką vieni kitų nervų sistemoms. Kuo geriau pažinsime savo vidinius gyvūnus, tuo bus lengviau juos valdyti ir patiems tobulėti.
Kaip viena neuropsichologė teigia, jei mano emocinė būsena ir pusiausvyra gali tapti resursu vaikui, kuris neturi emocinės pusiausvyros, aš padedu jam pamatyti ir priimti tai, ko jis vienas tiesiog negali pakelti. Mano patirtis, išraiška ir nervų sistemos komunikacija su vaiko nervų sistema gali paveikti jo dėmesingumą ir supratimą. Mes turime didžiulę galią paveikti vieni kitų dėmesingumą, nes esame viena kitą veikiančios nervų sistemos“, – įsitikinusi P. Kuraitienė.
Parengta pagal Agnės Bykovos straipsnį, „Lietaus vaikai“ žurnale.
