„Susipakavau katinus ir išvažiavome“
Šiuo metu Inga gyvena Kaune. Čia turi darbą, nuosavą būstą. Tačiau jos istorija, kuri iš meilės virto drama, prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį.
Tąsyk, būdama 23 metų, ji nuskrido į Italiją aplankyti draugės. Viešnagės metu susipažino su savo būsimu vyru. Maždaug metus pora bendravo nuotoliniu būdu, o galiausiai priėmė sprendimą būti kartu.
„Jis įsigijo būstą, o aš susipakavau katinus ir išvažiavau. Tai buvo maždaug 2008–2009 metais“, – sako moteris.
Pora įsikūrė kiek toliau nuo Milano, o Inga sako labai greitai patyrusi, ką reiškia gyvenimas be socialinių ryšių, be bendravimo, be savo pomėgių.
„Sunkiai sekėsi pritapti, sunkiai sekėsi ir su darbu. Nėra draugų, nėra su kuo bendrauti ir viskas gyvenimas koncentruojasi į tą vieną žmogų, kai jis grįžta iš darbo. Nors iš karto jis mane ramindavo, kad viskas gerai, kad nieko netrūksta. Bet tu save prarandi ir blogai jautiesi. Atrodo, kad jei nemuša, nerėkia, negeria, tai ko dar nori“, – kalbėjo Inga.
Inga pastebėjo, kad vyras visiškai nelinkęs leistis į kompromisus
Inga su vyru susituokė 2012 metais Lietuvoje, o bažnytinė santuoka įvyko 2014 metais Italijoje.
Gyvendama Italijoje moteris buvo užmezgusi ryšius su Italijos lietuvių bendruomene, bandė pradėti savo veiklą.
Tačiau jai labiausiai trukdė tai, kad gyveno kiek toliau nuo Milano, o gyvenant šioje vietoje būtinai reikėjo automobilio: „Ten toks rajonas. Išeini iš namų – ir net šaligatvių nėra. Buvo būtinas automobilis.“
Keliomis užsienio kalbomis kalbančiai ir edukologės išsilavinimą turinčiai moteriai labai trūko veiklos.
Apibendrindama savo gyvenimą Italijoje, Inga sako, kad tai buvo devyneri metai jos, kaip asmenybės, saviizoliacijos. Keliomis užsienio kalbomis kalbančiai ir edukologės išsilavinimą turinčiai moteriai labai trūko veiklos.
Pagaliau, ėmė aiškėti ir tai, kad juodu su sutuoktiniu – skirtingi žmonės, Inga pastebėjo, kad vyras visiškai nelinkęs leistis į kompromisus, prasidėjo ir psichologinis smurtas.
Vyras kreipėsi į teismą
Nors santuokos Inga negali pavadinti tokia, apie kurią svajojo, šeimoje gimė du vaikai. Sūnus – 2015 metais, o dukra – 2020 metų žiemą.
Moteriai laukiantis antrojo vaiko ji ne kartą patyrė vyro užgauliojimus – jis klausinėdavo, kieno kūdikio ji laukiasi. 2019 metais, kai laukėsi dukters, Inga gyveno Lietuvoje, čia dirbo pagal individualią veiklą, sūnus čia lankė darželį ir kitus užsiėmimus.
„Lietuvoje aš nuolat būdavau nuo 2018 metų pabaigos. Gyvenau per dvi šalis, daug važinėdavau. Taip sūnus galėdavo matytis ir bendrauti su tėvu“, – sako Inga.
Paskutiniais nėštumo mėnesiais Inga į Italiją nebeskrido. Pora buvo sutarusi, kad tėtis su vaiku matysis kas tris savaites: „Vaiką į Italiją aš nuveždavau pati. Kai buvo paskutinieji nėštumo mėnesiai, tėtis atvažiuodavo jo pasiimti. Kadangi aš kartu nevykdavau, o vyras dirbo, 2019-ųjų rudenį jis sūnų užrašė į darželį Italijoje.“
Tačiau prasidėjus karantinui, situacija pasikeitė, užsidarė valstybių sienos. Ingos dukra gimė vasarį, o gegužės mėnesį, dar neatlaisvėjus karantinui, ji su kelių mėnesių dukryte automobiliu išvyko į Italiją – po ilgo nesimatymo susitikti su sūnumi ir visiems grįžti į Lietuvą.
„Dukrelei buvo trys mėnesiai, o kelionę suplanuoti - nes dar nebuvo atlaisvintas karantinas - man padėjo ambasadorius. Laukti negalėjau - turėjau pamatyti sūnų.
Beje, vėliau vyras teismui pateikė dokumentus, kad neva sūnus metus lankė darželį, tačiau tai – netiesa. Vyras tik mokėjo už darželį, kad išlaikytų vietą, o sūnus būdavo namuose. 2,5–3 mėnesius sūnus neišėjo iš buto, buvo tarp keturių sienų. Kai nuvažiavau, jis buvo be emocijų, demotyvuotas, nelaimingas, priaugęs svorio“, – kalbėjo Inga.
Nori matyti vaikus – emigruok
Dabar, teismui priėmus sprendimą dėl vaikų gyvenamosios vietos Italijoje, Inga sako nežinanti, ką daryti. Moteris tikėjo, kad teismo sprendimas bus palankus jai.
„Mano gyvenimas, darbas, būstas yra Lietuvoje. Teismas neapribojo mano motinytės teisių, jis tik pasakė, kad vaikai turi gyventi Italijoje. Ar su manimi, ar su tėvu – niekas neaišku“, – kalbėjo Inga.
Kol kas pora dar nėra oficialiai išsiskyrusi – vyksta teismo procesas. Inga sako, kad jos vyras sieks iš jos iš viso atimti vaikus.
Teismas neapribojo mano motinytės teisių, jis tik pasakė, kad vaikai turi gyventi Italijoje.
„Pagal sistemą, aš esu statistinis vienetas teismų praktikoje. Mano nuomone, Lietuva yra pasirašius Hagos konvenciją ir kiekvienais metais yra pateikiamos ataskaitos Europos Sąjungai – kai bylos iškeliamos pagal Hagos konvenciją ir ar gerai Lietuva ją vykdo.
Mano situacija ne vienintelė. Kiek moterų, kurios yra įstrigusios užsienyje būtent dėl vaikų, dėl to, kad negali išvažiuoti. Nori matyti vaikus – emigruok. Nori matyti vaikus – sėdėk užsienyje.
Toks vyrų kerštas, įžeistas ego. Ir taip paprastai neišvažiuosi“, – kalbėjo pašnekovė.
Teismo sprendimo skųsti nebegali
Inga kreipėsi į kelis Seimo narius. Moteris akcentuoja, kad kuria gyvenimą Lietuvoje, o dukra čia ir gimė.
„Vyras siekia teisme įrodyti, kad vaikus aš išsivežiau prievarta, nors nuolat gyvenome per dvi šalis.
Vilniaus apylinkės teismas priėmė nutartį, kad vaikai turi likti Lietuvoje, bet vyras pasinaudojo galimybe apskųsti nutartį ir kreipėsi apeliacine tvarka. Apeliacija panaikino pirmos instancijos nutartį, kurios teisiškai aš net neturiu galimybės skųsti.
Ši nutartis paremta sąmoningai klaidinančiais faktais apie vaiko darželio lankymą užsienyje: vyras nurodo, kad vaikas gyveno užsienyje, nes ten lankė darželį, tačiau aš turiu dokumentus iš paties darželio, kuriuose nurodoma, kad vaikas lankė darželį užsienyje vos kelias dienas, o vyro nurodytu periodu nelankė ir net negalėjo lankyti, nes ugdymo įstaigos buvo uždarytos dėl karantino.
Manau, kad nutartyje esantys punktai prieštarauja vienas kitam logiškai: nutarties 35 punkte rašoma: pagrindiniai šios bylos ypatumai yra tiek tai, kad nagrinėjamuoju atveju vaikai yra tokio amžiaus, kuomet dar nėra pajėgūs užmegzti jokio ryšio su savo gyvenamąja vieta konkrečioje valstybėje, tiek tai, kad sūnus skirtingais laikotarpiais gyveno Italijoje ir Lietuvoje, o tos pačios nutarties jau 37 punkte rašoma: byloje esantys duomenys nepatvirtinta pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad vaikai per penkių mėnesių laikotarpį prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir kad šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jų interesų.
Šie du teiginiai vienas kitam prieštarauja, tad sunku suprasti teismo sprendimo priežastis. Esu linkusi įtarti, kad galbūt buvo ir korupcijos atvejis.
Noriu pabrėžti, kad su tėčiu vaikai ir toliau, kaip ligi šiol, turėtų visas galimybes bendrauti tiek nuotoliniu būdu, tiek ir gyvais susitikimais. Niekada šių susitikimų neribojau, nedraudžiau ir visados skatinu, tačiau matau, kad tokio amžiaus vaikams motina yra būtina sveiko ir visavertiško vystymosi sąlyga“, – Seimo nariams rašė Inga.
***
A.Onaitienė: teismas didesnę įrodomąją vertę teikė vaikų tėvo pateiktiems įrodymams
15min kalbėjosi ir advokatų profesinės bendrijos „Smolex“ advokato padėjėja Aušrine Onaitiene.
– Teismo sprendimu vaikų gyvenamoji vieta nustatyta Italijoje. Kuo rėmėsi teismas, priimdamas tokį sprendimą?
– Teismas didesnę įrodomąją vertę teikė vaikų tėvo, Italijos piliečio, pateiktiems įrodymams, nors vaikų mama teismui buvo pateikusi eilę rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ji su mažamečiais vaikais nuo 2019 metų gyvena Lietuvoje, čia turi darbą, nekilnojamąjį turtą, vienas iš vaikų lanko darželį.
Nėra aiškaus teisinio reguliavimo, kaip tokie teismo sprendimai turi būti vykdomi ir kaip tokiais atvejais užtikrinamos mamos teisės.
Iš esmės abiejų šalių rašytiniai įrodymai buvo panašūs, bet teismas didesnę reikšmę teikė vaikų tėvo įrodymams. Teismas sprendimą motyvavo Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies b punktu, kuris sako, kad vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.
Teismas sprendė, kad vaikai yra per maži, kad patys sukurtų socialinius santykius, o be to, per penkis mėnesius negalėjo prisitaikyti prie gyvenimo aplinkos Lietuvoje tiek, kad nutraukus kuriamus ryšius su Lietuva ir grąžinus juos į Italiją, būtų pažeisti vaikų interesai.
– Ko prašėte jūs ir kuo argumentavote?
– Mes nesutikome su reikalavimu ir įrodinėjom, kad vaikų ir mamos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.
Proceso pradėjimo metu šalių vaikams buvo vienam – 5 metai, kitam – 9 mėnesiai. Antrasis vaikas gimė ir augo Lietuvoje, į Italiją buvo išvykęs tik porai mėnesių. Po to mama su abiem vaikais grįžo į Lietuvą.
Faktiškai mama su vaikais Lietuvoje gyvena nuo 2018 metų, į Italiją vykdavo tik tam, kad vaikai galėtų pabendrauti su tėvu ir seneliais. Kaip minėta, vaikų mama Lietuvoje buvo susikūrusi (ir šiuo metu dirba) savo darbo vietą, turi savo būstą, savo vardu yra registravusi automobilius.
Mes įrodinėjome, kad mažojo vaiko faktinė gyvenamoji vieta yra neatsiejama nuo mamos faktinės gyvenamosios vietos. Devynių mėnesių amžiaus vaikas yra visiškai priklausomas nuo mamos, per mažas, kad jo gyvenamoji vieta būtų kita nei mamos. Tokio amžiaus vaiko aplinka sutampa su mamos aplinka, todėl mamos gyvenamoji vieta laikoma ir mažojo vaiko gyvenamąja vieta.
Sprendimo rezoliucinė dalis aiški – grąžinti vaikus į Italiją, tačiau lieka neaišku, ar vaikai Italijoje gali gyventi su mama, bet atskirai su tėvu.
Mes pateikėme įrodymus, kad mamos gyvenamoji vieta dar 2018 metais buvo deklaruota Lietuvoje, kad vyresnysis vaikas lanko Lietuvoje daželį, yra registruoti pas gydytojus, be to, vaikų tėvas žinojo, kad vaikai su mama gyvena Lietuvoje, neprieštaravo jų vežimui į Lietuvą.
– Ar sprendimas yra galutinis? Koks teismas bylą nagrinėjo?
– Pirma instancija bylą nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas, kuris atmetė pareiškėjo prašymą grąžinti vaikus į Italiją. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas, kuris tenkino pareiškėjo prašymą ir konstatavo, kad mažamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijoje.
Po dviejų instancijų yra du skirtingi teismų sprendimai. Bylose dėl vaikų grąžinimo kasacija nėra galima, todėl Apeliacinio teismo sprendimas yra galutinis.
– Kaip jūs apibendrintumėt bylą ir kuo ji yra išskirtinė?
– Visų pirma, ši byla ypatinga tuo, kad joje buvo sprendžiamas klausimas dėl mažo amžiaus vaikų gyvenamosios vietos, kurie patys savarankiškai dar nepajėgia sukurti socialinių ryšių, yra visiškai priklausomi nuo mamos aplinkos.
Antra, yra aiški problematika įrodinėjimo prasme, kuri iš valstybių laikytina nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe, o kuri „paprasta“. Teismas pripažino, kad šalių vaikai tiek Lietuvoje, tiek Italijoje turi vienodas vystymosi sąlygas, socialines garantijas, vienodai palaiko ryšius su giminaičiais, t. y. iš esmės vaikai abiejose šalyse jautėsi kaip nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Lemiamą reikšmę šioje byloje turėjo aplinkybės, kad Lietuvoje nuo 2020 m. lapkričio mėn. galiojo karantinas, nepilnamečiams vaikams buvo apribotas tiesioginis bendravimas su giminaičiais Lietuvoje ir tai apsunkino vaikų prisitaikymo prie gyvenamosios vietos procesą; vaikai per maži ir negali patys sukurti socialinių ryšių; kad, nors vaikai išvežti su tėvo sutikimu, tačiau pasiliko Lietuvoje be tėvo sutikimo.
Nors sprendimas priimtas, tačiau neaišku kaip jį įvykdyti. Sprendimo rezoliucinė dalis aiški – grąžinti vaikus į Italiją, tačiau lieka neaišku, ar vaikai Italijoje gali gyventi su mama, bet atskirai su tėvu; neaišku kur įsikurti mamai Italijoje.
Ten ji neturi jokio nekilnojamojo turto, gyventi kartu su vaikų tėvu negali dėl nesutarimų, nuomotis negali, nes neturi tam lėšų; neaišku kaip mamai pragyventi – ji darbo vietos Italijoje neturi, be to vienas vaikas per mažas lankyti darželį. Lietuvoje mama turi darbą, kurį gali derinti kartu su vaiko priežiūra, turi nuosavą būstą. Visa tai mama praranda su vaikais išvažiuodama į Italiją. Nėra aiškaus teisinio reguliavimo, kaip tokie teismo sprendimai turi būti vykdomi ir kaip tokiais atvejais užtikrinamos mamos teisės.
Mano asmenine nuomone, visais atvejais turi būti žiūrima pirmiausiai vaiko interesų. Mažo amžiaus vaikai savo socialinius ryšius kuria per mamą. Jie sutampa su mama, yra neatsiejami, taip jau gamtos natūraliai sutvarkyta. Jei patys vaikai, kaip atskiros asmenybės, negali sukurti savarankiškų socialinių ryšių, tai jie tuos ryšius kuria neatsiejamai su mama. Šių ryšių kūrimui karantino apribojimai negali turėti lemiamos įtakos.
