Nors pati sako, jog aktyvi buvo visada, tapusi senjore Kristina suprato, kad dabar visas laikas jos rankose, tad su juo gali daryti, ką tik nori.
Vieno TAU neužteko
Sunku patikėti, jog vienas žmogus tiek spėja, o pati K. Župerkienė juokaudama klausia: „Koks senjoras neturi laiko? Reikia jį išnaudoti.“ Nenustygstanti vietoje kėdainiškė, rodos, išnaudoja laisvą laiką tinkamai. Iš pradžių įstojusi į vieną TAU, netrukus nusprendė, jog vieno negana, todėl pasiryžo mokytis ir kitame: „Atsidarius dar vienam universitetui, susidomėjau jo pobūdžiu. Vienas labiau linkęs į sportą ir sveikatą, kitas į žinias, o man juk įdomu abu! Taigi viename vaikštau su šiaurietiškomis lazdomis, lankau baseiną ir mankštas, o kitame pasirinkau kompiuterinį raštingumą ir linijinius šokius“, – pasakoja moteris.
Nuo pat mokyklos aktyvumu pasižymėjusi K. Župerkienė dalyvavo įvairiose veiklose – gimnastikoje, lengvojoje atletikoje, dainavo chore, vaidino teatre, keliaudavo į turistinius žygius po visą Lietuvą. „Skirtumas tas, kad laiko būdavo mažiau, bet viską suderindavau, o dabar juk visas laikas mūsų. Svarbu tik turėti noro. Aš labai mėgstu keliauti, eiti, važiuoti. Būnu visur, kur tik įmanoma, tik namuose sėdėti nenoriu“, – juokiasi senjorė.
Būnu visur, kur tik įmanoma, tik namuose sėdėti nenoriu.
Brandaus amžiaus klubas
Nuo 2003 m. moteris vadovauja brandaus amžiaus klubui „Rudenėlis“, kuris, pasak senjorės, orientuotas į žmonių pojūčius ir poilsį.
„Būdami jauni, visi dirbo, augino vaikus, o dabar tie žmonės nusipelno poilsio. Todėl dabar ilsimės – važinėjame į keliones po Lietuvą ir užsienį, susitikinėjame su savo bendraminčiais, darome vakarones, gegužines. Gegužinės būna iš tiesų šaunios, nes klubui priklauso 75 žmonės, o dar pasikviečiame draugų ir iš kitų klubų.
Darome ir temines, trijų kartų gegužines, – klubo veiklą pristato moteris. – Daugelis mokame kažką pagaminti – vienas mezga, kitas veria iš karoliukų, o trečias pina iš šiaudų. Viskuo tarpusavyje dalinamės, pasidžiaugiame kartu ir rengiame parodėles.“
Uniforma ne tik puošia, bet ir įpareigoja
Tačiau senjorė vadovauja ne tik brandaus amžiaus klubui – taip pat ji ir Kėdainių P. Lukšio 205-osios šaulių kuopos vadė. „Jau 8-erius metus stengiamės su šauliais turėti didelį užimtumą. Jaunesni šauliai daugiau orientuoti į įvairias pratybas, o aš su savo senjorais stengiuosi kuo daugiau dalyvauti visur, kur kviečia, bendraujame ir su savanoriais, miškininkais“, – dalinasi K. Župerkienė.
Paklausta, kaip atsidūrė Šaulių sąjungoje, moteris atvirauja, jog paskatino patriotizmas: „Mano vyras šaulys, tad dar 1998 m. įstojau ir aš. Atėjome iš idėjos, vedami patriotizmo. Veikla tikrai įdomi, dalyvaujame įvairiose šventėse, o visi mus pamatę džiaugiasi, sako, jog šauliai bet kokią šventę papuošia. Žinote – pasitempę, su uniformomis. Juk uniforma žmogų ne tik puošia, bet ir įpareigoja būti kultūringam, dėmesingam. Man tai labai patinka.“
Be viso to, pašnekovė jau 25 metus dainuoja tremtinių politinių kalinių chore „Diemedis“, kuris netrukus švęs savo 25-erių metų sukaktį. Paklausus K. Župerkienės, kokią naudą gauna iš visų šių veiklų, moteris net sušunka: „Kokios naudos? Daug, daug! Sutinkame daug naujų pažįstamų ir draugų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Būna, jog žmonės sako: „jaučiuosi niekam nereikalingas“, o man atrodo, kad aš visiems reikalinga“, – dalinasi moteris ir priduria, jog anksčiau dirbo socialinės globos namuose, kur visą laiką teko bendrauti su žmonėmis – turbūt todėl šis poreikis ir išliko toks stiprus.
Savanorystė keičia požiūrį
Prakalbus apie patarimus senjorams, K. Župerkienė sako, jog norėtų pasiūlyti jiems savanoriauti. „Savanorių sutartį galima nutraukti bet kada, tad nueikit bent pabandyti ir savo akimis pamatyti. Akys atsivers ir į viską pradėsite žiūrėti visai kitaip. Niekada nebematysite, ar žmogus su negalia ar be, nes nebus jokio skirtumo, į visus žiūrėsite taip pat“, – pasakoja pašnekovė.
K. Župerkienės kelias savanorystėje prasidėjo prieš daug metų. Ji vienintelė Kėdainiuose gali išrašyti Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) nuolaidų kortelę. „Dvi mano seserys yra onkologiniai ligoniai, tad pagalvojusi apie jas, užsiregistravau šiai savanorystei. Jau esu išrašiusi apie 300 kortelių, kurios ligoniui teikia didelę paramą, bet kai pas mane ateina klientas, sakau, jog geriau tų kortelių nerašyčiau. Nustemba: „Kaip taip? Juk jos reikalingos!“, o aš atsakau, jog geriau visi žmonės būtų sveiki ir tokių kortelių nereikėtų“, – pasakoja K. Župerkienė.
Moteris neslepia, jog ši savanorystė naudinga ne tik ligoniui, bet ir jai pačiai. „Važiuoju į seminarus, sutinku tuos žmones ir esu be galo nustebinta, kokie jie nuostabūs – šilti, geranoriški, pilni gyvybės. Per tiek metų bendravimo su šiais ligoniais nesu nei karto girdėjusi besiskundžiančių, o būna, sėdi sveikas žmogus ir dejuoja“, – dalinasi pašnekovė.
Senjorė taip pat savanoriauja ir „Sidabrinėje linijoje“, kur, pasak jos, svarbiausia išklausyti. „Su viena moterimi bendrauju jau daugiau nei metus. Kalbame apie viską, tik apie ligas kalbame labai nedaug. Pirmiausia, išklausau ją – kas jai įdomu, ką nuveikė per savaitę, kaip laikosi daržai ar gyvuliukai. Ne aš turiu pasakoti, o ji man, kadangi aš su kuo pasikalbėti turiu, o ji gyvena vienkiemyje, – pasakoja K. Župerkienė. – Po savaitės vienumos, išgirsti gyvą žmogų kitame laido gale, kuris dar ir maloniai tave išklauso, yra be galo svarbu. Ne kartą guodėsi, jog laukia to visą savaitę.“
