Bet gerai nėra.
Skaičiau nuomones įvairių aborto šalininkų, ir tie komentarai spaudė širdį taip stipriai, jog galiausiai sviedžiau telefoną į kambario kampą ir įsikniaubusi į savo sūnų stengiausi nurimti.
Man baisu gyventi pasaulyje, kuriame „nėra laiko dar vienam vaikui“, „nėra pinigų“, „ne ta nuotaika“ ir „čia abortas kaip kaspinuotį išsioperuoti“. Baisu, nes žmogus apsigyvenęs iliuzijoje su savo įsivaizduojama „laisve“ renkasi pinigus vietoje meilės.
Negi iš tiesų gyvename tokiais laikais, kai manome, jog tik piniguose yra laimė? Tuose iš savęs neegzistuojančiuose popieriaus lapuose, kuriems vertę sugalvojo ir primetė žmogus, o mes nusprendėme juos sudievinti.
Juk labai dažnai po abortų moterys negali sau atleisti – tai ta užmarinta ir užtildyta sąžinė bando kalbėti.
Aš visomis išgalėmis visuomet stengiuosi atskirti žmogų nuo jo pasirinkimų (ne visada pavyksta, tačiau stengiuosi) ir suprantu, kad visi klystame ir darome klaidų. Aš nežinau, kaip elgčiausi būdama kažkieno kito kailyje, vertindama visas aplinkybes, kurios mane privestų prie vieno ar kito sprendimo.
O faktorių yra įvairių – vertybinis pamatas įdiegtas tėvų, patirtos traumos, socialinė aplinka ir dar begalė. Galbūt mano pasirinkimai atitinkamose situacijose būtų dar blogesni. Tačiau tai, kas yra neteisinga, giliai mūsų širdyse, tikiu, visi suprantame. Dėl to moteris labai dažnai po abortų ilgai negali sau atleisti – tai ta užmarinta ir užtildyta sąžinė bando kalbėti.
Nesmerkiu moterų, kurios pasirinko naujos gyvybės nutraukimą, bet smerkiu ir visada smerksiu šį poelgį.
Nesmerkiu moterų, kurios pasirinko naujos gyvybės nutraukimą, bet smerkiu ir visada smerksiu šį poelgį. Mūsų problema ta, kad nemokame kalbėti apie tai, nemokame sukurti palaikančios terpės, esame susvetimėję, užuot padėję vieni kitiems. Tai išsigandusiai merginai gal užtektų ir žinojimo, kad kai bus sunku ir nežinos, kur kreiptis, turės kam paskambint ir palikt vaiką kelioms valandoms. Bet mes nutylame ir užmerkiame akis palikdami tai „ne mūsų problemoms“.
Į naują gyvybę negalime žiūrėti per tokį egoistinį gyvenimo filtrą – man nepatogu, aš ir negimdysiu. Vaikas yra atskiras žmogus. Įsivaizduokite, kad sėdite su antra puse ant sofos, o jis bam ir nukerta koją jums, nes jam užstoja teliką – nepatogu juk.
Čia toks stalinistiškas požiūris, suprask „nėra žmogaus – nėra problemos“, bet, manau, daugelis sutiktų, kad Stalinas turbūt nėra tas pavyzdys, į kurį mes norėtume lygiuotis. Ir manymas, kad vaikas augs nelaimingas, yra toks pat absurdiškas, kaip ir teiginys, jog kūdikis pilve yra tiesiog moters kūnas. Jis juk juda pats, mes jo nepajudinsim savo noru.
Ir vaiko laimė, deja, bet nuo mūsų taip pat nepriklauso. Galime trokšti savo vaikui amžinos laimės, bet jis bus įskaudintas, kažkas gal sudaužys jo širdį, gal išduos, bet taip pat prajuokins iki ašarų, mylės ir džiugins.
Įsivaizduokite, sėdite su antra puse ant sofos, o jis bam ir nukerta koją jums, nes jam užstoja teliką – nepatogu juk.
Mes negalime atsisakyti gyvybės teigdami, jog negalime sukurti jam gerų sąlygų, nes jos niekada nebus pakankamai geros. Juk visada viskas gali būt dar geriau, visko dar daugiau – daugiau laiko, daugiau pinigų, daugiau kambarių. Bet jei jau vaikelis pasirinko mus, tai ne be priežasties. Pasirinko mus savo namais, nes jam jie atrodė geriausi.
Žinau, kad palaikymo daug tokia nuomonė nepeš, bet negalėjau susilaikyti ir, manau, susilaikymas nuo kalbėjimo šia tema ir yra opioji problema. Mes nutylime žodį „abortas“, apsimetame, kad viskas gerai, bet gerai nėra.
Ir aš viliuosi, kad kažkada žmonija susipras, kad žmogų ims mylėti labiau už tuos iliuzinius spektaklio pavadinimu „Gyvenimas“ atributus.
Vaikas jus išmokys daugiau negu bet koks universitetas.
Vaikas jus pripažins labiau nei bet kokios pasiektos karjeros aukštumos.
Vaikas jus mylės, kad ir kokia netobula mama būsite.
