Giedrė ir Gintautas, auginantys du įsivaikintus vaikus, savanoriauja Vilniaus Palaimintojo J.Matulaičio parapijos Šeimos pagalbos centro šeimų klube „Darna“ – veda grupes šeimoms. Programos pagrindinis tikslas – mokytis labiau mylėti bei išmokti priimti kito kitoniškumą.
„Tai vieta, kur poros trejus metus mokosi kurti meilę, kurti gerą emocinį – dvasinį ryšį šeimoje. Tai vieta, kur mokomės išsakyti savo jausmus, neįžeisdami vienas kito, mokomės klausytis ir girdėti. Tai vieta, kur mokomės vienybės, tolerancijos, paprastumo, pasitikėjimo, santūrumo, atvirumo, svetingumo, nuoširdumo, nuolaidumo, sutarimo, pagarbos. Tai vieta, kur mokomės spręsti konfliktus bei priimti santykius kuriančius, o ne griaunančius sprendimus“, – taip pristatoma ši veikla.
– Kokios šeimos ateina į šią programą?
Giedrė: Ateina žmonės, kuriems rūpi poros santykiai. Jie nori dar geriau pažinti vienas kitą, kad santykiai būtų visavertiškesni. Tai nebūtinai šeimos, kurios išgyvena santykių krizę.
Su dar šešiomis poromis įsipareigojome trejus metus rinktis kartą per mėnesį. Tiesiog kalbamės tam tikra tema. Temos sudėliotos pagal programą, mes gauname medžiagos, iš kurios galime pasiruošti, taip pat papildomai informacijos pasiieškome knygose, internete.
Ši programa vyksta jau dvidešimt metų, o mes tai darome trečius metus. Dažnai žmonės apie ją sužino vieni iš kitų. Šiuo metu kiekvieną mėnesį renkasi aštuonios grupės po penkias–septynias šeimas.
Gintautas: Nors mes moderuojame pokalbį, iš tiesų esame lygiaverčiai grupės nariai. Mes visi kalbamės, dalinamės savo patirtimi. Aišku, kaip visose grupėse, galioja tam tikros taisyklės: konfidencialumo, nevertinimo, nekritikavimo ir pan.
Pats susitikimas trunka tris valandas, iš kurių apie 40–60 min. skiriama individualiam poros pokalbiui, kad pora tarpusavyje pasikalbėtų ta tema, į kurią tuo metu gilinamės. Bent jau vieną kartą per mėnesį šeima pasikalba iš esmės (juokiasi).
– Kodėl ėmėtės šios veiklos?
Giedrė: Prieš dešimt metų patys lankėme šią programą. Mus pakvietė prisijungti draugai ir mums pasirodė įdomu, patraukė susitikimų formatas, noras bendrauti su kitomis šeimomis. Kadangi programa plėtėsi, prieš trejus metus pradėjome patys savanoriauti.
Gintautas: Tuo metu pagalvojome, kad smagu būtų geriau pažinti vienas kitą, nors netrukus švęsime santuokos dvidešimtmetį.
– Ar lengva tuose susitikimuose šeimoms atsiverti?
Giedrė: Pirmos temos gal nebūna tokios gilios ir asmeniškos, taigi po truputį apsišlifuojame, įgauname pasitikėjimo, geriau susipažįstame su visais. O jeigu kažkas atviriau pradeda dalintis, tai užkrečiama. Stengiamės susilaikyti nuo komentarų, vertinimų.
Pagalvojome, kad smagu būtų geriau pažinti vienas kitą, nors švęsime santuokos 20-metį.
Tai tiesiog pasidalinimas savo gyvenimu. Kai kažkuo pasidalina viena šeima, kiti pagalvoja – pas mus tokios pačios problemos, vadinasi, nesame kažkuo ypatingi. Mokomės vieni iš kitų, įvairių situacijų sprendimo būdų.
Kita vertus, mes nesame terapinė grupė, nesame psichologai. Mes – tokie pat grupės dalyviai, lygiai taip pat aptariame savo situacijas ir problemas, kurios mums iškyla.
Gintautas: Mums džiugu, kad tai, ką darome, žmonėms atrodo prasminga. Per šį laiką, kol vyksta mūsų grupė, neatkrito nė viena šeima. Aišku, galima šeimoje apie viską kalbėtis dviese, tačiau mūsų gyvenimo tempas labai greitas, todėl susėsti ir rasti laiko vienas kito įsiklausymui nėra taip paprasta.
– Kokias temas gvildenate?
Gintautas: Aptariame įvairius gyvenimiškus klausimus – ištikimybę, bendrumo jausmą, skirtumus poroje, konfliktus, vaikų auklėjimą, vertybes. Pirmieji metai skirti santykiams poroje, antrieji – santykiams su vaikais nepamirštant tarpusavio santykių, treti labiau orientuoti į tai, ką mes, kaip pora, galėtume nuveikti visuomenėje, kokią vietą galėtume rasti joje ir kuo galėtume padėti kitiems.
– Ir kaip pavyksta žmonėms rasti naudingą veiklą visuomenėje?
Giedrė: Vieni dalyvauja Maisto banko akcijose – kas prisideda pinigais, kas – savo laiku. Kažkas rengia adventinių vainikų dirbtuves. Mūsų klubo fone vasarą organizuojamos stovyklos, į kurias kviečiamos visos šeimos, nebūtinai dalyvaujančios programoje. Susirenka apie du šimtai žmonių su vaikais.
Dabar kvietimų savanoriauti labai daug, todėl žmogus gali susirasti veiklą, kuri patinka.
Prie stovyklos organizavimo daug prisideda savanoriai – jie sugalvoja programą, rūpinasi gyventojų apgyvendinimu, maistu, stovykloje prižiūri vaikus, kad tėvai galėtų skirti laiko savo pokalbiams.
– Kokias tendencijas pastebite savanorystės srityje? Ar žmonės dažniau nei anksčiau aukoja savo laiką, energiją kitiems?
Giedrė: Šiuolaikinis jaunimas tikrai linkęs užsiimti savanoriška veikla. Vyresni galbūt užsivelia savo kasdienybėje, nors mūsų aplinkoje yra nemažai įvairaus amžiaus žmonių, kurie vienaip ar kitaip savanoriauja.
Aš, pavyzdžiui, MO muziejaus sode kaip savanorė sodinau gėles. Man patinka augalai, pamačiau, kad tokiai veiklai renka savanorius ir nuėjau. Dabar kvietimų savanoriauti tikrai būna labai daug, todėl žmogus gali susirasti veiklą, kuri jam patinka. Mačiau netgi savanorystės programas, skirtas senjorams.
– Esate padarę dar vieną gerą darbą kitiems – įsivaikinote vaikus. Kaip gimė šis sprendimas?
Giedrė: Kadangi savo vaikų turėti negalime, nusprendėme įsivaikinti vaikus, kurie liko be tėvų. Mergaitei dešimt metų, ji pas mus gyvena jau devynerius metus. Berniukui – ketveri. Jį įsivaikinome prieš dvejus metus.
– Ar turėjote viziją, koks turėtų būti vaikas?
Giedrė: Iš esmės nei pirmu, nei antru atveju kokių nors ypatingų reikalavimų neturėjome, išskyrus gal tik tai, kad norėjome vaikelio iki dvejų metų ir kad nebūtų labai sunkių ligų, nes būtų mums sunku su tuo susitvarkyti.
– Su kokiais iššūkiais ir su kokiais džiaugsmais susidūrėte atėjus vaikams į šeimą?
Gintautas: Daugiausia laiko užtruko apsisprendimas įsivaikinti.
Giedrė: Kai į šeimą ateina vaikas, gyvenimas labai smarkiai keičiasi. Kūdikio gimimui tarsi iš anksto ruošiesi, daug galvoji apie jį. Šiuo atveju tai buvo bendra eilė ir atsitiktinis pasiūlymas. Kita vertus, ir mūsų laukimas, kaip juokavome, užtruko lygiai tiek pat – devynis mėnesius. Reikėjo praeiti mokymus, sulaukti teismo, po to – jo sprendimo įsiteisėjimo.
Iš pradžių psichologiškai sunkiausia buvo tai, kad vaikui reikia skirti tiek daug laiko. Atrodo, pasiryžti, bet kol neturi vaiko, neįsivaizduoji, kiek to laiko reikės. O smagiausias dalykas – atsiradęs ryšys su vaikais, vaiko meilė, pagaliau stebėjimas, kaip vaikas keičiasi.
Mūsų mergaitė iš pradžių buvo labai santūri. Po pusės metų ji atsipalaidavo, pasijuto saugi ir pradėjo nuoširdžiai juoktis. Dabar tai visiškai įprasti vaikai, niekuo nesiskiriantys nuo kitų.
– Vaikai pas jus pakliuvo būdami pakankamai maži, kad neatsimintų savo buvusios šeimos?
Gintautas: Jie mus vadina mama ir tėčiu, tačiau jie žino, kad yra įvaikinti. Mūsų pozicija buvo iš karto tai jiems paaiškinti, nes kai šis faktas slepiamas ir paaiškėja vėliau, vaikams būna skaudu, kad tėvai jiems melavo. Mūsų vaikai į šį faktą reaguoja visiškai normaliai ir nemato dėl to jokių problemų.
VISAS GERŲ DARBŲ ISTORIJAS RASITE PASPAUDĘ ČIA.
15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!
Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geroji fėja ar gerasis naminukas, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el.paštu buvaugeras@15min.lt (turi būti nurodytas vardas, pavardė, telefonas, trumpas gero darbo aprašymas ir nuotrauka arba video).
Atrinktas istorijas su jų geradariais skelbsime 15min portale. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!
