Islandija prieš 20 metų pradėjo įgyvendinti ilgalaikę vaikų užimtumo per sportą programą. Šiandien matomi šio darbo rezultatai: vaikų, ragavusių alkoholio, skaičius sumažėjo nuo 43 proc. iki 5 proc., o šalies futbolo rinktinė – tarp pasaulio geriausiųjų.
Organizacijos „Padėk gatvės vaikams“ ir futbolo klubo „Ataka“ steigėjas G.Tvarijonas primena – kažkada Lietuvos futbolo rinktinė nugalėdavo islandus, tačiau tai pasikeitė po to, kai islandai investavo į vaikų užimtumą.
„Islandai tapo pačia skambiausia futbolo tauta pasaulyje, nors neturėjo tokio tikslo. Jų tikslas buvo užimti vaikus, ištraukti juos iš alkoholio pelkės, kad jie augtų laimingais žmonėmis, nevartotų narkotikų, neieškotų nuotykių gatvėje“, – pasakoja G.Tvarijonas.
1998 m. Islandija pradėjo įgyvendinti nacionalinę vaikų užimtumo programą. Tuo metu buvo pradėta investuoti ne tik į infrastruktūrą, bet ir į sporto trenerius. Dėl šios priežasties, teigia G.Tvarijonas, islandai šiuo metu turi apie 800 licencijuotų trenerių.
„Tai daugiausia pasaulyje tūkstančiui gyventojų. Tai neįtikėtini skaičiai. Bene 10 proc. populiacijos yra registruoti futbolo žaidėjai, iš kurių trečdalis yra moterys. Ten nėra nė vieno profesionalaus klubo. Mes turime profesionalią lygą, kuri nelabai ką parodo, o islandai neturi. Visi tie žmonės dirba [kitą darbą] ir žaidžia“, – sako G.Tvarijonas.
Vaikai sudaro tik 20 proc. populiacijos. [...], bet tie 20 proc. sudaro 100 proc. mūsų ateities. Ką mes išsiauginsime, tą ir turėsime, – teigia G.Tvarijonas.
Pašnekovo sugalvota iniciatyva „Futbolas vaikams“ siekė panašių tikslų. Pagrindinė iniciatyvos idėja, anot G.Tvarijono, buvo sudaryti sąlygas vaikams sportuoti: „Kai patys pradėjome veiklą, dar nežinojome apie Islandiją. Po kelių mėnesių perskaitėme straipsnį žurnale. [...] Pamatėme, kad einame teisinga linkme, kad tai iš tikrųjų veikia. Islandai įrodė – ir moksliškai, ir praktiškai – kad tai veikia.“
G.Tvarijono aiškinimu, Lietuvoje susiklosčiusi situacija, kai tokie sostinės mikrorajonai, kaip Justiniškės, Karoliniškės ar Pilaitė, kuriuose gyvena dešimtys tūkstančių gyventojų, neturi nė vieno sportuoti tinkamo stadiono. Utena, atkreipia dėmesį pašnekovas, turi keturis.
„Pilaitėje jau vyksta konkursai ir turėtų atsirasti vienas stadionas. Bet problema yra ne ta. Problema yra ta, kad tai nėra programa. Viena kregždė – ne pavasaris. Vienas stadionas nieko nesprendžia“, – pabrėžia G.Tvarijonas.
Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės atstovas spaudai Tautvydas Vencevičius atkreipia dėmesį, kad islandai išskiria ne tik savo futbolo rinktine. Šios šalies atstovai dažnai patenka į Europos ar pasaulio čempionatus.
„Nereikėtų pamiršti jų pasiekimų kitose sporto šakose, nes islandai tikrai sportuoja viską. [...] Taip, ten tarp jaunimo buvo paplitęs ir alkoholizmas, ir narkomanija. Būtent valdžia nusprendė, kad geriausia investuoti į sportą. Ten pridaryta aikščių ir aikštelių“, – sako T.Vencevičius.
Jis pateikia pavyzdį – devynis kartus už Lietuvą mažesnė Islandija turi septynis dengtus maniežus, kuriuose treniruojamasi bet kuriuo paros metu ir bet kuriuo metų laiku. Lietuva turi du maniežus: „Vienas sovietmečiu pradėtas statyti Vilniuje ir vienas Marijampolėje. [...] „Sportima“ yra vienintelis dengtas maniežas. Ten vaikai žaidžia dienos metu. Nuo 18 val. prasideda komercinis laikas, kur žmonės eina pažaisti savo malonumui už pinigus. [...] Kaip spėti vaiką nuvežti, pavyzdžiui, iš kito miesto galo per kamščius iki 17 val. į treniruotę?“
Devynis kartus už Lietuvą mažesnė Islandija turi septynis dengtus maniežus, kuriuose treniruojamasi bet kuriuo paros metu ir bet kuriuo metų laiku. Lietuva turi du maniežus.
Dėl tokių keblumų, tvirtina T.Vencevičius, sumažėja sportuojančių vaikų skaičius. Be to, atkreipia dėmesį pašnekovas, vaikui nupirkti aprangą, nuvežti jį į treniruotes ar turnyrus, tiek islandui, tiek lietuviui kainuoja tiek pat – apie 1200 eurų.
„Tai trečdalis vidutinės islando algos. [...] Man atrodo, kad 1200 eurų nėra trečdalis lietuvio algos. Vėlgi, kiek vaikų nubyra? Yra daug tokių sudedamųjų dalių“, – tvirtina T.Vencevičius.
Jo nuomone, norinčių sportuoti tikrai atsirastų, jei tai daryti būtų geresnės galimybės. T.Vencevičius pateikia pavyzdį – po to, kai buvo pastatytos arenos 2011 m. Europos krepšinio čempionui, gerokai pakilo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) lygis.
Tos pačios pozicijos laikosi ir G.Tvarijonas. Anot jo, valdžios požiūris į sportą Lietuvoje labai prastas, nėra skiriama lėšų statyti naujoms sporto aikštelėms: „Galiu pasakyti skaičiais. Jeigu Vilniuje yra 65 futbolo aikštės prie mokymo įstaigų, tai iš jų praktiškai 60 yra netinkamos sportuoti. [...] Mes neturime programų, kurios skirtos vaikams. Vaikai nėra prioritetas. Vaikai sudaro tik 20 proc. populiacijos. [...], bet tie 20 proc. sudaro 100 proc. mūsų ateities. Ką mes išsiauginsime, tą ir turėsime.“
G.Tvarijonas argumentuoja – investicijos į sportą būtų naudingos valstybei: „Islandijoje išlaidos sveikatos apsaugai sumažėjo trečdaliu įgyvendinus šią nacionalinę vaikų užimtumo programą. Ten sportuoja 90 proc. vaikų. Tai skaičiai, kurie viską už save pasako.“
Pagal LRT RADIJO laidą „Ryto garsai“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
