Apie tai, į ką reikia atkreipti dėmesį, jei vaikas nenori eiti į mokyklą dėl rimtesnių priežasčių nei tingėjimas, ar mokyklos keitimas vaikui tikrai yra skausminga patirtis, o jei mokyklą nutarta pakeisti, kaip tėvams palengvinti šį procesą, pranešime žiniasklaidai pasakoja Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė Aušra Mockuvienė. Savo patirtimi dalijasi mamos, kurios priėmė nelengvą sprendimą pakeisti vaikų mokyklą pradinėse klasėse.
Iš vaiko elgesio sprendžiama apie jo emocinę būklę
Psichologė Aušra Mockuvienė teigia, kad pirmasis indikatorius, parodantis vidinę pradinuko būklę, apie kurią jis dar nemoka papasakoti žodžiais, yra jo elgesys. Visiems vaikams pasitaiko dienų, kai pasikeičia nuotaika, pritrūksta miego ar neramina konfliktas su draugu, tačiau, jei liūdesys, pyktis, sudirgimas tampa nuolatiniais vaiko palydovais, tai rodo, kad jo viduje vyksta kažkas rimto.
„Tuomet uždari vaikai dar labiau užsisklendžia, atsiriboja, aktyvesni slopinančias emocijas gali išreikšti per pyktį, stumdymąsi ir pan. Tokiu atveju svarbu, kad tėvai apsilankytų mokykloje, kalbėtųsi su mokytoja, dalyvautų pamokose. Užmegzti nuoširdų pokalbį su mokytoja būtina, nes taip lengviau pamatyti, kas vyksta klasėje, suprasti, ar mokytojos, mokyklos vertybės atitinka tėvų vertybes“, – apie pirmuosius pagalbos vaikui žingsnius pasakojo A.Mockuvienė.
Virginija Andziulevičienė pati patyrė, ką reiškia pasikeitęs vaiko elgesys dar nebaigus pirmos klasės. Sėkmingai išleidusi vyresnįjį sūnų į mokyklą, su jaunesniuoju sūnumi ji išgyveno visiškai kitokius pirmuosius mokslo metus.
„Ilgai netruko, kai pamačiau, kad mano sūnus tapo irzlus, įsitempęs, pervargęs. Išaugo jo agresija, įvairios baimės. Kai mokykloje pasikalbėjau su mokytoja, nustebau, kad ji skatino vaikus žaisti žaidimus mobiliuosiuose telefonuose. Pasirodo, mokytojai buvo svarbiausia, kad vaikai neišdykautų.
Gan greitai pamačiau, kad mokytoja nenori spręsti problemų, nesigilina į situaciją, tiesiog atidirba tai, kas jai priklauso, ir tiek“, – nusivylimo neslėpė moteris. Nors jaunesnysis sūnus per vasaros atostogas kiek atsigavo, V.Andziulevičienė su nerimu laukė rudens. Į kitą klasę vaiko perrašyti nepavyko, o naujos mokyklos paieškos užtruko.
Įsiklausykite į vaiką
Būtent dėmesys vaiko emocijoms, o ne mokslo rezultatai turi būti lemiamas veiksnys, kada verta rimtai svarstyti apie mokyklos pakeitimą. Kad geri pažymiai ir pažanga mokymęsi yra geros emocinės vaiko būklės pasekmė, pritaria ir psichologė A.Mockuvienė.
Pasak jos, jei vaikas mokykloje nuolat blogai jaučiasi, tai gali užgožti tokius dalykus kaip smalsumą, norą gilintis, gebėjimą susikaupti ir girdėti, kas vyksta klasėje. Priklausomai nuo charakterio, vaikas gali pradėti fantazuoti, užsisklęsti, o aktyvesnis – elgtis destruktyviai.
„Abiem atvejais toks elgesys rodo, kad vaikas turi stiprių emocijų ir nežino, ką su jomis daryti. Taip jis bando atkreipti į save dėmesį. Tėvų jautrumas tampa labai svarbus. Būtina įsiklausyti į vaiką, o ne priimti sprendimą iš galvos numatant situaciją ir aplinkybes“, – pabrėžė A.Mockuvienė.
Ar vaiką galima palikti pakentėti?
Sprendimo keisti mokyklą nereikia priimti skubotai. Normalu, jei vaikui mokykloje iškyla viena ar kita situacija. Pirma reikia kalbėtis, ieškoti išeičių, veikti – taip situacija gali tapti vertinga pamoka. Tačiau, jei vaikas nuolat blogai jaučiasi mokykloje, nesutampa tėvų ir mokyklos vertybės, jei jam netinka mokymo pobūdis, tempas, pats mokytojas, tuomet, pasak psichologės, vaiko negalima palikti, kaip dažnai sakoma, pakentėti.
Psichologė tvirtina, kad toks tėvų elgesys gali palikti labai skaudžių padarinių:
„Savo darbo praktikoje gan dažnai susiduriu su suaugusiaisiais, kurie blogai jautėsi mokykloje, tačiau tėvai nesutiko jos pakeisti dėl tolesnių atstumų, su mokyklos paieška susijusių rūpesčių ir kt. Tuomet vaikas paliekamas kasdienėje kančioje, gauna nuolatinę neigiamą patirtį, kurioje skaudžiausios yra patyčios.
Jos labai apsunkina santykių su žmonėmis kūrimą. Tampa sunku pasitikėti savimi ir kitais, nes vaikas patiria, kad bendraamžiai yra pavojingi, kad santykiai – nesaugūs. Vaikas užauga pilnas daugybės ribotų įsitikinimų, kuriuos paskui būna nelengva pakeisti.“
Vienas svarbiausių kriterijų – pedagoginiai metodai
Gintė Zurbaitė-Butkuvienė prisimena, kad jų šeimai sprendimas pakeisti pirmoko sūnaus mokyklą pareikalavo daug stiprybės ir emocijų. Abu tėvai svajojo, kad vaikas toje pačioje mokykloje mokytųsi nuo pirmos iki paskutinės klasės. Kitu atveju tai atrodytų lyg didžiulė nesėkmė. Deja, nutiko priešingai.
„Mums patiko ankstesnės mokyklos vieta, jaukumas, draugiška aplinka, tačiau netrukus supratome, kad nepakankamai įsigilinome į mokykloje naudojamus pedagoginius metodus. Labai svarbu, kad sutaptų tėvų ir mokyklos ugdymo tikslai, kelias, link kurio einama, kas tuo keliu veda. Tai buvo kertiniai skirtumai, dėl kurių pradėjome ieškoti kitos mokyklos“, – pasakojo pašnekovė.
Šeima ilgai nedelsė, nes, įpusėjus pavasariui ir draugiškai išsiskyrus su ankstesniąja mokykla, jų sūnus jau sėdėjo naujoje klasėje.
„Šįkart nesidrovėjome daug klausti, gerai apsvarstėme, ar vaikas gebės pats nuvažiuoti iki mokyklos. Sūnus greitai susirado draugų (tai buvo pagrindinė jo nerimo priežastis), o mums priimtinas dienos ritmas, mokytojų požiūris į vaiką ir jo raidą padėjo išspręsti iškilusias problemas.“
Vaiko adaptacija lengvesnė, kai aiškios priežastys
Tėvams yra svarbu išsiaiškinti mokyklos, mokytojos vertybes, nes taip išvengiama dalies sudėtingų situacijų. Psichologė A.Mockuvienė pataria:
„Net jei suklydote rinkdamiesi mokyklą, pripažinkite sau tai ir nesugraužkite. Jūs negalite pakeisti mokyklos vertybių ar pačios sistemos. Bet, jei aiškiai žinote atsakymą, kodėl keičiate mokyklą savo vaikui, jam tai daug lengviau paaiškinsite, išklausysite, pabūsite su jo emocijomis. Taip, vaikas adaptacijos neišvengs, tačiau ilgainiui viskas bus gerai, nes vaikas perėjo į saugesnę aplinką.“
V.Andziulevičienė teigia, kad būtent skirtingas mokymo būdas ir vertybės padėjo jai apsispręsti leisti savo jaunėlį į kitokios pedagoginės krypties mokyklą.
„Pamenu, nuvykau į Vilniaus Valdorfo atvirąją mokyklą pasikalbėti. Ką pirmiausia ten pamačiau? Ogi vaikus – laisvus, drąsius, mandagius, nebijančius pasakyti savo nuomonę. Tokius vaikus mačiau pirmąkart gyvenime, nes jie buvo toks ryškus kontrastas su ankstesniąja mokykla. Man nebeliko jokių abejonių“, – prisiminė moteris.
Nors pirmieji metai Vilniaus Valdorfo atvirojoje mokykloje nebuvo lengvi, V.Andziulevičienė džiaugiasi pokyčiais: ramesniu, atsipalaidavusiu, pasitikinčiu savimi ir mąstyti besimokančiu sūnumi. „Beje, tai pastebėjau ne tik aš, bet net ir seneliai!“ – su šypsena pridūrė pašnekovė.
