Pasak Irminos, prie jos abejonių prisidėjo ir neigiamas jos pažįstamų požiūris į savanorystę. Draugės žiūrėjo į ją kaip į keistuolę.
„Tu ką, Irmina, neturi ką veikti? – klausdavo jos. – Kam tau to reikia?“ Arba tiesiog tiesiai: „O ką tu iš to turėsi? Tau už tai mokės? O gal tau buto iš jų reikia?“
Daugelio jos pažįstamų nuomone, savanoryste galima užsiimti tik tokiu atveju, jeigu tu turi iš to materialinę naudą.
Norėjo padėti seniems
„Gal ir sunku suprasti, tačiau aš visada norėjau padėti seniems žmonėms, – prisimena Irmina. – Būtent seniems, o ne vaikams... Gal todėl, kad pati turėjau senus tėvus ir man buvo labai sunku juos prižiūrėti... Dirbau tada valstybiniame darbe, lakstyti namo darbo metu negalėjau, o surasti žmogų, kuris man padėtų prižiūrėti tėvus, buvo išties sunku. O ir tiesioginio darbo taip pat juk nepaliksi, reikia gi iš kažko gyventi...“
Ačiū Dievui, atsirado geras žmogus...
Tėvus prižiūrėti moteriai tada sutiko padėti kaimynė.
„Iki šiol esu jai nepaprastai už tai dėkinga, – kalba moteris. – Visada savo kaimynei viskuo padėsiu, jeigu tik jai kokios nors pagalbos prireiks...“
Inžinierė susidomi savanoryste
Irmina pagal specialybę yra inžinierė, prieš daug metų baigė Vilniaus Inžinierinį Statybos Institutą (šiuo metu – Gedimino technikos universitetas), o nuo 1992 metų dirbo Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamente.
„Dirbau departamente tikrai daug ir sąžiningai, – prisimena moteris. – Todėl man nepatinka, kai kas nors sako: „O ką gi jau ten tie valstybiniai biurokratai daro? Kavutę tik sau ten geria ir savo asmeninius reikalus tvarko...“
Pasak Irminos, taip gali kalbėti tik tie, kurie nežino, koks sunkus iš tiesų yra tas darbas.
„Kiekviena mano diena būdavo intensyvi. Darbų, kaip sakoma – virš galvos... Vos spėji pabaigti vieną – jau visa eilė kitų darbų laukia, – prisimena moteris. – Sėdėdavau valandų valandas prie tų įvairiausių raštų, įstatymų, nutarimų, konsultuodavau telefonu, atvykdavo žmonės iš regionų, vykdavo posėdžiai ir pasitarimai, kuriems reikėdavo paruošti klausimus ir pristatyti galimus sprendimus...“
Pasak Irminos, labiausiai toks darbo tempas stebino atvykusius į ministeriją stažuotis studentus.
„Mes galvojome, kad jūs čia kavutę geriate, o čia tiek darbų, kad galvos pakelti negalima..., – skųsdavosi jie. – Kodėl jums neduoda daugiau žmonių, kai čia tokie krūviai?“
Po darbo dienos moteriai prasidėdavo įprastiniai namų šeimininkės rūpesčiai – seni tėvai, vyras, maža dukrytė Elina, kuriais reikėjo suspėti pasirūpinti.
Savanorystės pradžia buvo sėkminga
„Kai pasiprašiau į maltiečių savanorius ir gavau pasiūlymą pasirūpinti nereginčia moterimi truputį sutrikau, nes su tos rūšies negalia turinčiu žmogumi niekada nebuvau susidūrusi, – prisipažįsta Irmina. – Nežinojau, kaip reikės elgtis, bijojau ką nors padaryti ne taip ar įžeisti, todėl pasitariau su savo pažįstamu, kuris buvo bendravęs su neregiais masažistais.“
Pasak moters, vyras jai paaiškino, kad neregintys žmonės turi kitokį gyvenimo suvokimą. Jie mato rankomis ir atmintimi, todėl jiems labai svarbu tiksli kiekvieno daiktelio vieta.
Tvarka pas neregius paprastai yra geležinė. Ten, kur kiekvienas daiktas buvo, atgal jį reikia ir padėti. Jeigu padėsi jį nors truputį kitur – nereginčiam žmogui tai bus didelė problema, nes jis juk nemato...
Pirmasis apsilankymas pas neregę Stasę
Pasak Irminos, prieš apsilankydama ji paskambino neregei Stasei telefonu, prisistatė, kas ji yra, papasakojo apie save ir jos sutarė tikslų jos atėjimo laiką. Tai būtina procedūra su neregiais, nes pastaruosius neretai apgauna įvairūs sukčiai, prisistatantys įvairių žinybų ir organizacijų vardu.
„Nuo pat pirmojo apsilankymo mes viena kitai iškart pajutome simpatiją, – prisimena Irmina. – Aš pajutau, kaip Stasei trūko paprasčiausio žmogiško bendravimo ir pagalbos paprasčiausiose buitinėse situacijose, kurių mes, regintieji, net įsivaizduoti negalime...“
Neregė Stasė nepaprastai mėgsta gamtą, tačiau pačiai išeiti pasivaikščioti jai sunku.
„Su vyru pradėjome Stasę vežti į gamtą ir ten ji visiškai pasikeisdavo, – pasakoja moteris. – Ji klausydavosi gamtos garsų, čiupinėdavo medžių kamienus, glostydavo žolę. Nuostabu, bet vos tik prisilietusi, Stasė iškart galėdavo tiksliai pasakyti, kokia tai gėlė, koks tai medis, kokia žolytė...“
Vienintelis dalykas, ko Stasė negalėjo – tai matyti gamtos spalvų. Jos akimis tada tapdavo Irmina.
„Kokia tai spalva, koks atspalvis, į ką panašu? – klausdavo jos Stasė. – „Geltona“ – atsakydavo Irmina. – Tokia, kaip saulė...“
„Oooo, kaip saulė, kaip gražu..., – atsidusdavo Stasė ir jos veidas nušvisdavo, lyg ji iš tikro mato geltoną kaip saulę gėlę...
Sesuo Janina
„Po kiek laiko sužinojau, kad netoliese gyvena ir Stasės sesuo – Janina, buvusi mokytoja, irgi neregė, – prisimena Irmina. – Taigi, pradėjome bendrauti trise, padėdavau joms abiem. Nuvažiuodavome kartu į gamtą, į ekskursijas, padėdavau joms tvarkytis buityje, paruošti valgyti.“
Pasak Irminos, tik pradėjus bendrauti su seserimis, ji suprato, koks sunkus yra neregių gyvenimas ir kiek daug pagalbos joms iš tikrųjų reikia.
„Neregiams yra sudėtinga apsipirkti parduotuvėje, – dalijasi mintimis Irmina. – Socialiniai darbuotojai, kurie kartais jas aplanko, negali ilgai su jomis gaišti laiko parduotuvėse, tačiau moterims juk yra tikrai svarbu, ką būtent jos nusipirks. Pinigėlių seserys turi nedaug ir nori juos išleisti protingai...“
Pasak Irminos, parduotuvėse seserys neregės prašo pasakyti norimų įsigyti rūbų spalvą, perskaityti ant etiketės jų sudėtį, pasakyti koks suknelės ilgis, ar tinka ji joms prie veido ir t.t.
Perkant maisto produktus – būtinai prašo perskaityti produkto sudėtį, būtinai klausia, kiek jame cukraus (Stasė serga diabetu), koks riebumas, kiek baltymų ir angliavandenių ir t.t.
Grįžusios iš parduotuvės seserys būtinai susirašo nusipirktus produktus į specialų sąsiuvinį Brailio raštu (neregių naudojamas rašymo būdas), pažymėdamos kiekvieno maisto produkto galiojimo laiką.
Kadangi jos nemato, tai negali tiesiog paėmusios iš šaldytuvo pamatyti produkto galiojimo termino ant jo etiketės, o turi ieškoti jo savo sąsiuvinyje.
Janinos patirtys mokykloje
Palaipsniui Irmina arčiau susidraugavo ir su Stasės seserimi Janina, ilgus metus dirbusia mokytoja aklųjų ir silpnaregių mokykloje.
„Mokykloje dažniausiai kažkodėl gaudavau penktokus, – pasakoja Janina. – Tarp jų buvo visiškai nematančių, buvo truputį primatančių, buvo ir silpnaregių, kurie rašė reginčiųjų raštu. Vaikų buvo visokių – ir našlaičių, ir iš labai sunkiai gyvenančių šeimų... Visais jais rūpindavausi, kaip savo vaikais. Mokykloje dažnai patalpos būdavo pakankamai šaltos. Ateina tie mano neregiukai, o Brailio raštą tai reikia pirštais skaityti, pirštinių neužsidėsi... Aš jiems ir sakau: „Na, vaikai, šiandien labai šalta, gal išgeriam karštos arbatos? Štai ir geriam tą arbatą, bendraujam, pasipasakoja jie man kaip tikrai mamai...“
Pasak Janinos, labiausiai ji stengdavosi, kad neregintys vaikai būtų žingeidūs, domėtųsi gyvenimu.
„Aš savo mokiniams nuolat sakydavau: „Vaikai, kur tik galite – ne žiupsneliu grėbkite, bet rieškučiomis kabinkite gyvenimą. Glėbiais imkite, domėkitės viskuo, neužsisklęskite savyje, – užsidegusi kalba Janina.
Kaip neregiui pajusti meną?
Janina pati yra tokio tikro domėjimosi gyvenimu pavyzdys. Ji daug skaito Brailio raštu, klausosi įgarsintų knygų, domisi menu, muzika.
„Neregystė yra tikrai didelė kliūtis suprasti dailės kūrinius, jeigu jų negali ne tik pamatyti, bet netgi prie jų prisiliesti, – kalba Janina. – Kitą kartą nueini į muziejų, stovi skulptūros... Na, atrodo, kas gi atsitiks, jeigu pora ar trejetas visai aklų žmonių prie jų prisilies?... Nedaug gi yra tokių žmonių, kaip mes... O kas atsitiks, jeigu paliesi kad ir kokią gipsinę skulptūrą? Ji gi nesubyrės nuo to...“
Janina su ilgesiu ir apgailestavimu atsimena savo apsilankymą garsaus rusų dizainerio A.Vasiljevo parodoje Vilniuje.
„Turiu aš tokią nepaprastai drąsią draugę Danguolę, vaikų literatūros kritikę, – pasakoja Janina. – Ji man kartą ir sako: „Žinai, susitariau mums dėl ekskursijos į Vasiljevo parodą, viską smulkiai galėsi apžiūrėti... Nieko nebijok, viskas sutarta...“ Nuėjau aš ten ir tokių grožybių prisičiupinėjau, suknelių, puošybos... Aišku, čiupinėjau aš nepaprastai atsargiai, tačiau tik prisilietęs gali pilnai pajusti audinio faktūrą, puošybos būdą ir daug ką kitą...“
Tačiau, pasirodo, ne viskas buvo taip sutarta, kaip Janinai sakė draugė.
Parodos kuratorė iš Rusijos, kuri tada pasimaišė parodoje, pamatė Janiną, atsargiai liečiančią parodos drabužius ir sukėlė skandalą.
„Oi tada buvo riksmo! – šypsosi Janina. – Vos policijos mums neiškvietė, kad prie tų suknelių prisiliečiau... Tačiau dėl nieko nesigailiu... Iki šiol jaučiu pirštų galiukais tuos nuostabius suknelių audinius... Ir atsiminsiu tą jausmą visą gyvenimą...“
Nemalonus nuotykis troleibuse
Abi neregės seserys visada laukia progos išeiti į kokią nors mieste organizuojamą šventę, parodą ar mugę.
Apsilankyti ten – joms didžiulis įvykis ir pramoga.
„Atsimenu, buvo Sostinės dienos, – pasakoja Irmina. – Visas miestas kunkuliavo įvairiausiais renginiais, mugėmis, koncertais. Su seserimis atvažiavome į senamiestį ir vaikščiojome po tas Sostinės dienos muges, o aš turėjau moterims smulkiai pasakoti, kas ten tose palapinėse parduodama: štai čia – medinės statulėlės, čia – juvelyriniai dirbiniai, čia – rūbai...“
Seserys, žinoma, tuoj pat prašydavo pasakyti, kokios tie daiktai yra spalvos, iš kokios medžiagos pagaminti ar pasiūti, prašydavo leisti pačiupinėti, kad galėtų pajusti daikto faktūrą.
Nematančioms moterims tai buvo didžiulis džiaugsmas ir daugybė naujų atradimų. Jos norėjo vis vaikščioti ir vaikščioti po tuos mugės pardavėjus, visu kūnu gerdamos įvarius garsus ir kvapus, čiupinėdamos įvairiausius rūbus ir papuošalus.
Po kelių valandų vaikščiojimo po Sostinės dienų mugę, trys moterys pagaliau nutarė vykti namo.
„Norėjau išsikviesti taksi, – prisimena Irmina. – Taip būtų buvę paprasčiau... Tačiau dėl mugės metu uždarytų gatvių taksi negalėjo arčiau privažiuoti, todėl nutarėme ieškoti gatvės, kur dar važiuoja troleibusai. Pagaliau aš pamačiau atvažiuojantį troleibusą ir visos nuskubėjome į sustojimą...“
Pasak Irminos, viena iš moterų – Janina, ėjo kiek greičiau ir atsidūrė prie troleibuso anksčiausiai. Žmonės ją praleido ir įlipo vidun, o Irmina su lėčiau einančia Stase nesuspėjo pribėgti, ir troleibusas nuvažiavo.
Atsidūrusi troleibuse Janina nebuvo pasiėmusi mobilaus telefono ir negalėjo niekam paskambinti, o taip pat neturėjo šalia Irminos, kuri galėtų ją reikiamoje stotelėje išlaipinti ir palydėti namo.
„Tada tikrai labai išsigandau, aš gi už jas atsakinga, – prisimena Irmina. – Bėgau paskui tą troleibusą, kiek turėjau jėgų, tačiau jis važiavo per greitai... O aš gi turėjau grįžti atgal, kad nepamesčiau dar ir Stasės. Sugrįžome su Stase namo, bet Janinos nebuvo dar kelias valandas. Labai rūpinomės, kad kas su ja neatsitiktų...“
Pagaliau pavakare Janina šiaip taip parsirado namo. Papasakojo, kad jai grįžti padėjo kažkoks nepažįstamas geras žmogus, kuriam ji papasakojo savo problemą. Šis geranoriškai sutiko nereginčią moterį palydėti iki pat jos laiptinės.
Janina moterims prasitarė, kad ji troleibuse prašė žmonių padėti jai atrasti kelią į namus, arba bent pasakyti, kurioje stotelėje jai išlipti, tačiau tie tik gūžtelėdavo pečiais ir nusisukdavo– tavo problemos...
Važiavimas tyrimui
Kitas nemalonus atvejis atsitiko kai Stasė pradėjo stipriai kosėti ir jai liepė pasidaryti covid-19 testą. Moteris susiskambino su poliklinika, susitarė, kad prie namų jos atvažiuos paimti specialus med. autobusiukas.
Sutartu laiku Stasė nusileido į apačią, išėjo ir laukia. Lauke šalta, pučia stiprus vėjas, tačiau moteris laukia.
Laukia valandą, laukia pusantros...
Niekas prie jos neprieina ir neprivažiuoja, o ji pati gi nemato, ar tas autobusiukas atvažiavo, ar ne...
Galiausiai sušalo moteris, nuėjo į namus ir verkia, nežino, ką daryti. Pas ją į namus niekas neateina, bijo, kad ji serga covid-19, o ji pati gi niekur nueiti negali be palydovo.
Pagaliau paskambino Irminai, pasipasakojo savo bėdą.
„Žinoma, aš tuoj pat užsidėjau kaukę ir atvažiavau pas ją, – prisimena Irmina. – Sulaukėme abi mes to medicininio autobusiuko ir nuvažiavome pasitikrinti. Pasirodo, autobusiukas anksčiau irgi buvo atvažiavęs, tačiau sustojo kiek toliau nuo namo ir vairuotojas jos nematė stovinčios, o ir ji, neregė, nei to vairuotojo, nei to autobusiuko nematė...“
Irminos nuomone, būtų gerai, kad Lietuvoje neregiai nešiotų kažkokį specialų ženklą ant drabužių, kuris parodytų aplinkiniams, kad jie turi regėjimo negalią ir jiems gali prireikti pagalbos.
„Jeigu jie turėtų tokį ženklą, gal ir žmonės būtų jiems supratingesni, padėtų, patartų, palydėtų, – dalijasi mintimis moteris. – O dabar gi niekas nežino, kad ji yra neregė, todėl niekas nei nepadeda, nei nepalydi, o netgi pastumia, jeigu ji kam nors kelią užstoja. Neregių gyvenimas be palydovo pas mus yra tikrai labai nelengvas...“
Tačiau Irmina yra pasiruošusi būti abiem nereginčioms seserims tokia palydove.
Jai tai visai nėra našta.
„Man yra tikrai malonu padėti, – kalba moteris. – Sakau tai nuoširdžiai. Ir nors jos man dėkoja už tai, kad padedu, darau tai tikrai ne dėl padėkos. Man tiesiog gera toms moterims padėti. Jaučiu, kad savo laiką kartu su jomis praleidžiu prasmingai ir naudingai, o moterims tai iš tiesų didžiulė pagalba, kurios jos iš niekur kitur negaus...“
Šimtai maltiečių savanorių 43-uose Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2600 tokių pagalbos reikalingų žmonių kaip Stasė ir Janina.
Maloniai prašome paremti maltiečių veiklą, skiriant savo 1, 2 proc. nuo GPM.
Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/
