Pasistenkite išlaikyti ramybę. Jei vaikas nenori sėstis prie namų darbų, o jūs jaučiate, kad artėja akimirka, kai neišlaikysite ir pratrūksite, kelis kartus giliai įkvėpkite, suskaičiuokite iki dešimt arba kelioms minutėms tiesiog išeikite iš kambario.
Jei susibarsite, ir jūsų, ir vaiko nuotaika bus sugadinta. Maža to, vaikas mažiau norės bendradarbiauti ir gal net jausis pernelyg sutrikęs, kad galėtų normaliai dirbti. Užuot kibus į atlapus, geriau vaikui ištiesti pagalbos ranką.
Kalbėkite, bet nekelkite balso. Ribas nustatinėkite būdami nusitekę teigiamai. Galima paprasčiausiai parodyti pirštu į laikrodį ir tiesiai šviesiai pasakyti: „Jau penkiolika po aštuonių – laikas sėsti prie namų darbų“.
Vaikas jausis gerbiamas, todėl bus labiau pasirengęs bendradarbiauti. Vis dėlto visada turėkite galvoje tai, kad vaiko pasitikėjimas savimi ir jūsų tarpusavio santykiai – svarbiau už bet kokius namų darbus.
Susitarkite laikytis taisyklių. Verčiau gyventi pagal taisykles, pavyzdžiui, – „Namų darbai ruošiami iškart po pamokų“ arba „Jokių pokalbių telefonu, kol neparuošti namų darbai“, negu kasdien rietis dėl vieno ir to paties.
Galima padėti vaikams patiems susidaryti savaitės darbotvarkę, suprantama, nepamirštant skirti laiko ir laisvalaikiui – bendravimui su draugais ar žaidimams.
Jei tik įmanoma, nesistenkite kištis. Užuot patys puolę spręsti problemą, padėkite vaikui pačiam rasti sprendimą – drauge aptarkite galimus jo variantus. Jei būsite supratingas, vaikas greičiau nusiramins ir sės ruošti namų darbų. Jautrumas, lankstumas ir kompromisų ieškojimas – pačios veiksmingiausios priemonės.
Būkite atviri dialogui. Pasiteiraukite vaiko, kodėl jis vis dar nesėda prie namų darbų. Įdėmiai išklausykite, ką vaikas atsakys. Galbūt jis telefonu kalbėjosi su draugu, kuris paskambino norėdamas pasidalinti problema ir paprašyti palaikymo?
Patarkite vaikui, kaip tokiu atveju būtų galima pasielgti, pavyzdžiui, paaiškinkite, kad pokalbį galima atidėti vėlesniam laikui: „Dabar nelabai turiu laiko kalbėtis – susitvarkysiu su namų darbais ir tau atskambinsiu“.
Aiškinkitės kodėl kova dėl namų darbų vyksta kasdien. Išnagrinėkite visus įmanomus variantus. Gal užduotį atlikti trukdo kokios nors fizinės priežastys? Pavyzdžiui, gal vaikas neišsimiega? Gal jis pervargęs, nes lanko daugybę būrelių?
Išsiaiškinkite – galbūt vaikas vengia ruošti namų darbus, nes kažko nesupranta? Pasirūpinkite, kad jis suprastų viską, ko mokoma pamokose, ir padėkite jam. Jei patys padėti negalite, suraskite žmogų (tai galėtų būti kitas šeimos narys ar korepetitorius), kuris galėtų tai padaryti. Turėkite galvoje, kad trečio žmogaus įsikišimas, ko gero, padėtų išvengti kasdienių barnių dėl namų darbų.
Išsiaiškinkite, ar vaikas mokykloje nepatiria emocinių problemų. Gal jam nesiseka sutarti su mokytojais, o gal jis patiria patyčias? Paaiškėjus, kad yra būtent taip, kreipkitės pagalbos į mokyklos socialinį darbuotoją ar psichologą.
Įvertinkite ir tai, kas vyksta šeimoje. Gal vaikas jaučia, kad jo broliams ar seserims skiriama kur kas daugiau pozityvaus dėmesio, gal jie pastoviai giriami, o jis – ne, gal jis nesijaučia galįs su jais konkuruoti? Gal šeimoje atsirado naujagimis, ir vyresnėlis dėl to jaučiasi atstumtas? Gal jūs pradėjote daugiau dirbti ir todėl mažiau laiko skiriate šeimai?
Gali būti, kad atsisakydamas ruošti namų darbus vaikas mėgina iš jūsų „išpešti“ bent šiek tiek daugiau dėmesio sau. Net ir neigiamas dėmesys vaikui yra geriau negu jokio dėmesio.
Dar kartą įvertinkite savo vaidmenį. Kai kurie tėvai, nepaisant, kad jų ketinimai tik patys geriausi, į vaikų namų darbus įsijaučia pernelyg smarkiai – kartais net perima iš vaikų atsakomybę už jų namų darbus. Tokiu atveju vaikas ima galvoti, kad visą atsakomybę turi prisiimti tėvai, o tėvai, savo ruožtu, net netiki, kad vaikas pats pajėgus susitvarkyti su užduotimi.
Ilgai netruks, ir vaikas įpras galvoti, kad yra praktiškai bejėgis – ir, patikėkit, tai jus ves iš proto. Jam taps įprasta, kad kai ką nors reikia padaryti, pirmi iniciatyvą turi parodyti tėvai. Jei namų darbais pastoviai rūpinsitės jūs, vaikui bus sunku išsiugdyti įprotį namų darbus paruošti savarankiškai.
Atpraskite sėdėti šalia arba stebėti vaiką, kai jis ruošia namų darbus. Nemažai nesutarimų tokiose situacijose kyla dėl visiškų niekų – „Kodėl tau ištisai nukrenta pieštukai?“, „Kaip tu čia sėdi – ne taip reikia sėdėti“. Atminkite – tai vaikas. Jam sunku ilgą laiką išsėdėti ramiai. Tai, kad jis muistosi ir sukinėjasi, yra normalu. Taip jis pašalina įtampą.
Tėvams derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad stebėdami, kaip vaikai ruošia namų darbus, jie veikiausiai nieko nelaukdami pradeda taisyti pastebėtas klaidas. Vaikai turi patys praeiti bandymų ir klaidų keliu – tik taip jie išmoks savarankiškai spręsti problemas ir ilgainiui gebės klaidas pastebėti ir išsitaisyti patys.
Jei per daug vaiką kritikuosite, jis nustos jaustis saugus. Be to, jam gali susidaryti įspūdis, kad jūs visus atsakymus žinote geriau negu jis, todėl verčiau pasitikėti ne savimi, o jumis. Taip pat nereikėtų vaikui diegti minties, kad viskas turi būti atlikta tik tobulai ir niekaip kitaip. Jei vaikas taip galvos, jis gali nedrįsti net bandyti.
Pasitelkite savianalizę. Tėvams patariama pasistengti prisiminti, kokia buvo jų pačių ankstyva patirtis, susijusi tiek su mokykla, tiek su namų darbais. Jei paaiškėtų, kad nerimą dėl vaiko namų darbų ir, atitinkamai, santykių su vaiku problemas iš dalies lemia tam tikri praeities įvykiai ar situacijos, reikėtų pamėginti į problemą pažvelgti kitaip. Pavyzdžiui, jei jūsų tėtis nuolat jus bardavo, prisiminkite, kaip blogai po to jausdavotės, ir pasistenkite panašiose situacijose reaguoti ramiau.
Padėkite vaikui stiprinti gebėjimus. Jei vaikui reikia paruošti sudėtingą, daug pastangų reikalaujantį projektą, ir jis dėl to nerimauja, padėkite jam susiorientuoti. Padėkite padalyti tą projektą į atskiras užduotis, pagal prioritetą susidėlioti būsimus žingsnius ir susidaryti veiksmų planą – tai padės užtikrinti, kad darbas nevyktų chaotiškai.
Patartina pamokyti vaiką ir atsipalaiduoti. Pasiūlykite jam pajutus įtampą kelis kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti arba išeiti trumpam pasivaikščioti.
Mūsų kaip tėvų pareiga – domėtis, kaip vaikui sekasi, laiku pasiūlyti pagalbą, padrąsinti ir padėti jam įgyti reikiamų įgūdžių. Juk visi trokštame, kad vaikai augtų pasitikintys savimi, būtų savarankiški ir gebėtų sėkmingai įveikti visus gyvenimo išbandymus.
