Vaikinas sutiko kalbėti, kad kitiems nereiktų mokytis iš savų klaidų. „Su manimi tai negali atsitikti“, – pasakytų daugelis, tačiau Vilniaus rajone su moksleivių klasėmis susitinkantiems pasikalbėti priklausomybių konsultantei Aistei Kudzytei bei socialiniam pedagogui Viliui Ščerbickui akivaizdu – atsitinka, dar ir kaip! Pirmą žodį perdavę Ąžuolui, jie taip pat pasidalijo darbo su paaugliais patirtimis.
Kai Ąžuolas buvo 8 klasėje, narkotikų jam davė pabandyti vaikystės draugas. Buvo pavasaris, susitiko lauke. Jis turėjo elektroninę cigaretę, kuri buvo pripildyta narkotinių medžiagų. Ąžuolui to nesakė, bet pabandęs jis pats suprato iš poveikio: buvo juokinga, apėmė atsipalaidavimas. Poveikis tęsėsi apie 2–3 valandas.
– Kitą kartą jau pats prašei užpilti elektroninę cigaretę?
– Taip. Tačiau tada jau, galima sakyti, buvo per daug. Visiškai pasikeitė pojūčiai. Žiūri į vieną daiktą, o vaizdas – kad daug kartų pasikartoja. Baisu nebuvo, bet pradėjo pykinti, darytis bloga, todėl nuėjau miegoti.
– Žinojai, kad parūkius gali būti bloga?
– Taip, bet prisiminiau ir atsipalaidavimo jausmą, norėjau vėl jį patirti. Pavartojus visai kitaip gyvenimas atrodo, todėl kartojau.
– Draugas ir toliau užpildavo nemokamai ar pirkdavai?
– Kartais užpildavo, kartais pirkdavau. Norėjosi vis dažniau, net ir kas dvi dienas prašydavau draugo užpilti – po 5 mililitrus už 10 arba 15 eurų. „Lomkių“ nebuvo, bet vis norėdavau parūkyt.
– Kodėl?
– Pavartojus kitaip gyvenimas atrodydavo. Elgdavausi kitaip, mažiau valgiau, daugiau vandens norėjosi. Daugiau laiko pradėjau leist gulėdamas lovoje, retai kur išeidavau, tingėjosi bet ką daryti.
– Malonus apatijos jausmas?
– Iš pradžių atrodė gerai, kad niekas per daug neberūpi. Bet po kokių dviejų trijų mėnesių pradėjo labai blogėti, vis sunkiau darėsi kalbėti. Daug žodžių nebegalėjau ištarti, išreikšti minčių. Norėdavau pasakyti, bet neišeidavo. Ir iki šiol to likę. Galvoju, tos narkotinės medžiagos paveikė kažkokius smegenų centrus. Pasirodo, jau po mėnesio vartojimo gali kalba sutrikti, nes medžiagos pažeidžia smegenų ląsteles, o joms atsikurti reikia labai daug laiko. Ir tai nebūtinai visiškai susitvarko.
– Iškart susizgribai, kad gal reikia nutraukti vartojimą?
– Ne. Galvojau, kad praeis. Bet paskui buvo toks incidentas: tas mano draugas vietoje narkotinių medžiagų pakišo žiurkių nuodų. Teko važiuoti į reanimaciją. Ir labai pasisekė, kad tuo momentu ten man padėjo.
– Kas tada darėsi?
– Labai vėmiau, norėjosi miego, galima sakyti, dingo pulsas. Gulėjau ir nejudėjau. Greitąją iškvietė auklėtoja. Reanimacijoje mane apžiūrėjo ir išleido. Nieko daugiau nedarė, nes pasakiau, kad man geriau. Gal ir iš tiesų po truputį gerėjo.
– Nekilo įtarimų, kad apsirūkęs?
– Pats pasisakiau. Kad „smailas“, kaip man draugas sakė. Bet buvo ne „smailas“. Tik prieš metus sužinojau, kad žiurkių nuodai – draugai papasakojo, kad būtent jų tada man pakišo.
– Kodėl? Minėjai, kad nuo vaikystės bendravote.
– Nes jis pats tuo momentu apsirūkęs buvo. Po to apsinuodijimo nebeprašydavau jo užpilti. Pradėjau vaikščioti į priklausomybių ligų centrą.
– Pats nusprendei?
– Ne. Buvau pastebėtas kaip besielgiantis rizikingai, nes mėgdavau pardavinėti elektronines cigaretes, daug mušiausi, buvo problemų mokykloje.
– Kaip sekėsi tame centre?
– Sužinojau apie psichotropines medžiagas, vartojimą, priklausomybę. Bet ir tame centre sutikau žmonių, kurie siūlė man „smailą“. Ir aš kaip nenormalus vėl pradėjau. Vėliau pabandžiau ir žolės... Po trečio perdozavimo vėmiau, viskas dvejinosi, negalėjau nieko kalbėti, tik gerti ir gerti vandenį. Po tų kartų pasimokiau – nebevartoju.
– O potraukį jauti?
– Nemanau, kad išsivystė priklausomybė. Tiesiog supratau, kad tai – totali nesąmonė. Kitas draugas, kuris nevartoja, mane palaikė, sakė, kam tau tie narkotikai? Aš ir pats apie tai pagalvodavau, jis man padėjo ir jau pusantrų metų nerūkau.
– Bet man įdomu – kas yra už noro svaigintis, užsimiršti. Kas buvo sunku, ko norėjosi tokiu būdu išvengti?
– Mokyklos. Sunkiai sekėsi per pamokas, nes tingėdavau. Buvo sunku su mokytojais. Nemokėjau susitarti. Jie ant manęs rėkdavo, o aš – atgal. Agresyvus žmogus buvau.
– Kodėl agresyvus? Juk ne be priežasties toks elgesys?
– Gal paauglystė? Plius prisidėjo smalsumas pabandyti to, kas draudžiama. Norėjau pasirodyti kietas.
– Šiek tiek pavyko?
– Ne. Man pavyko pasirodyti, kad esu kvailys.
– Nesakyk taip ant savęs.
– Bet taip iš tiesų buvo. Dabar aiškiai žinau, kad narkotikai prie gero neprives. Pažiūriu, kaip nemetę atrodo – aš nenoriu toks tapti. Ne geriau, o blogiau viskas vartojant. Plius, pasimokiau, kad labai galima greitai mirti.
– Kaip ne tokiu žalingu būdu patirti tai, ko siekei – atsipalaidavimo?
– Gali kažką paveikti, filmą pažiūrėti, eiti su draugais susitikti, žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai irgi atsipalaidavimas.
– Ką pasakytum aštuntokui, kuris užsiknisęs su mokytojais, nori atsipalaiduoti, pasirodyti šaunus, kaip kad tau buvo, kai pabandei rūkyti neaišku ką?
– Aš jam pasakyčiau, kad jeigu tu nori numirti kaip benamis arba eiti dirbti „ant trasos“ – bandyk.
– O „ant trasos“ tai kur?
– Aplink stotį, kur moterys, vyrai parsidavinėja. Tai pasakyčiau, jei nori taip – tai bandyk. Bet jei nori gyventi normalų gyvenimą, išsiaiškink su mokytojais ir susirask normalių draugų. Kartais nepatrukdo ir namuose daugiau pabūti, „paskrolinti“ telefone.
– Kai pačiam buvo sunkus laikas, kas padėjo ir kas trukdė neatkristi?
– Padėjo kitas draugas, su kuriuo dabar daug bendrauju. Ir pats pradėjau jausti, kad jau užknisa problemos. Pagalvodavau – kam man tai, galima kažkuo kitu užsiimti. O, kai vaikščiojau į priklausomybės ligų centrą, trukdė žmonės, kurie vartojo. Mačiau, ir man taip pat norėjosi. Tuo momentu norėjosi įeiti į tą kompaniją, parūkyti kartu.
– Reikia stengtis nebūti ten, kur vėl tas potraukis gali užeiti?
– Nebe. Jei kažkas rūko narkotikus, man tas pats. Svarbiausia pačiam prie to negrįžti.
– Minėjai, kad buvo svarbu pasirodyti šauniam. Ką dabar tau tai reiškia?
– Nieko ypatingo. Tiesiog, gyventi, dirbti, sukurti šeimą ir t. t.
– Saikingai vartojant galima to pasiekti?
– Ne, nes greičiau mirsi. Atsilieps sveikatai, išvaizdai. Matosi, kas vartoja, ir jiems sunkiau gauti darbą. Todėl geriau net nebandyti.
– Kai nustoji svaigintis problemų, kad ir mokykloje, staiga nesumažėja, nepasidaro iš karto lengviau. Kokį būdą radai sunkumams spręsti?
– Galvoju, kad dėl visko galima susitarti – beveik su visais. Bet jeigu jaučiu, kad kažkokia mokytoja manęs nesupranta – atsėdžiu pamoką ir išeinu.
– Ar esi naudojęsis pagalba iš šalies dėl savo problemų?
– Esu buvęs pas specialistus dėl agresijos. Bet vis viena ir pačiam reikia dėl savęs stengtis.
– Kur patartum ieškoti pagalbos bendraamžiams, kurie galbūt nėra tokie stiprūs ar konkrečiu metu nebegali vien savimi pasikliauti?
– Kalbėtis su artimaisiais, žmonėmis, kurie šalia. Kad ir kaip būtų, jie turėtų suprasti, kaip padėti.
– O jeigu ne? Ne visi turi artimųjų.
– Tada skambinti į „Vaikų liniją“. Galėtų padėti psichologas. Geras draugas, bet tik jeigu pats nevartoja, supranta, kad čia šūdas. Gydytojai galima pasisakyti apie problemą, paprašyti, kad užrašytų į priklausomybių ligų centrą. Gal ne visiems ten padeda, tačiau nuo ko nors reikia pradėti, sužinoti daugiau, ieškoti išeities.
– Kokias iš minėtų pagalbų esi išbandęs asmeniškai?
– Draugo, auklėtojų pagalbą, priklausomybių ligų centrą.
– Norėtum kažkada pats padėti panašios patirties paaugliams?
– Taip, norėčiau. Paaiškinčiau, kad čia nieko gero. Nes žmonės dėl to susigadina savo gyvenimus. Žudosi. Miršta. Nesinori, kad kas nors kartotų mano klaidas.
– O pačiam ar būtų padėjęs vartojusio žmogaus pasidalijimas?
– Manau, kad būtų. Nes ne „prisigooglinę“, prisikaitę, o tik patys per tai perėję iš tikrųjų gali pasakyti, kas ir kaip.
Aistė ir Vilius po susitikimo su 3 paauglių klasėmis
Aistė ir Vilius jau praėjusiais metais pradėjo megzti kontaktą su tokiais mokiniais, kaip Ąžuolas ir jo bendraamžiai Vilniaus rajone. Taip pat su mokytojais, vaikų ir paauglių tėvais. Aistė yra priklausomybių konsultantė, o Villius – Vilniaus rajono Nemenčinės Gedimino gimnazijos socialinis pedagogas. Į mokyklų bendruomenes jie vyksta pagal Vilniaus rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Su manimi tai (NE)GALI atsitikti“, kurio tikslas – ne tik mažinti savižudybių riziką ir mastą per psichoaktyvių medžiagų vartojimo ir priklausomybių prevenciją, bet ir ugdyti sveikesnės gyvensenos įgūdžius.
„Šiandien – susitikimai su trimis moksleivių klasėmis. Ateinam pasiraitoję rankoves, pasiruošę kalbėtis apie visokias priklausomybes, narkotikus, elektronines cigaretes, klausinėti, klausytis. Žodžiu – kviečiame jaunus žmones svarbiam pokalbiui. Tik jie... nesikalba. Dalis kikena, kiti tiesiog tyli kaip burnas užsisiuvę“, – diskusijos pradžios įspūdžiu dalijasi priklausomybių konsultantė A. Kudzytė. Su socialiniu pedagogu V. Ščerbicku iki metų pabaigos jie nusimatę 11 susitikimų – diskusijų „Su manimi taip (NE)GALI atsitikti“ moksleiviams, o paskui – mokytojams ir tėvams.
Tačiau ką daryti, kai atsakas kvietimui kalbėtis – tyla? „O gal pabandome taip: užrašykite savo klausimus, mintis ar jausmus ant lapelių, mes juos sumaišysime ir tada nieks nežinos, kieno lapelį trauksim ir skaitysim? Ok, lapelių krūva!!! Ar taip nedrąsu gyvai kalbėtis?“ – po susitikimo svarsto Aistė. Brisdami su Viliumi pamiške kalbasi. „Taigi mes skatiname juos pagalvoti, modeliuojame visokias situacijas, jie turi galimybę patys įsivertinti...“ – sako Vilius. O Aistei mintis: „Jei kartais taip sudėtinga kalbėtis su jaunu žmogumi apie jį patį, kaip išvis įmanoma kalbėtis apie vaikų reikalus be jų pačių?“
Psichoaktyvių medžiagų vartojimo scena
Pasak A. Kudzytės, psichoaktyvių medžiagų vartojimas, priklausomybė – vienos iš savižudybių rizikų, mat vartojimas stipriai veikia ne tik socialinius ryšius, emocinę sveikatą, gyvenimo gerovę apskritai, bet ir orientaciją aplinkoje, iškraipo realybę.
Stebint besikeičiančią psichoaktyvių medžiagų vartojimo sceną akivaizdu, kad vartoti pabando vis jaunesni. Psichoaktyvios medžiagos – vis įvairesnės ir dažnu atveju – neaiškios kilmės bei sudėties.
„Psichoaktyvių medžiagų vartojimo problema yra kompleksinė, todėl atsakas, ypač į nepilnamečių psichoaktyvių medžiagų vartojimą, o ir galimą priklausomybę bei ją sukeliančias problemas, taip pat turi būti kompleksinis. Tai ne tik pasiūlos ribojimas ir kontrolė, bet ir paklausos bei poreikio svaigintis mažinimas“, – pabrėžia Aistė.
Nors ir nelengva, jos įsitikinimu, tikrai verta šiomis temomis kalbėtis šeimose, mokyklose, klasėse. Svarbu suteikti jauniems žmonėms informacijos ir žinių, juos išgirsti, su jais diskutuoti. Matyti vieni kitus ir šalia esančius, kad laiku būtų atpažintos galimos grėsmės sveikatai ir gyvybei. Padėti aiškintis vartojimo priežastis ir šalinti. Ne mažiau svarbu spręsti kylančios priklausomybės problemas.
„Tiek vaikai, tiek jų tėvai ir mokytojai gali turėti ir teigiamo, ir neigiamo poveikio vieni kitiems, todėl itin svarbu kalbėtis su visomis tarpasmeninius santykius kuriančiomis pusėmis“, – kolegei antrina socialinis pedagogas Vilius.
Kur esame?
Sistemingos priklausomybių ir su jomis susijusių savižudybių prevencijos programos Lietuvos ugdymo įstaigose nėra. Moksleiviai lengvai pasiduoda vyraujančioms madoms, laisvėjančios rinkos pasiūlai ir aplinkinių įtakai, o tėvai dažnai stokoja ryšio su vaikais kūrimo ir palaikymo žinių bei įgūdžių. Keletą mėnesių vyksiantys pokalbiai ir konsultacijos iš esmės ir greitai situacijos nepakeis, tačiau Aistė ir Vilius tiki, kad reguliarūs susitikimai ir diskusijos paskatins:
- plačiau ir giliau susipažinti su psichoaktyvių medžiagų vartojimo priežastimis, pasekmėmis ir mokytis atsispirti vartojimui;
- aktyviai diskutuoti, kalbėtis grupinių sesijų metu, užduoti rūpimus klausimus, susimąstant apie savo pasirinkimus;
- pasigilinti, kaip atpažinti motyvaciją, skatinančią nevartoti;
- mokytis atpažinti savo ir artimo žmogaus į savižudybę linkusį elgesį ir mąstymą;
- atpažinti priklausomybę ir kreiptis pagalbos tiek moksleivius, tiek jų tėvus;
- ieškoti tarpusavio ryšio ir vartojimo motyvaciją mažinančių laisvalaikio veiklų.
Atvirų diskusijų metodas – galimybė įtraukti vaikus, paauglius bei suaugusiuosius į susitikimus ne tik kaip pasyvius klausytojus, bet ir kaip dalyvius. Paskatinti dalintis savo mintimis ir patirtimis. Taip perteikiamas žinias ir patirtis lengviau prisitaikyti jas asmeniškai.
PAGALBOS TELEFONAI
Jaunimo linija
I–VII visą parą
8 800 28888
Vaikų linija
I–VII 11:00–23:00
116 111
Vilties linija
I–VII visą parą
116 123
Pagalbos moterims linija
I–VII visą parą
8 800 66366
Linija Doverija
II–VI 16.00–20.00
8 800 77277
Krizių įveikimo centras
I–V 16.00–20.00
VI 12.00–16.00
8 640 51555
https://krizesiveikimas.lt/
Skambučiai šiais numeriais yra nemokami
PAGALBA INTERNETU
Jaunimo linija
Atsako per 2 darbo dienas
www.jaunimolinija.lt/laiskai
Vaikų linija
Atsako per 2–3 darbo dienas
www.vaikulinija.lt
Vilties linija
Atsako per 3 darbo dienas
vilties.linija@gmail.com
Pagalbos moterims linija
Atsako per 3 darbo dienas
pagalba@moteriai.lt
Psichologinės konsultacijos
Atsako per 2 darbo dienas
psyvirtual@psyvirtual.lt
Nacionalinis psichikos sveikatos tinklapis Pagalbasau.lt
