Tekstas ilgas, nes problemos daug.
Kai įrašinėjome „Savaime nesuprantama“ laidą „Pažintys internete: ko vengti?“, teko nemažai skaityti ne tik apie internetinį priekabiavimą prie vaikų, bet ir kaip apskritai atrodo išnaudojimo scenarijai. Kaip juos atpažinti?
Vieną iš scenarijų vaizdžiai aprašė Fernanda Melchor knygoje „Uraganų sezonas“. Knyga sukrečianti, nes pasakojimo herojai visi iki vieno įprastai suvokiami tik kaip visuomenės šiukšlių šiukšlės. Narkotikai, alkoholis, ligos, luošumai, vaidai, kivirčai, išdavystės, keiksmai, gašlumas, žiaurumas, atstūmimas ir t.t. Sunkiai per knygą stūmiausi ir vis svarsčiau, kas manęs laukia pabaigoje. Kaip autorė išsuks pasakojimą taip, kad nesijausčiau sugniužusi, o atvirkščiai – praturtėjusi. Ir išsuko. Galiausiai visiems baisiems personažams pajutau liūdną meilę ir net ėmiau pradėti juos ir jas suprasti.
Šioje knygoje rašoma apie mergaitę, kurią seksualiai išnaudojo patėvis. Kaip jis ją jaukinosi ir rengė būsimiems veiksmams. Kaip išnaudojama mergaitė iš pradžių juto laimę, kad kažkam rūpi, vėliau vis didėjantį nerimą, gėdą, bjaurastį, kaltę prieš mamą, baimę, kad viskas išaiškės ir neįsivaizdavimą, kaip patėvio veiksmus užbaigti. O viską atmiežė nederantis malonumo jausmas, nes kūnas juk reaguodavo. Kaip liūdna. Kaip skaudu. Kaip apmaudu.
Galiausiai iki šio įrašo mane atvedė Bessel van der Kolk „Kūnas mena viską“. Ši knyga – apie traumą. Joje randu daugybę duoklės lytiškumo temai. Gera skaitant pastvirtinti, kad nenusipezu. Skaudu skaitant dar kartą sužinoti, kiek daug seksualiai išnaudotų vaikų buvo, yra ir... bus.
Daugybė suaugusiųjų seksualinio išnaudojimo nepamena, nes sąmonė tą patirtį išstūmė. Daugybė seksualinio išnaudojimo atvejų taip ir neišaiškėja. Tačiau, nors atsiminimų apie patirtį ir neturime, mūsų kūne patirta trauma užfiksuota ir pasireiškia įvairiomis ligomis, emociniais sunkumais, o kraštutiniais atvejais negebėjimu gyventi.
Beje, juk ir knygoje (o ir filme) „The Perks of Being a Wallflower“ (liet. „Atskalūno laiškai“) vaizduojama, kaip pagrindinis veikėjas yra išstūmęs iš atminties seksualinio išnaudojimo atmintį, kaip tie užgniaužti atsiminimai vis tiek reiškiasi ir kaip griaunančiai jie sugrįžta. <...>
Vaikai „užsiauginami“: kaip tai daroma?
Vaikai išnaudojimui yra jaukinami tam, kad šie būtų kooperuojančiais išnaudojimo partneriais. Kad būtų mažesnis šansas, jog kam nors „paslaptį“ išduos, kad grįžtų pas išnaudoją. Kad kiti suaugę būtų suklaidinti draugiško ir rūpestingo elgesio.
Išnaudojimui yra jaukinami ne tik vaikai, tačiau ir jų reikšmingi suaugusieji – taip pat ir vaiko aplinka.
Kaip tai daroma:
- Suaugęs atrodo net per daug susidomėjęs vaiku;
- Suaugęs vis sudaro progų pabūti viena(s) su vaiku ar vaikų grupe;
- Suaugęs ties vaiku labai „užsifiksavęs“;
- Suaugęs suteikia vaikui ypatingų privilegijų (pvz., vežioja į treniruotes);
- Suaugęs susidraugauja su šeima, tačiau gerokai daugiau noro rodo susidraugauti su vaiku;
- Suaugęs rodo išskirtinį prielankumą vienam iš šeimos vaikų;
- Suaugęs randa visokių progų pirkti vaikui dovanų.
O čia kito elgesio pavyzdžiai, kurie gali būti suaugusiajam seksualiai malonūs:
- Vaiko maudymas;
- „Užklupti“ besirengiantį vaiką;
- Sąmoningai užeiti vaikui besinaudojant tualetu;
- Prašyti vaiko pabūti kartu, kol suaugęs naudojasi tualetu;
- Kutenti ir „netyčia“ paliesti lytinius organus;
- Veiklos, kurios reikalauja drabužių nusivilkimo (maudynės, masažas, kortų žaidimai iš nusirenginėjimo);
- „Daktarų žaidimai“, t.y. žaidimai, kurių metu reikėtų liesti privačias kūno vietas;
- Pasakoti vaikui seksualinio pobūdžio pokštus/anekdotus;
- Erzinti vaiką dėl krūtų, lytinių organų ar apskritai kūno vystymosi/brandos;
- Dalintis seksualinio turinio informacija, apsimetant, jog tai švietimas;
- Rodyti vaikui seksualinio turinio nuotraukas/video;
- Fotografuoti vaiką su maudymosi kostiumėliais, apatiniais, aptemptais šokio drabužiais ir pan.
Apibendrinant, suaugęs siekia po truputį įgyti pasitikėjimą ir tuo pačiu po truputį vis stumti vaiko privatumo ribą. Mažais žingsneliais daryti vis daugiau nederamų veiksmų ir taip vaiko akyse vis labiau normalizuoti savo veiksmus. Auginti fizinį kontaktą ir pamažu sukelti „prisilietimo nejautrą“: nuo nekalto prisėdimo šalia ant sofos prisilietimas prie vaiko ilgainiui užauginamas iki intymaus.
Vaiko sąmone taip pat sumanipuliuojama, nes vaikui ima atrodyti, jog ji(s) pati/pats juk (prisi)leido. Nesustabdė laiku. Kartais norėjo šio dėmesio arba net jį „iššaukė“.
Nuo nekalto prisėdimo šalia ant sofos prisilietimas prie vaiko ilgainiui užauginamas iki intymaus.
Kad neužklupų netikėtai, reikia ruoštis
Seksualinis išnaudojimas (kaip ir kitos smurto ir išnaudojimo formos) labai dažnai nukentėjusį asmenį užklumpa tarsi iš pasalų. Jeigu nutiktų visu staigumu – dažnai ir reaguotume didesniu pasipriešinimu. Tačiau dažniausiai esame taip įklampinti į ilgai trukusį procesą, kad nepastebime tų visų mažyčių ribų stumtelėjimų.
Atskirti nuoširdų suaugusiojo rūpestį vaiku nuo išnaudotojiško elgesio gali būti sudėtinga. Tačiau žinant, kaip atrodo išnaudojimo scenarijai – tą padaryti lengviau. Tad kokia prevencija?
Nekalbu apie tai, kaip sustabdyti suaugusius, kurie išnaudoja, tačiau kalbu apie vaikų įgalinimą pasipriešinti išnaudojimui. Tam, kad įgalintume vaikus:
- Svarbu nebijoti su jais/jomis kalbėtis apie lytiškumą, drąsiai įvardyti tikruosius kūno dalių pavadinimus;
- Pasakoti vaikams, kad NIEKAS, net artimiausi draugai, mokytojai, treneriai, kunigai, seneliai, dėdės, tetos, broliai, seserys ir t.t. neturi teisės liesti mūsų kūno, o ypač privačių kūno vietų be mūsų sutikimo;
- Kalbėtis, jog mylėjimasis, bučiniai, glamonėjimas yra skirti tik užaugusiems ir gali tik tarp tokių žmonių vykti;
- Vis švelniai priminti, kad jeigu kas nors siekia netinkamų prisilietimų arba šiaip daro ką nors, kas sukelia įvairių jausmų (pykina, baimė, gėda, nejauku, malonu (!), bet nejauku) – svarbu liepti nustoti, iš tos situacijos pasitraukti ir papasakoti suaugusiajam, kuriuo pasitiki;
- Jeigu tau nemalonu dėl kito žmogaus elgesio – tu dėl to nekalta(s).
Vaikai lengvesniu grobiu tampa tuomet, kai jie gėdijasi lytiškumo temų, nėra pratę apie jas kalbėti. Nežino žodyno, kaip įvardyti kūno dalis ar tam tikrus procesus. Nepasitiki mumis, suaugusiais, kad sureaguosime tinkamai.
Dėl to kalbėkimės. Klausykimės. Reaguokime tinkamai. Nors ir pavėluotai, bet tinkamai.
Dėl to lytiškumo ugdymas negali vykti tik namuose. Lytiškumo ugdymas būtent dėl tokių problemų privalo būti bendruomenės interesas. Tai turi būti didėjančio sąmoningumo ir kintančios kultūros procesas. Ne tik pokalbis (ne)įvykstantis šeimoje.
Daugiau panašių temų rasite Akvilės Giniotaitės, VU UMI doktorantės, lytiškumo ugdymo specialistės ir puslapio „Ne Kopūstų Vaikai“ autorės interneto platformose:
- contribee https://contribee.com/ne-kopustu-vaikai
- substack https://substack.com/@akvileginiota
