„Grupėje, pasak auklėtojų, viskas buvo gerai: Simonas bendravo su kitais vaikais, mezgė kontaktus, darė užduotėles. Tačiau viskas pasikeisdavo jam grįžus namo. Iki šiol jis buvo ramus ir sukalbamas, o dabar dažnai elgiasi taip, kad nežinome, ką daryti: pyksta taip, jog kartais net ir pats išsigąsta.
Pasitaiko, kad įniršis prasiveržia viešoje vietoje, pvz., restorane. Rytai irgi sunkūs – dažnai girdime, kad sūnus nenori eiti į naują grupę, nesikelia iki paskutinės minutės. Pastebėjome ir didesnį mūsų dėmesio poreikį: atrodo, kad grįžo į ankstyvą vaikystę, kai kiekviename žingsnyje reikėjo mamos, didesnio kontakto“, – pasakojo Simono mama Raminta (vardas pakeistas, portalui žinomas).
Moteris sakė suprantanti, jog tai susiję su pokyčiu vaiko gyvenime. Vis dėlto vylėsi, kad toks pasikeitęs elgesys – tik laikinas dalykas.
„Sunku ne tik mums. Gaila ir vaiko, nes matome, kad dažnai jis net nežino, ką daryti, kaip išventiliuoti tas emocijas. Kita vertus, gal ir gerai, kad tai daro namuose, o ne kitur, pvz., darželyje. Esame girdėję ne vieną atvejį, kai sudėtingą adaptaciją patyręs mažylis šiuo sunkiu laikotarpiu ėmė mušti kitus darželinukus, kitaip tariant, agresiją nukreipė į kitus“, – kalbėjo mama.
Iššūkių prisitaikant prie naujos tvarkos ir aplinkybių rugsėjį patiria ir dažnas pradinukas. Pirmoką Joną auginanti Joana pasakojo, kad jos sūnus šiuo metu dažnai skundžiasi neaiškiais skausmais, pvz., galvos.
Moteris įsitikinusi, kad problema – mokykla. Sako suprantanti, jog tai – neišvengiama. „Aš pati vaikystėje, kai būdavo koks pasikeitimas gyvenime (ar pas senelius veždavo, ar susipykdavau su geriausia drauge), skųsdavausi pilvo skausmais. Net nežinau, kiek kartų esu važiavusi į Priėmimo skyrių...“ – kalbėjo Joana.
Kai kuriuos dalykus išspręsti turi pats vaikas
Tiek ji, tiek Simono mama Raminta neslėpė, kad stengiasi padėti vaikams sklandžiau adaptuotis. Kaip tai padaryti, o ko galbūt nereikėtų daryti? Galų gale kiek laiko sudėtinga adaptacija gali trukti, o kada jau reikėtų ieškoti specialistų pagalbos, komentavo 15min pašnekovė psichologė Agnė Laskytė, viena iš tinklaraščio „Dideli vaikai“ autorių.
„Kai vaikas darželyje ar mokykloje elgiasi įprastai, o namuose – jam nebūdingai, rodo, kad namuose jis jaučiasi saugus. Tas emocijas, kurios susikaupia jam kitur, jis išventiliuoja namuose. Tėvai turėtų tuo džiaugtis – vadinasi, namai jam yra saugi aplinka. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, kaip vaikas jaučiasi. Jeigu jis negeba įvardinti emocijos, kad, pvz., piktas, pavargęs, galbūt – nepatenkintas rezultatais, kuriuos gavo, kas nors nepasisekė, tėvai turėtų būti kaip veidrodis ir pasakyti: „Matau, kad esi piktas, nuliūdęs, gal norėtum apie tai pasikalbėti?“ Paaiškinti, kad visus jausmus jausti yra normalu“, – kalbėjo psichologė.
Paprastai mes galvojame, kad vaiko adaptacija darželyje arba mokykloje vyksta nesklandžiai, kai jis rodo labai aiškius signalus savo elgesiu. Pvz., verkia, nenori eiti, ugdymo įstaigoje būna arba labai tylus ir nedalyvauja, arba priešingai – labai aiškiai sako, kad nenori nieko daryti ir nedaro.
Bet yra tokių, vadinkime, nepavykusių adaptacijų, kurios ne taip aiškiai matosi, sako psichologė A.Laskytė. Tokiu atveju vaikas gali piešti ir atlikti kitas užduotis, bet išlenda kiti dalykai. Jie – ženklai, kad adaptacija nėra sklandi.
„Gali būti jautrus miegas, vaikas keliasi naktį ir ateina į tėvų lovą, sunkiai užmiega, prašo, kad mama neišeitų iš kambario. Pasitaiko, kad nenori eiti miegoti, atsiranda neaiškių baimių. Būna, kad sutrinka mityba: gali būti, kad vaikas nevalgo, arba atvirkščiai – prašo daugiau saldumynų, nes jam trūksta energijos ir savęs pastimuliavimo, tarsi paglostymo“, – požymius, kurie tėvams gali išduoti, jog vaikas patiria sunkumų, paminėjo pašnekovė.
Ji priminė, kad ikimokyklinukas ir pradinukas ne visuomet geba pasakyti, kas su juo vyksta. O kai kurie apie sunkumus nepasakoja tėvams, nes nori juos apsaugoti.
„Jie galbūt nenori nuvilti tėvų, nes tėvai gali nesąmoningai kalbėdami pasakyti, kad tikisi iš vaiko, jog jam patiks mokykla. Taigi, vaikas tarsi įpareigojamas, kad jam patiks. Nors ir mes, suaugusieji, naujame kolektyve galime prastai jaustis ir niekas nepasakys, kad mes privalome gerai ten jaustis“, – kalbėjo specialistė.
Tokios vaiko siunčiamos „žinutės“, pasak A.Laskytės, yra pakankamai akivaizdžios tėvams, kurie gerai pažįsta savo vaiką.
Suprasti akimirksniu
- Kokie požymiai išduoda, kad mažam vaikui sunku priprasti darželyje ir/ar mokykloje?
- Liūdnumas
- Vangumas
- Nenoras daryti anksčiau jį džiuginusių dalykų
- Psichosomatiniai skausmai (galvos, pilvo ir pan. skausmai, kurie neturi aiškios fiziologinės priežasties)
Ne visada reikia „kažką daryti“
Nors savo vaiką mylintys tėvai, pastebėję jam kilusius sunkumus, iš karto nori juos išspręsti, t.y. imtis veiksmų, psichologės teigimu, to ne visuomet reikia. Ką tikrai verta padaryti, pastebėjus sudėtingos adaptacijos naujame kolektyve ženklus, tai inicijuoti pokalbius.
„Norėtųsi paaiškinti tėvams, kad pagalba vaikui neturėtų būti tokia, kad tėvai pasako vaikui, ką daryti. Siūlyti konkrečių veiksmų nereikėtų. Kur kas naudingiau paklausti vaiko, o ką jis pats galėtų padaryti darželyje, mokykloje arba namuose kitaip, kad išspręstų iššūkį lengviau. Žinoma, tėvai, turėdami daugiau patirties, gali pastūmėti savo vaiką link to sprendimo. Pvz., paklausti: „Jeigu tau liūdna, ką galėtum padaryti?“ ir leisti vaikui surasti atsakymą. Tarkime, jeigu man bus liūdna, gal aš prieisiu prie mokytojos ir pasakysiu jai. Nebūtinai laukiant, kad mokytoja padės – tiesiog pasakant“, – patarė psichologė.
Svarbu išsiaiškinti kylančių iššūkių ir stiprių jausmų priežastis. Pvz., liūdesys gali kilti dėl to, kad vaikas neranda spintelės, daiktų, nežino pamokų tvarkaraščio ir t.t.
Svarbu išsiaiškinti kylančių iššūkių ir stiprių jausmų priežastis. Pvz., liūdesys gali kilti dėl to, kad vaikas neranda spintelės, daiktų, nežino pamokų tvarkaraščio ir t.t.
„Tokiu atveju gali užtekti pasivaikščioti po mokyklą, suprasti ir įsiminti galiojančią tvarką. Kartais būna tokie labai paprasti dalykai, dėl ko vaikai liūdi ir sunkiau adaptuojasi. Kas yra normalu, nes vaikas atsiduria naujoje aplinkoje ir užtrunka, kol viską išsiaiškina“, – teigė A.Laskytė.
Kiek laiko gali trukti sunkesnė adaptacija? Pasak portalo pašnekovės, paprastai literatūroje minimi trys mėnesiai. „Kodėl negalima ilgiau laukti? Nes gali būti, kad reikia didesnio įsikišimo – specialistų pagalbos. Anksčiau tikrai nereikia, nes per tris mėnesius vidiniai vaiko resursai gali labai gerai „pasikrauti“.
Norisi, kad jis gebėtų adaptuotis pats. Jeigu tėvai, mokytojai ar koks nors kitas suaugęs paims už rankos ir visur suvedžios, greičiausiai ta adaptacija užsitęs – vaikas neieškos sprendimų. O mūsų visų tikslas (ypač pirmoje klasėje), kad vaikas savarankiškėtų. Tai turi būti akivaizdžiai matoma. Mes tikimės, kad jis po kiek laiko gebės pats nueiti iki savo klasės, pasidėti daiktus, suprasti, kokia bus pamoka, jai pasiruošti ir t.t. Kitaip tariant, kad išmoktų prisitaikyti prie ugdymo įstaigoje esančios tvarkos“, – sakė psichologė.
Kalbėkitės ir drąsinkite vaikus
Tėvams ji patarė nuolat drąsinti į naują etapą atkeliavusį vaiką. Klausti, kokie jo klasės draugų, mokytojos vardai, kur yra jo klasė ir t.t. Labai svarbu neskubinti ir nekaltinti, kad jis ko nors „dar nežino“.
Vaikų, kurie nelinkę dalintis savo jausmais ir įvykiais, tėvams portalo pašnekovė patarė pokalbiuose naudoti „raktinius“ klausimus.
„Galima paprašyti pasakyti tris gerus dalykus, kurie šiandien nutiko mokykloje, taip pat – tris (arba vieną – jei trys atrodo per sunku) klasės draugų vardus. Toks metodas naudingas tiems vaikams, kuriems galbūt sudėtingiau susidraugauti su naujais vaikais. Tai paskatins vaiką susipažinti, megzti ryšį. Daug kas priklauso nuo vaiko temperamento, galimybių, gebėjimo. Tėvai turi jausti vaiko ribas, nereikalauti jam galbūt neįmanomų dalykų“, – sakė A.Laskytė.
Visi šie patarimai tinka tiek ikimokyklinukams, kurie dar lanko darželį, tiek ir į mokyklą pradėjusiems eiti pradinukams. Tiesa, vaikams darželyje psichologiškai lengviau, nes nemažą dalį darbų už juos padaro auklėtojas, jo padėjėjas ar kitas suaugęs žmogus. Mokykloje, anot psichologės, viskas kitaip. Ten vaikas nori nenori yra priverstas būti savarankiškas.
„Kalbant apie darželį, svarbiausia, kad vaikas gebėtų atkartoti tvarką, kuri ten galioja. Gal ne visuomet jos laikysis, tačiau žinoti turi. T.y. gal jis nėra išmokęs, kad reikia sustoti vorele laukiant pietų, bet tai žino ir supranta. Kitas, ko gero, vienas svarbiausių įgūdžių darželyje – gebėjimas paprašyti pagalbos. Ar tu stovi ir verki, ar gali pasakyti suaugusiajam, ko tau reikėtų. Pirmoje klasėje mes jau tikėtumėmės, kad vaikas gebės paprašyti ne mokytojos, bet klasės draugų pagalbos, bus bendruomenės dalimi, atsiskirs nuo suaugusiųjų ir bus bendraamžių žmogus“, – sakė A.Laskytė.
