Tai, kad buvo pandemija, gerokai apsunkino ir pačias laidotuves, kadangi Anželikos vyras dirbo užsienyje. „Vyras nuolat išvykdavo ir grįždavo, gyveno tarp dviejų šalių, todėl jo netektis mums buvo tikras smūgis. Mano sūneliui Kajui tuo metu ėjo vos 5-eri metai. Iškart įkritau į visai kitą gyvenimą, suvokimą, kad likau viena. Nes juk kas paims, kas parves iš darželio, kas pažiūrės, kai būsiu darbe?“, – sako Anželika.
Su ja kalbamės apie tai, kas labiausiai padėjo sunkiomis akimirkomis ir ką šiandien reiškia būti vieniša mama Lietuvoje?
Vienišos mamos kasdienybė – kokia ji?
Anželika sako, kad jos vyras dirbo užsieny, todėl jie buvo pripratę, kad kasdien tėčio nemato. Visgi netektis buvo netikėta ir labai skausminga. „Mes labai daug kalbėjome apie viską, kas įvyko. Kadangi krikšto tėtis yra mirusio tėčio brolis dvynys, tai situaciją apvertė dar kitu kampu. Tu matai žmogų, siluetą, su juo bendrauji, tad kartais sunku netapatinti kito žmogaus su tuo, kurį praradai. Sūnus viską puikiai supranta, todėl krikšto tėtis mums šiandien yra tikra parama ir primena tėtį visomis prasmėmis. Džiaugiuosi, kad Kajus turi į ką atsiremti ir jaučiasi mylimas“, – sako Anželika.
Ji priduria, kad per pastaruosius metus turėjo tiek netekčių, kad skausmas kažkiek atbunka ir nebėra toks, kaip pirmą kartą susidūrus su mirtimi. „Netekome senelių, promočiutės, Kajaus tėčio ir mano vyro vos per trejus metus, todėl teko priimti tai kaip gyvenimo etapą. Šiandien džiaugiamės tuo, ką turime ir stengiamės vertinti kiekvieną minutę. Netikėtai atsiradęs dienos centras sūnaus gyvenime iš pradžių buvo kaip prasiblaškymo forma, veikla, kuri padėtų mintis nukreipti kita linkme. Žinote, net ir namuose darėm remontą, kad pakeistume aplinką ir liūdnas mintis išgyventume“, – dalinasi moteris.
Sunkiausias dienas kartu buvo ir padėjo Anželikos draugė, Kajaus krikšto tėtis: „Pirmi dveji metai buvo sunkiausi ir negaliu net pasakyti, ką tuos du metus aš dariau, kaip elgiausi ir kaip gyvenau. Džiaugiuosi, kad šalia buvo mano artimi žmonės ir dienos centras. Nenorėjau, kad vaikas matytų mano ašaras. Troškau kompensuoti tėčio netektį, todėl dariau viską, kad jis būtų laimingas, turėtų tikslą, veiklą. Pati esu baigusi psichologijos studijas, todėl šiek tiek žinojau, kaip reikia bendrauti su vaiku. Stengiausi daryti viską dėl Kajaus, kad jam būtų gerai, kad jis mažiausiai nukentėtų emociškai. Dirbu ir su savimi, ir su skausmu, kad mums visiems būtų geriau“, – dalinosi Anželika.
Paklausta, ką šiandien reiškia būti vieniša mama mūsų šalyje, ji teigia, kad šiuo metu negauna jokių kompensacijų, paramų ir pan. dėl to, kad vidutinės pajamos per mėnesį viršija nustatytas. Tiesa, moteris dėl to nesiskundžia, nors ir nėra lengva. „Yra kaip yra, man norisi kaip tik daugiau uždirbti, o ne prašyti pašalpos ar paramos ir tikėtis, kad viską padarys kiti. Kaip tik noriu vaikui duoti kuo daugiau, o tam reikia dirbti, o ne tikėtis pašalpos“, – sako Anželika.
Didžiausiu išsigelbėjimu tapo artimieji ir dienos centras
„Kadangi mums nepasiūlė prailgintos grupės, todėl aptikome dienos centrus. Lankėmės ne viename, kol atradome, kuris tinka labiausiai. Kadangi sūnui buvo labai emociškai sunku, jis nieko neprisileisdavo, nebendraudavo, būdavo labai uždaras, man labai norėjosi jam padėti. Troškau, kad jis susirastų draugų, bendrautų su bendraamžiais, kad tai vyktų per žaidimo formą, kad paruoštų namų darbus, būtų pamaitintas, žinote, tokie kasdieniai niuansai, kuriais ne visada pavyksta pasirūpinti, kai esi viena ir dirbi. Nesinori būti našta valstybei, eiti prašyti ranką ištiesus, kažko tikėtis, norisi dirbti ir užsidirbti, tačiau tuo pačiu reikia galvoti, kas gali padėti pasirūpinti sūnumi. Kai dirbi dešimt valandų, tą laiką ne visada paskirstyti pavyksta taip, kaip nori“, – sako Anželika.
Ji džiaugiasi, kad šiandien sūnus yra labai savarankiškas ir drąsus. bendrauja su vaikais, jam geriau sekasi mokykloje. „Džiaugiuosi, kad man dienos centro „Vilties spindulėlis" įkūrėja Asta drąsiai pasakė, į ką atkreipti dėmesį, tad aš kaip mama esu labai patenkinta, nes mes atradome daug puikių žmonių ir specialistų, kurie mums padeda“, – dalinosi mama.
Ji prideda, kad dienos centre lankosi ir vaikai su negalia, todėl tai lavina jos sūnų priimti visokius vaikus ir pasidžiaugti bendryste bei tuo, ką turi.
„Nenoriu nei pati, nei kad mano vaikas žvelgtų į žmones su negalia su gailesčiu, todėl labai džiugu, kad yra vis daugiau centrų, kur kartu lavinami visi vaikai vienodai, o mano vaikas nuo pat mažens gali susipažinti su negalia. Mano tikslas – priimti bet kokį žmogų“, – savo nuomone dalinasi Anželika.
Kas šiandien suteikia daugiausiai stiprybės, ypač, kai pasitaiko sunkių momentų? „Artimi žmonės, mano sūnus, taip pat darbas. Kai dirbi, mažiausiai galvoji apie blogus dalykus. Mane ir darbdviai labai palaiko, išleidžia, kai reikia. O šiaip esu dėkinga, kad draugė, sūnaus krikšto tėtis man leido gedėti, išsiverkti ir kalbėti. Aš kalbėjau labai daug, kartojau tą patį, bet jie nei žodžio nepasakė, o kaip tik palaikė ir išklausė. Šiandien turiu rutiną – einu į mišką ir ten vaikštau, nueinu 5 kilometrus. Leidžiu sau įkvėpti ir iškvėpti. Labai svarbu nebijoti paleisti, išrėkti, išsipasakoti. Negerai daro žmonės, kai viską laiko savyje, nes mano, kad neverta pasakoti, kad jų gal nesupras ar jaučia gėdą. Neturi būti gėda. Reikia išleisti tuos susikaupusius skaudulius, tą gumulą gerklėje, kad palengvėtų. Dabar aplink mane yra tie žmonės, kuriais pasitikiu ir kurie man padeda sunkiausiomis akimirkomis“, – dalinasi Anželika.
Ji prideda, kad šiandien jos pagrindinis tikslas – būti sveikai ir užauginti Kajų. „Aš esu viena, o kadangi tų netekčių šalia buvo tiek daug, didžiausia baimė, kad man nieko nenutiktų. Tad tai vienintelė svajonė. Noriu, kad vaikas būtų laimingas, nes šiandien mes geriausi draugai – einam kartu į mokyklą ir į visokias veiklas. Sakau, kad paaugs, ateis paauglystė ir manęs nebereikės taip, kaip šiandien. Todėl noriu duoti jam tos meilės ir palaikymo tiek, kiek galiu, būti čia ir dabar“, – sako Anželika.
