Licėjaus lietuvių kalbos mokytojos Angelinos Lapinskaitės nuomone, kūrybiškumas turėtų būti ugdomas visuose mokomuosiuose dalykuose, ne tik tiesiogiai siejamuose su menais. Idėja atsisakyti pažymių, anot jos, yra lengviausias kelias paslėpti pedagogo nesėkmes, negebėjimą profesionaliai analizuoti ir įvertinti pradedančio kūrėjo – mokinio – darbą.
„Siekiant kokybės, vertinimo pamiršti negalima, bet būtina suprasti, kad pažymiai yra tik vienas iš vertinimo aspektų, vadinasi, ir dabarties mokykloje neteisinga susitelkti tik į skaičių dienyne, nematant platesnio konteksto. Tuo pačiu, ugdant kūrybiškumą bet kurioje pamokoje, svarbu nepasiduoti ir įgeidžiui leisti mokiniams daryti bet ką, prisidengiant menine laisve, nes tai yra žingsnis į chaosą“, – sako mokytoja A.Lapinskaitė.
Ne viskas, ką mokinys sukuria, yra kūrybiška
Neretai menų pamokose girdimi priekaištai mokytojui, esą jis „nesupranta mano meno“. A.Lapinskaitė akcentuoja – ne viskas, ką mokinys sukuria yra kūrybiška. „Menai didele dalimi yra susiję su amatu, technikos įvaldymu. Daugeliui aišku, kad tik gerai išmanydamas dalyką, gali imtis improvizacijų, todėl ne kiekviena keverzonė, papeckiojimas, rašliavėlė yra suprantami kaip meno kūrinys. Per literatūros pamokas mokiniams taip pat nuolat primenu, kad meną menu paverčia idėja, priežastis ir tikslas“, – įsitikinusi ji.
Anot A.Lapinskaitės, šiandienos pasaulyje perkame daiktus ne tik dėl jų funkcionalumo ar kokybės, bet ir dėl istorijos: kaip aš jausiuosi vilkėdama konkretų megztinį? Turėdama tam tikrą užrašinę? Tad akivaizdu, kad į kūrybiškumo kompetenciją įsilieja ir iniciatyvumas, kritinis mąstymas, verslumas.
Mokytojos nuomone, kūrybiškumo sampratą mokykloje reikia plėsti: „Tai ne tik metaforų prikištas tekstas ar ryškios spalvos popieriaus lape, bet ir nauja idėja apie aplinkos saugojimą, tvarią madą, ekologiją ir pan. Kūrybiškumas gali gyvuoti bet kurioje srityje ir nereikėtų jo sieti tik su literatūra, daile, muzika“.
Ar galima išmokti ir išmokyti kūrybiškumo?
Licėjaus mokytoja pasakoja, kad įsivėlusi į diskusiją apie kūrybiškumo ugdymo mokykloje svarbą, vis atsiremia į argumentą, esą kūrybiškumas yra Dievo duotas talentas.
„Sutinku tik su tuo, kad talentas yra įgimta duotybė. Kaip žymi amerikiečių rašytoja F.Lebowitz yra sakiusi, talentas be galo erzina žmones, nes tai vienintelis dalykas, kurio negalime įgyti, nors ir labai stengtumėmės. Vis tik privalu sustoti ir priimti kitą tiesą – kiekvienas gali susiformuoti įgūdį. Pavyzdžiui, neturint įgimto tapytojos talento, bet lankant dailės mokyklą, galima pramokti kompozicijos, technikos. Todėl jei vaikas negimė Šekspyru, Donelaičiu ar Rafaeliu, nereiškia, kad nėra prasmės jo mokyti kūrybiškumo“, – akcentuoja A.Lapinskaitė.
Ji įsitikinusi – net apdovanotas talentu mokinys negali sustoti: „Jam reikia ypatingai jautraus mokytojo, matančio išskirtinumą ir trokštančio vesti jam pačiam nauju keliu. Žinia, ir tas, kuris neturi įgimtos pajautos, gali žengti tolyn. Vienintelis skirtumas tarp šių mokinių – tai judėjimo greitis. Vadinasi, mokytojui svarbu prisitaikyti ir diferencijuoti užduotis“.
A. Lapinskaitė atkreipia dėmesį, kad kūrybiškumo ugdymo kelyje mokytojo vaidmuo yra itin svarbus. „Prieš pradedant taikyti kūrybiškumą ugdančias užduotis kiekvienam pedagogui svarbu pačiam sau atsakyti į klausimą, kaip jis supranta kūrybinę laisvę. Mano nuomone, tai yra galimybė kelti neįprastas idėjas, laisvė rinktis dar neatrastus sudėtingų problemų sprendimo būdus, laisvė klysti“, – sako ji.
Savo mintis pedagogė iliustruoja pavyzdžiu – jei mokiniams visada duodami tik teksto suvokimai, kuriuose pateikiami gerai iš anksto apgalvoti klausimai, aiškiai suponuojantys galimus atsakymus, naivu tikėtis, kad suaugę jie gebės susiorientuoti nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame tų teisingų klausimų nebus ir tą daryti privalės jie patys. „Vadinasi, ir pamokoje turi būti provokacijų, bandymų pakviesti į atvirą – tai yra be mokytojo išankstinio žinojimo apie galimus teisingus atsakymus – diskusiją“, – idėjomis dalijasi mokytoja.
Kuo naudingas kūrybiškumo ugdymas mokykloje?
A.Lapinskaitė pasakoja, kad jos pamokų metu mokiniai kviečiami ne tik domėtis kalbos ar sakinio dalimis, bet ir skatinami praktiškai suvokti šių dalykų reikšmę: kuriamos reklamos, šūkiai, kuriuose atsispindi konkretaus daikto naudingosios ypatybės, jos siejamos su kalbos pamokose analizuojamu objektu ir pan.
Per literatūros pamokas tyrinėjami ne tik tekstai, bet ir aiškinamasi, kokius sufikcinimo veiksmus renkasi autoriai: „Pavyzdžiui, skaitydami A.Marshall knygą „Aš moku šokinėti per balas“ šeštokai tyrinėja autoriaus biografiją, aiškinasi, kokie įvykiai yra perkelti į grožinį tekstą. Tai skatina juos pažvelgti ir į savo individualią patirtį, moko paversti ją literatūriniu tekstu, praturtintu metaforomis, hiperbolėmis, epitetais, gebančiu kurti netikėtumo įspūdį, žadinančiu įvairias emocijas“.
Vyresniųjų klasių mokiniams kūrybinės užduotys yra ne mažiau svarbios. Jos ne tik padeda gilintis į dalykines žinias, bet ir moko pažvelgt į fundamentaliuosius klausimus apie tai, kas yra literatūra, kaip kuriama prasmė, taip pat išbandyti drąsą patikint savo idėja. „Ilgainiui atsiranda ir laisvės pojūtis – juk kiekvieno kūrybiniai bandymai šiandien gali atrasti savą auditoriją: mokiniai gali kurti puslapius socialiniuose tinkluose, rašyti instapoeziją ir atrasti dar daug kitų saviraiškos formų“, – pasakoja A.Lapinskaitė.
Lavinamas kūrybiškumas leidžia matyti daugiau nei vieną nuomonę, idėją, ugdo empatiją – juk jauni kūrėjai svarsto apie galimas reakcijas, įsijaučia į kuriamą personažą. Teisingai ugdomas kūrybiškumas padeda ateityje generuoti geresnes verslo, reklamos idėjas. „Natūralu, kad įvardinti visas sritis, kuriose tobulėjama, labai sunku, nes kūrybiškumas – kompleksinis įgūdis, suteikiantis laisvę, pasitikėjimą, mokantis drąsos ir tikrumo“, – akcentuoja mokytoja.
Vertinimas turi padėti augti, o ne slopinti
A.Lapinskaitės nuomone, mokytojas, vertindamas bet kokį mokinio darbą, turėtų tapti ne budeliu, į dienyną įrašančiu tik vieną ar kitą skaičių, bet smalsuoliu, gebančiu naujoko žvilgsniu tyrinėti pasaulį.
„Mokytojo refleksija, atgalinio ryšio suteikimas mokiniui yra ypatingai svarbūs. Nei vienas menininkas negali kurti informaciniame vakuume, vadinasi, kad mokinys suvoktų savo idėjų, kūrinių vertę ir kokybę, būtina jam suteikti informaciją apie sėkmes ir nesėkmes“, – atkreipia dėmesį pedagogė.
Mokytojui svarbu apmąstyti, kaip jo žodžiai gali padėti augti, pastebėti klaidas, tačiau nemenkinti talento ir užsidegimo, sykiu suteikiant aiškią informaciją apie taisytinas sritis.
Ji akcentuoja, kad kalbant apie meninę kūrybą, reikia nepamiršti, kad vertinimas yra dvipusis – yra formalieji kriterijai, kuriuos galima suskaičiuoti, įvertinti taškais, bet yra ir individualūs, siejami su kiekvieno pažanga, atspindintys kiekvieno konkrečią idėją.
„Manau, kad geriau, kai mokinių kūrybą vertina autoritetingas, sritį išmanantis žmogus, negu mokinio draugai ar vidinis kritikas, kurie gali ieškoti priežasčių supeikti, sumenkinti. Grįžtamojo ryšio suteikimas yra subtilus – mokytojui svarbu apmąstyti, kaip jo žodžiai gali padėti augti, pastebėti klaidas, tačiau nemenkinti talento ir užsidegimo, sykiu suteikiant aiškią informaciją apie taisytinas sritis“, – sako mokytoja.
Kontrargumentu dažnai pasirenkamas teiginys, kad esant pažymiams, mokiniai pradedami lyginti.
„Sakyčiau, kad šiame kontekste pirmiausia reikia kreipti dėmesį į mokytojo kompetencijas ir gebėjimą vertinti diskretiškai. Jau seniai mokytojai pažymių nesako prieš klasę. Dialogai apie vertinimą, savo pasiekimų gretinimą su kitais turėtų tapti ir klasėje aptariamomis temomis. Mokytojai juk ir susirenka edukuoti mokinius, tėvus – sukūrus tinkamą kultūrą, vertinimas tampa naudingu įrankiu“, – sako A.Lapinskaitė.
