„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Nuo mažų dienų „SOS vaikų kaimų“ šeimoje auganti mergina pagaliau gali svajoti apie laimingą ateitį

Gyventi savo namuose ar būti saugiai? Šio sprendimo neturėtų priimti nei vienas žmogus, o ypač – vaikas. Tačiau su tokiu pasirinkimu susiduria tūkstančiai Lietuvos mažylių. Rinktis turėjo ir organizacijos SOS vaikų kaimai globotinė Indrė (red. past. vardas pakeistas), vaikystėje mačiusi tikrą siaubą ir dėl to patyrusi daug skausmo, rašoma organizacijos pranešime spaudai.
„Sos vaikų kaimai” - pagalba atrandant saugią kasdienybę. „SOS vaikų kaimai” nuotr.
„Sos vaikų kaimai” - pagalba atrandant saugią kasdienybę. „SOS vaikų kaimai” nuotr.

Šiandien mergina jaučiasi laiminga, gyvendama su ja mylinčiais ir saugumą užtikrinančiais žmonėmis, o už viską dėkoja būtent šios organizacijos specialistams.

Augant saugioje aplinkoje – viltis išpildyti svajones

SOS vaikų kaimų dalimi Indrė tapo dar visai maža – būdama vos 7-erių. Iki tol mergaitės vaikystė visai nebuvo vaikiška ar džiaugsminga. Jos kasdienybė buvo pažymėta ne žaidimais su bendraamžiais, o smurtu artimoje aplinkoje. Vienintelė atrama, kurią turėjo Indrė, buvo teta, mat mergaitė savo tėvų neteko dar nesulaukusi dvejų metukų.

Vis tik visiškai apsaugoti mergaitės teta nesugebėjo ir pasiūlė keliauti ten, kur jai bus saugu – į SOS vaikų kaimus. Čia ji pirmąkart per labai ilgą laiką ne tik pasijuto saugi, bet ir sutiko žmogų, kurį iki šiol vadina savo mama.

„Vos atkeliavus mane nustebino spalvoti nameliai, nes jų buvo labai daug ir jie buvo vienoje vietoje. O tada mane nustebino žmonės, kurie ten buvo, – aš supratau, kad jie manęs nenuskriaus, nepalies. Esu dėkinga už tai, kad turėjau galimybę pasirinkti SOS tetą, kurią ir vadinu mama“, – dalijasi Indrė.

Prisijungusi prie vienos iš SOS vaikų kaimai šeimos, mergaitė sulaukė įvairios pagalbos – svarbiausi, kaip pati sako, jai buvo susitikimai su psichologais.

„Būtent jie man padėjo susidoroti su problemomis, kurios ateityje man būtų trukdžiusios. Psichologai man padėjo susiformuoti kaip asmenybei ir leido suprasti, kad dabar galiu jaustis saugi, man niekas negresia ir aš būsiu laiminga“, – šypsosi ji.

Pagaliau galėdama augti saugioje aplinkoje Indrė turėjo galimybę ne tik galvoti apie tai, kaip apsisaugoti nuo smurto ar išgyventi, o apie save ir savo ateitį. Su SOS vaikų kaimų tetos pagalba ji atrado meile menui, su kuriuo dabar mergina, už kelerių metų sulauksianti pilnametystės, ir sieja savo ateitį.

Iššūkiai darbuotojams – kasdienybė

Tokios laimingos istorijos – tikras organizacijos pasididžiavimas. Tačiau tokia istorijų baigtis neturi nieko bendro su sėkme – tai yra ilgas procesas, prie kurio prisideda visa darbuotojų komanda – ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai, ir atvejo vadybininkai, ir kiti specialistai.

O, kaip atskleidžia SOS vaikų kaimai žmogiškųjų resursų vadovė Aušra Knizikevičienė, dirbant su skirtingais paslaugų gavėjais darbuotojams tenka susidurti su įvairiausiais iššūkiais – toks darbas reikalauja, kad pats specialistas būtų psichologiškai stiprus.

„Vienas pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria, pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai, yra emocinis pervargimas ir perdegimas. Šie specialistai dažnai susiduria su sunkiomis ir traumuojančiomis situacijomis, kurios gali turėti didelį psichologinį poveikį patiems darbuotojams“, – pasakoja ji.

Kitas iššūkis – profesinės kompetencijos, mat, kaip teigia pašnekovė, vien stiprios motyvacijos dirbant su įvairiomis krizėmis, su kuriomis susiduria šeimos, ar vaikų traumomis, gali nepakakti.

„Nors darbuotojai gali būti labai motyvuoti padėti šeimoms ar vaikams, dažnai jie turi spręsti sudėtingas problemas, po kuriomis slepiasi daug sluoksnių. Visa tai daro įtaką šeimai, sveikatai, užimtumui ir panašiai. Tai iš darbuotojų reikalauja gebėjimo efektyviai bendradarbiauti su kitais specialistais.

Jie taip pat turi galėti kūrybiškai ir strategiškai spręsti problemas, siekdami rasti veiksmingus sprendimus paslaugų teikimui. Todėl labai svarbu, kad specialistai suprastų nuolatinio mokymosi, tobulėjimo naudą ir tiesioginę įtaką jų darbui – tik taip jie gali geriau atliepti nuolat kintančius šeimų ir vaikų poreikius bei iššūkius“, – tikina A.Knizikevičienė.

Vaikas – svarbiausias ir darbuotojams, ir vadovams

Kaip teigia žmogiškųjų resursų vadovė, visus šiuos iššūkius įveikti lengviau, jei žmogus turi tinkamų asmeninių savybių, į kurias dažniausiai atkreipia dėmesį dar prieš jam įsidarbinant.

„Dirbant nevyriausybinėje organizacijoje labai svarbu būti empatišku ir palaikančiu, nepriklausomai nuo užimamų pareigų ar padalinio, kuriame dirbame. Kadangi socialinė sritis pati iš savęs nėra „lengva ir patogi“, esame netiesiogiai įsipareigoję palaikyti vieni kitus ir pasiūlyti pagalbą reikiamu metu“, – tikina ji.

Ir kartu priduria, kad komandiškumą, savitarpio palaikymą ir atjautą vienas kitam privalo skatinti ir bet kurią jų organizacijoje vadovaujančią poziciją užimantys žmonės – antraip gali kilti sunkumų užtikrinant šeimų ir – svarbiausia – mažylių saugumą bei gerovę.

„Vadovaujančioje pozicijoje taip pat svarbu mokėti girdėti žmones, gebėti priimti komandos nuomonę ir į ją atsižvelgti, gebėti įkvėpti, motyvuoti komandą, kad ji „nepamestų“ galutinio tikslo – vaikų. Didžiausias iššūkis vadovams, tarp jų ir man, yra priimti sprendimus ir daryti pokyčius taip, kad jie būtų geriausi vaiko atžvilgiu.

Nors tiesiogiai su paslaugų gavėjais nedirbu, visada sakau, kad kiekvieno mūsų organizacijos darbuotojo, nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų, galutinis rezultatas yra vaikas. Todėl mūsų veiksmai ir sprendimai turi būti labai stipriai apgalvoti ir išanalizuoti trimis žingsniais į priekį.

Šioje organizacijoje išmokau „padaryti pauzę“ ir pagalvoti, apie ką yra kylantys iššūkiai – kodėl jie kyla, su kuo tai susiję, ką kitą kartą reikėtų daryti kitaip. Išanalizuojame, pasimokome ir judame tolyn“, – pasakoja ji.

Todėl organizacija stengiasi nuolat kalbėtis su darbuotojais ir išgirsti, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kaip galėtų tobulėti vadovai, ko jiems trūksta ir panašiai.

„Kiekvienais metais atliekame jausenos darbe tyrimą, kurio metu išsigryniname darbuotojams rūpimas sritis, bandome užsitvirtinti, kas jiems rūpi, kas yra svarbu kasdieninėje aplinkoje ir vadovo elgesyje.

Organizacijos darbuotojai ypatingai vertina konstruktyvų vadovo grįžtamąjį ryšį, pasitikėjimą per suteikiamą laisvę priimti sprendimus, puoselėjamas organizacijos vertybes, aiškią ir savalaikę vadovo komunikaciją“, – sako A.Knizikevičienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs