Sunkumai, su kuriais susiduria vaikelio susilaukusios mamos, tarsi padedami į paraštes. Suvokdami ir kalbėdami apie šiuo laikotarpiu joms kylančius iššūkius, galime geriau suprasti ir padėti joms išspręsti juos ar būti su jais.
Keturių vaikų mama, Viešosios įstaigos „Krizinio nėštumo centras“ psichologė ir knygos „Motinystės išpažintys“ sudarytoja Rūta Mickevičienė sako, kad į centrą besikreipiančių neseniai pagimdžiusių moterų patirtys skatina atviriau kalbėti ir plėsti suvokimą apie jų savijautą ir patiriamus iššūkius po gimdymo.
Specialistė teigia, kad dėl po gimdymo atsiradusių fizinių ir psichologinių iššūkių bent minimalius emocijų, kūno ar elgesio pokyčius patiria kiekviena mama. Anot jos, tai yra normali, žmogiška reakciją į didelį pasikeitimą – adaptaciją po vaikelio gimimo.
Po gimdymo stebima pogimdyminė melancholija, rečiau – pogimdyminė depresija.
Tačiau kai kurioms mamoms dėl patiriamų iššūkių, hormonų disbalanso, pagalbos stokos slogi emocinė savijauta gali užsitęsti, sunkėti ar peraugti į psichikos sutrikimą. Tad dažniausiai po gimdymo stebima pogimdyminė melancholija, rečiau – pogimdyminė depresija, rečiausiai – pogimdyminė psichozė.
Kūno gijimo procesas apsunksta keliančioms sau didelius lūkesčius
Paklausta, su kokiais fiziniais-fiziologiniais, emociniais-psichologiniais ir socialiniais iššūkiais dažniausiai susiduria moterys po gimdymo, pašnekovė teigia, jog mamomis tapusios moterys įvardija, jog dalį iššūkių joms kelia fiziniai pokyčiai ir pakitę fiziologiniai procesai.
„Pavyzdžiui, jas vargina skausmingas gimdos susitraukinėjimas, po cezario pjūvio operacijos gyjanti žaizda, tarpvietės plyšimai ir gijimas, mastito susidarymas krūtyse, deginantis pojūtis šlapinantis ar tuštinantis, padidėjęs prakaitavimas, spenelių jautrumas dėl intensyvaus žindymo, plaukų slinkimas, kūno svorio padidėjimas ir pan.
Kol kūnas gyja ir atsistato, moterys jaučia skirtingo intensyvumo skausmą, maudimą, diskomfortą, todėl juda ramiau, lėčiau ir atsargiau. Kadangi mūsų fizinė sveikata glaudžiai susijusi su emocine gerove, gimdyvė gali išgyventi įvairaus stiprumo liūdesį, nerimą, baimę, nesaugumą ir pan. Ypač dažnais palydovais tampa fizinis ir emocinis nuovargis ar pervargimas dėl miego, poilsio ir laiko sau stokos“, – vardija specialistė.
Anot R. Mickevičienės, kūno gijimo procesas apsunksta toms moterims, kurios kelia sau didelius lūkesčius, kuria tobulus planus, turi klaidingas nuostatas ir įsitikinimus pogimdyminio laikotarpio atžvilgiu.
Tarkime, jei moteris viliasi greitai sustiprėti po gimdymo ir būti nepriekaištinga savo vaikui, vyrui bei sau pačiai, tačiau, kūno atsistatymo procesui užtrukus ar atsiradus komplikacijoms nusimena, nusivilia savimi ir jaučiasi nuvylusi aplinkinius.
Nėštumas ir gimdymas yra nenusakomai didelis darbas, didelė apkrova ir išbandymas moters kūnui.
„Supraskime, moters kūnas turi galią savyje nuausti kūną naujai gyvybei, ją išnešioti ir pagimdyti! Tai rodo, kad nėštumas ir gimdymas yra nenusakomai didelis darbas, didelė apkrova ir išbandymas moters kūnui, tačiau fiziologinės funkcijos dažniausiai pačios atsistato natūraliu tempu. Svarbu įsiklausyti, pasitikėti kūno išmintimi, pasirūpinti juo, gerbti, kad ir kokie pokyčiai jame vyktų, bei duoti pakankamai laiko visiems procesams sugrįžti į savo vėžes“, – tikina psichologė.
Jaučia gėdą, kaltę ar pyktį, jei jų motinystė neatitinka visuomenės lūkesčių
„Krizinio nėštumo centro“ atstovė dalijasi, kad apmaudą jaučia ir tos moterys, kurios prisiriša prie, jų manymu, geriausio gimdymo scenarijaus, jį idealizuoja, atmesdamos kitas alternatyvas. Dar kitos moterys jaučia gėdą, kaltę ar pyktį, jei jų motinystės pradžia skiriasi nuo tos, apie kurią rašoma ar rodoma visuomenėje: jei nepavyksta pagimdyti pačiai, jei neišeina sklandžiai žindyti ar trūksta pieno, jei iš karto nepajaučia stipraus ryšio su vaikeliu, jei greitai neperpranta, kodėl vaikelis verkia ir kaip jį nuraminti, jei nesulaukia artimųjų pagalbos bei paramos ir pan.
Specialistė sako, kad dėl šių priežasčių jos yra linkusios dar labiau užsisklęsti ir nutylėti tai, dėl ko kitiems galėtų atrodyti nepakankamos.
Tačiau, tikina ji, kalbėti būtina, nes neįsisąmoninant, neigiant ar atmetant „nepageidaujamą“ patyrimą, gali sutrikti savęs, kaip visumos (kūno, emocijų, jausmų, minčių, impulsų veikti, elgesio) – priėmimas, dėl ko nukenčia ir psichikos sveikata.
Moteris išgyvena tam tikras netektis, mokosi naujų vaidmenų
„Kita dalis iššūkių, apie kuriuos kalba į konsultacijas atėjusios moterys, yra psichologiniai bei socialiniai sunkumai ir juos lydintys emocijų pasikeitimai po gimdymo, – toliau vardija specialistė. – Pavyzdžiui, moteris išgyvena pokytį nuo žinomo prie nežinomo. Vaikelio gimimas sukuria daug pirmų kartų, o tai, ką darome pirmą kartą, yra nauja ir nepažinta, sukelia tam tikrą nerimo, neužtikrintumo ir nesaugumo lygį.
Moteris taip pat mokosi priimti naują motinos vaidmenį, ypač, jei yra pirmą kartą gimdžiusi, o jei ne pirmą – ieško būdų, kaip suderinti visų vaikų priežiūrą, jų poreikių atliepimą.
Be iki tol buvusių asmeninių ir socialinių vaidmenų (dukra, sesuo, moteris, žmona, darbuotoja, draugė ir kt.), ji „matuojasi“ motinystės vaidmenį ir visus juos perrikiuoja pagal naują prioritetų tvarką.“
R. Mickevičienės teigimu, ilgainiui moteris peržiūri ir jau turimus gebėjimus, mokosi naujų įgūdžių, bando derinti skirtingas pareigas ir atsakomybes bei priimti kitokį buvimo būdą.
„Be to, svarbiu veiksniu tampa vyro ir artimųjų elgesys (kiek sulaukia palaikymo, neprašytų patarimų, pamokymų, spaudimo iš aplinkos) ir reali pagalba, leidžianti moteriai pailsėti, atsigauti, sustiprėti. Su šiais pasikeitimais ir naujumais moteris išgyvena ir tam tikras netektis: gyvenimo, kai daugiausiai buvo atsakinga tik už save, netekimą; nepertraukiamo miego nebeturėjimą; laisvės apribojimus, susiaurėjusias bendravimo galimybes ir pan.“, – dalijasi psichologė.
Šiuo klausimu atvirumo ir paramos nepakanka
Psichologės R. Mickevičienės nuomone, mamoms palaikymo, supratimo ir paramos vis dar stinga.
„Kita vertus, tai, kad vis dažniau sulaukiame skambučių, kai dėl motinystėje patirtų išgyvenimų kreipiasi vyras, sunerimusi moters sesuo, draugė ar socialinė darbuotoja, rodo, kad rūpinamės ir tampame atidesni kito savijautai. Kartais pačios klientės įvardija, kad jas pagalbos kreiptis padrąsino kaimynė, ginekologė, šeimos gydytoja ir kt.
Taip pat džiugu matyti aktyviai besikuriančias mama–mamai solidarias iniciatyvas (internetines platformas, tinklalaides, mamų klubus), kuriose mamos padeda viena kitai, dalijasi patirtimis ir informacija, remiasi viena į kitą bei stiprėja“, – pasakoja specialistė.
Pašnekovė sako, kad „Krizinio nėštumo centras“ taip pat reguliariai organizuojamos savitarpio paramos grupes besilaukiančioms ar jau pagimdžiusioms moterims ir tikina, kad buvimas bendrystėje kartu su kitomis moterimis mažina vienišumo ir atskirumo jausmą bei didina supratimą, kad visos mamomis tapusios moterys yra labiau panašios, nei skirtingos.
„Jas vienija motinystės tapsmo patyrimas kasdienybėje, o kalbėjimas apie šią patirtį padeda stiprėti ir susigrąžinti motinystės džiaugsmą“, – įsitikinusi R. Mickevičienė.
Keturis vaikus auginanti psichologė tikina, kad motinystė yra neįkainojama patirtis: „Privilegija yra atvesti naują gyvybę į šį pasaulį, ja rūpintis, auginti žmogų, net jei tai turi savo kainą.
Iki šiol manau, kad tai yra džiaugsmas, net jei motinystė turi kitą nutylėtą ar nepatogiąją pusę. Tačiau ją galima mokytis priimti, reguliuoti ir įsipatoginti joje, imantis aktyvių veiksmų, pasitelkiant pagalbą, kad auginti žmogų taptų viena prasmingiausių dovanų“.
Susidūrus su pogimdymine depresiją pagalbos galima kreiptis Krizinio nėštumo centrą, kuris teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją / depresiją, persileidimą / naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo; www.krizinionestumocentras.lt, tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“ - spausti ČIA.
Suprasti akimirksniu
- pogimdyvinė depresija nesibaigia savaime, tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, simptomai ilgainiui gali sunkėti, savijauta prastėti, nuovargis nepraeiti net gerai išsimiegojus.
- pogimdyvine melancholija nėra liga, ji gali prasidėti vos kelios dienos po gimdymo ir tęstis apie dvi savaites, bet įprastai praeina savaime.
- pagrindiniais depresijos po gimdymo simptomais reikėtų įvardinti pernelyg didelį nuovargį, miego sutrikimus, kai moteris nebegali užmigti, pastebimus apetito ir svorio pokyčius, verksmingumą arba padidintą dirglumą, lengvai provokuojamą pyktį, mintis apie pakenkimą kūdikiui bei priešiškus jausmus jam.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
