Anglų rašytoja Frances Hodgson Burnett, ieškodama paralelių tarp žmogaus sielos ir gamtos, romane „Paslaptingas sodas“ rašo: „Rožių ūgliai lipo ir lipo aukštyn, kol apsivijo medžių šakas ir sienas ir nusidriekė žeme – beveik kaip keistasis pilkas rūkas.“ Nejau iš tiesų žvelgdamos į suaugusiųjų pasaulį žengiančius vaikus pastebime tik tą pilkąjį rūką: maištavimą, atsikalbinėjimą, pykčio protrūkius?
Ar kada pagalvojote, kad rūke – rožių pumpurai, kuriuose tiek gyvybės, veržlumo, jėgos? Kaip rožės ilgai ir kantriai krauna pumpurus, taip bręstančios asmenybės diena po dienos mokosi pakantumo, meilės, atjautos. Taigi šįkart kviečiame žengti į tą paslaptingą sodą ir pažvelgti, kaip jauno žmogaus ieškojimai atliepia augalijos veržimąsi į šviesą.
Prieštaringų vėjų metas
Ne visos rožės sulaukia pavasario. Kaip ir ne visus vaikystės potyrius išstypėliai paaugliai išsineša į paauglystę. Psichologai teigia, kad laikui bėgant pasimiršta tai, kas buvo bloga, o atmintyje išlieka tik šviesiausios akimirkos. Todėl beveik suaugęs šeimos narys vieną dieną gali pareikšti, kad jūs privalote jam iškepti tokių blynelių kaip vaikystėje, patiekti su uogomis ir atnešti į lovą, o kitą – už savo santaupas pats vienas išsiruošti į pasaulio kraštą, nors anksčiau toliau sostinės nebuvo nosies iškišęs. Kaipgi taip?
Ogi vaikas bando iš paauglystės – laikotarpio, kai erzina tiek besikeičiančio kūno pokštai, tiek padrikos mintys, pabėgti atgal į vaikystę, kur buvo gera ir saugu, arba įsibrauti į paslaptingą suaugėlių teritoriją, kuri dar neištyrinėta, todėl labai viliojanti.
Jei nuo mažų dienų kūrėte, jūsų manymu, atžalai tinkamą gyvenimo scenarijų, tuomet jūsų laukia išties rimtas išbandymas: paaugliai atsijoja tai, kas trukdo skleistis jų prigimčiai, ir sąmoningai pradeda ieškoti savo kelio.
Netgi jei dėl to reikia susikauti su visu pasauliu arba mylimais, bet kelio kryptį pernelyg įkyriai reguliuojančiais tėvais. Tad nenustebkite, jei nuo mažumės kantriai pianinu skambinęs jaunasis Mocartas, staiga užvaldžius troškimui sukurti laiko mašiną, kone apsigyvens garaže. Tik nemėginkite drausminti mažojo išradėjo. Verčiau pagalvokite, o kas bus, jeigu jam pavyks...
Dvasinis gimimas
Saulėn besistiebiančios gležnos gėlės tokios panašios į mažus suaugusiuosius – juk nesuklystume paauglystę pavadinę dvasiniu gimimu. Besiblaškantieji tarp vaikystės ir brandos puoselėja žydėjimo stebuklą. Nejučia svajonėms užauga sparnai, gimsta beprotiškiausi sumanymai. Rosie Rushton knygoje „Draugai, priešai ir kitos problemos“ dūksta savo individualumo ieškančios nenuoramos: viena neištveria nė dienos neperskaičiusi horoskopų, tiki gnomais ir vaiduokliais, kita jau suplanavusi visą gyvenimą, net vestuvių datą, trečia vaizduotėje stato baletus ir kuria muziką.
Lieka tik spėlioti, kas dedasi paauglio galvoje, jei jis rašydamas rašinį surezga tokį sakinį: „Prie ežero moteris melžė karvę, o vandenyje viskas atsispindėjo atvirkščiai.“ Rodos, tik nepatyrusieji gyvenimo gali taip labai tikėti ir tiek daug tikėtis. Tačiau ir jie patiria pirmuosius išbandymus.
Paauglystėje mezgamas draugystės siūlas dažnai nutrūksta, tarsi patvirtindamas Jurgos Ivanauskaitės mintį: „Žmonės vieniši kaip medžiai. Medžiai liečiasi lapais, šakomis, bet kamienai visada stovi atskirai. Visada.“ Artimos sielos ieškojimas padeda suvokti save kaip individą, mokytis kurti ir saugoti ryšius – tai svarbiausios gyvenimo pamokos.
Ne pamokslaukite, o draugaukite
Žalia – ramybės spalva. Dvasios pusiausvyros, stabilumo nepaliaudami ieško ir paaugliai. Nors jiems dažnai maga pasipriešinti gimdytojų valiai, jų autoritetas išlieka. Kad ir kaip būtų keista, šioje situacijoje, siekdami išsaugoti bendravimo džiaugsmą, santykių modelį turi keisti ne paaugliai, o būtent tėvai: nori nenori tenka nusimesti griežtų pamokslautojų kaukes ir perimti vyresnio draugo vaidmenį, t. y. mokytis bendrauti su vaiku kaip lygiam su lygiu.
Tėvų patarimai, padrąsinimai kiekvienam paaugliui itin reikalingi, nes kas gi kitas, jei ne vyresnieji ištisas dienas buku žvilgsniu į kompiuterio ekraną spoksančiam išstypėliui ištars Ogo Mandino knygoje „Sėkmės universitetas“ įrašytus žodžius „mano vaike, štai gyvenimas. Rask laiko jį gyventi“ ir paskatins imtis veiklos.
Meilės daigeliai
Paauglystė – tarpsnis, kai širdis pabunda meilei. Gera panirti į rožinį rūką: nedrąsūs žvilgsniai, švelnūs prisilietimai, pirmasis bučinys... Staiga tampa nebesvarbūs priekaištingi mokytojų žvilgsniai, prisvilusių bandelių kvapas valgykloje, nevykę pasirodymai scenoje. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Sunku išmokti matyti kitą bent trumpam užmirštant save, labai lengva pamilti susikurtą idealą, ne žmogų su visomis jo ydomis ir silpnybėmis. Bet paauglystė tuo ir žavi, kad kurdamas jausmus esi tarsi pats jų kuriamas, mylėdamas mokaisi saugoti ne tik kito širdies raktą, bet ir nebijoti patikėti savojo.
Ateina metas, kai mažosios panelytės išauga gėlėtas suknutes, o berniūkščiai nebeįlenda į mėgstamų animacinių filmukų herojų atvaizdais išmargintus marškinėlius. Mergaites nejučia imame vadinti Dievo rykštėmis, o, rodos, dar vakar paklusnumu džiuginusius berniukus – velnių priėdusiais vaikigaliais. Tačiau būkite tikri: už dygios priešgyniavimo ir atžarumo sienos slypi didžiulis palaikymo ir dėmesio troškimas. Lepinkite savo paaugliukus tarsi augalus: suteikite šilumos, „palaistykite“ dėmesiu ir meile, ir jūsų namuose vieną dieną būtinai prasiskleis širdį glostantys gražiausi žiedai...
Kaip elgtis, jei namie – bręstanti asmenybė?
- Svarbiausia – nesielkite su paaugliu kaip su mažu vaiku. Kiekvienas trylikametis trokšta būti didelis ir savarankiškas. Žinoma, tai nereiškia, kad jis gali elgtis, kaip šauna į galvą. Privalote nustatyti ribas, bet leiskite jam pačiam apsispręsti, kokių užkandžių neštis į mokyklą, kaip rengtis, kokį būrelį lankyti ir pan.
- Kalbėkitės. Brendimo laikotarpiu perkainojamos vertybės, ieškoma svarbiausių gyvenimo tiesų, dėliojami prioritetai. Kuo daugiau kalbėsitės su vaiku, tuo labiau jį suprasite ir nepulsite smerkti. Tik atsisakykite griežto pamokslautojo vaidmens. Pasidalykite prisiminimais iš savo paauglystės, lyg tarp kitko papasakokite keletą pamokančių gyvenimo istorijų, kad kryžkelėje stovintis jaunasis žmogus pats suvoktų, kuriuo keliu geriausia pasukti.
- Rodykite meilę. Nors bręstantieji dažnai kaip ežiukai ginasi spygliais, jie ypač trokšta švelnumo ir dėmesio. Dažniau apkabinkite atžalą, priminkite, kad ji jums labai brangi ir svarbi. Tuomet maištautojas žinos, kad jūsų glėbys tebėra tokia pat saugi priebėga, kaip ir vaikystėje.
- Nepraleiskite pro pirštus ir nusižengimų. Draugystė draugyste, bet vaikas turi žinoti, kad lengvai neišsisuks negrįžęs iš vakarėlio sutartu laiku, apleidęs mokslus ir pan. Nuobaudos turi būti teisingos ir kategoriškos. Dėl jų taip pat geriausia iš anksto susitarti su paaugliu. Tarkim, jei jis prastai mokysis, vasarą nevažiuos į stovyklą užsienyje. Tada jis pats turės teisę spręsti ir rinktis.
- Leiskite pajusti atsakomybę. Paauglys labiau už viską nori įrodyti, kad geba pats tvarkyti savo gyvenimą. Suteikite jam tokią progą: tegul pats susiplanuoja atostogas, nusiperka reikiamų kanceliarinių priemonių, nekontroliuojamas stengiasi pagerinti mokymosi rezultatus. Galite net atidaryti banke sąskaitą jo vardu, kad finansinė nepriklausomybė priverstų pamąstyti apie pinigų vertę.
Patarimai tėvams
- Būkite su vaiku, vaikščiokite su juo, kai kiti aplink jus nuolatos kažkur skuba.
- Kalbėkite su vaiku, kai kiti ant savųjų vien tik šaukia.
- Klausykite vaiko, kai kiti apsimeta itin užsiėmę.
- Juokitės, žaiskite su vaiku, nors kitus tai erzina.
- Paskatinkite vaiką, kai paprastai suaugusieji mato vien vaikų prasižengimus.
- Svajokite kartu su vaiku, kai dauguma tėvų pasidarę gan ciniški.
- Skaitykite su vaiku, kai kiti teikia pirmenybę televizoriui.
- Melskitės su vaiku, kai dauguma tėvų jau yra praradę tikėjimą.
- Atsiprašykite vaiko, kai kiti tėvai apsimeta neklystantys.
- Drausminkite vaiką, kai kiti nesugeba vaikams nustatyti jokių apribojimų.
- Apkabinkite vaiką – supraskite ir įvertinkite prisilietimo galią.
