Psichiatrė B. Nastopkaitė pastebėjo, kad šiame laikmetyje auga vaikų karta, kurių tėvai vartojo ar tebevartoja kvaišalus. Jei vaikas girdi, kaip tėvas ar motina giriasi, jog jaunystėje bandė „žolės“ ir narkomanu netapo, tai vaikas ir suvokia, kad narkotikai nėra pavojingi, svarbu vartoti „su protu“. Būna atvejų, kai narkotikus vartojantį vaiką pas psichiatrą atveda mama, kuri pati nuolat rūko „žolę“ ir savo elgesiui yra visiškai nekritiška.
Įpareigojimas gydytis
Suaugusiems asmenims, priklausomiems nuo narkotikų ar alkoholio, padariusiems nesunkius nusikaltimus, teismo sprendimu gali būti taikomas nurodymas gydytis, o jei asmuo atsisako, paskiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Tokia dalinai priverstinio gydymo praktika viltis yra pateisinusi, nes nemažai priklausomų žmonių, nors ir nenorėdami gydytis, patekę į reabilitacinę bendruomenę ar gydymo programą, keičia požiūrį į priklausomybę bei savo elgseną, sąmoningai atsisako narkotikų ir ima keisti gyvenimo būdą.
Į priklausomybę įklimpę vaikai nuolat ieško būdų, kaip apgauti tėvus, manipuliuoja jais, o tėvai, apimti baimių ir nesuvokimo, kas vyksta, daro klaidas, sudarydami sąlygas vaikams vartoti kvaišalus.
Nusikalstantys vaikai priverstinai yra nukreipiami į socializacijos centrus, tačiau, specialistų nuomone, ši priemonė nesprendžia vaiko priklausomybės nuo svaigalų problemos, kartu ir jo destruktyvios elgsenos. Šiuo metu diskutuojama dėl priverstinio vaikų gydymo, tačiau terminas „priverstinis“ gąsdina atsakingus už vaiko teises specialistus.
Kauno priklausomybės ligų centro vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja, psichologė Žaneta Žalkauskaitė pastebėjo, kad nereikėtų bijoti šio termino, nes vaikas nesuvokia savo elgesio pasekmių ir įpareigojimas dalyvauti sveikimo ir reabilitacijos programoje vietoj socializacijos centro būtų gera alternatyva priklausomiems nuo svaigalų nepilnamečiams.
Svetlana Zaivej teigė, kad apie pagalbą į priklausomybių liūną įklimpusiems vaikams kalbama daug, tačiau realių veiksmų atsakingų institucijų darbuotojai nesiryžta daryti. Kaimyninėse šalyse, pvz., Suomijoje, Latvijoje, jau senokai veikia specializuotos programos, teikiančios kompleksinę pagalbą šeimai ir įpareigojančios vaikus gydytis, tačiau pas mus delsiama pasinaudoti teigiama kaimynų patirtimi.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas Marius Gabrilavičius: „Priklausomybę nuo alkoholio kodavimu paverčiu priklausomybe nuo blaivybės“ (II dalis)
Tarp specialistų sklando posakis, jog dažnu atveju vaikui padėti bus galima tik tada, kai jis suaugs ir taps „normaliu“ narkotikų vartotoju su stažu, kuris pavargęs nuo pasekmių kreipsis pagalbos pats arba teismas jam nurodys gydytis.
Trūksta vaikų psichiatrų
Psichiatrė B. Nastopkaitė pritarė, kad vaikams būtina suteikti galimybę gydytis, užuot juos laikinai izoliavus nuo visuomenės. Vaikas gali pakeisti savo elgesį tik tada, kai patenka į aplinką, kurioje jis yra gerbiamas ir yra sudarytos sąlygos suvokti priklausomo elgesio pasekmes bei asmenybines problemas.
B. Nastopkaitė išsakė nuomonę, jog labai trūksta vaikų psichiatrų, nes nemaža dalis vaikų, įnikusių į svaigalų vartojimą, turi įvairių psichikos sutrikimų. Pasak psichiatrės, neretai tėvai nedrįsta pripažinti, kad jų vaikas turi protinių ar kitokių raidos sutrikimų ir tada jie verčia vaiką mokytis, būti tokiu kaip kiti ar net geresniu.