Visi – tai Vilniaus rajone Čekoniškių kaime įsikūrę Vilniaus Arkos bendruomenės Betzata gyvenimo namai. Čia gyvena devyni žmonės su intelekto negalia ir dirba šeši asistentai bei savanoriai. Pasak Rasos, tai nėra tik institucija, globojamų ir juos prižiūrinčių žmonių įstaiga – tai namai, kuriuose visi gyvena kartu.
Gyvenimo namai buvo įkurti prieš dvidešimt metų. Jų steigėjų noras buvo, kad žmonės su negalia būtų mylimi, gerbiami bei orūs ir, kad patys galėtų dalintis savo meile ir širdies šiluma. Vilniaus Arkos bendruomenės gyvenimo namai yra viena iš Tarptautinės Arkos federacijos bendruomenių narių – pasaulyje jų priskaičiuojama daugiau kaip pusantro šimto.
Ateina metas, kai norisi būti ten, kur gera
Rasa į šiuos namus prieš pora metų atėjo kaip žmonių su intelekto negalia asistentė, o šios vasaros pradžioje tapo vadove. Bet vadinti tai karjera visai netiktų. Tai – tik gyvenimo vyksmas, kuriame žmogus dalyvauja ir su džiaugsmu jį priima.
Tikroji karjera Rasos gyvenime jau buvo. Du aukštojo mokslo diplomus turinti moteris daug metų dirbo inžiniere, ėjo vadovaujamas pareigas. Darbui atiduodavo daug savęs. Buvo „perdegimų“. Ir buvo vis stiprėjantis pojūtis, kad inžinierės darbe savęs neišpildo.
„Ateina metas, kai supranti, kad pavargai nuo kovos, kai pradedi eiti labiau į gylį, kai norisi kažką keisti savo gyvenime, būti ten, kur gera“, – savo ieškojimų pradžią prisiminė Rasa.
Apie savanorišką veiklą jau buvo daug pasakojusi tokioje veikloje dalyvaujanti draugė. Tad išvydusi skelbimą, kad gyvenimo namai ieško asistento, Rasa nusprendė ir pati savanorystę išbandyti – nuvyko pokalbiui, kuris pakeitė jos gyvenimą.
„Mane priėmė, pasilikau. Taip prasidėjo mano asmeninio – ne profesinio – augimo kelionė“, – pasakoja Rasa.
Žmonių su negalia meilė užkamšo sielos kertes
Jos klausantis išnyksta įsitikinimas, kad darbas su intelekto negalią turinčiais žmonėmis – sunkus emociškai, reikalaujantis daug psichologinių žinių ir specialaus pasirengimo. O Rasa apie savo veiklą net nekalba kaip apie darbą, kuris turi pradžią, pabaigą, rezultatus ir įvertinimą.
Ji kalba apie žmones, kurie įvairiais keliais ateina į gyvenimo namus. Kiekvienas jų gyventojas – tiek asmuo su negalia, tiek savanoris – čia patenka su skirtinga patirtimi, skirtingomis aplinkybėmis. Bet jie reikalingi vieni kitiems.
„Žmonės su negalia yra stebuklas, kuris labai daug gali duoti dvasiškai sužeistam, sutrikusiam, nuo vidinės tuštumos ar sumaišties bėgančiam žmogui. Jų meilė, pagarba užkamšo visas sielos kertes“, – sako gyvenimo namų vadovė.
Ne vienas čia ateina įsitikinęs, kad gali ir nori padėti. O pabuvę suvokia, kokią didelę pagalbą gavo patys.
„Daugelis ateina net nesuprasdami, kad čia gali gauti pagalbą. Ateina vedini įsitikinimo, kad gyvenime jau daug matę, patyrę, kad nori save įprasminti, padėdami kitiems. Bet eina laikas ir matai, kaip žmogus keičiasi, kaip jis atranda ne tik įprasminimą – atranda pats save“, – kalba Rasa.
Ji įsitikinusi: buvimas kartu su intelekto negalią turinčiais žmonėmis yra nepaprastai gera gyvenimo mokykla, kurioje patikrinami visi žmogaus gebėjimai, atsiskleidžia jo stiprybės ir silpnybės.
„Nuostabiausia man yra tai, kad čia būdamas supranti, kiek negalios turi pats savyje. Kiek pastangų ir drąsos reikia prieiti prie žmogaus, apkabinti jį ir pasakyti: „Aš tave myliu!“ Ir kai žmogus su pačiu tikriausiu nuoširdumu ateina, apkabina ir pasako „Rasa, aš noriu, kad tu būtum mano mama – tai „nukerta.“
Aš sakau, kad jos balse girdžiu labai daug meilės. „O, ačiū“, – nusišypso ji.
Ir toliau pasakoja apie žmones. Tuos, kuriems yra nustatyta „popierinė diagnozė“, – bet gi ji ne apie žmogų. Ji nereiškia žmogaus, ji nieko nepasako apie jo savybes. Diagnozė gali būti ta pati, o žmonės – skirtingi. „Žmogus yra daug daugiau nei diagnozė“, – sako gyvenimo namų vadovė.
Visi gyvenimo taškai jau sudėlioti – belieka juos sujungti
Ateinantys čia savanoriauti dažnai būna gyvenime jau susidūrę su žmonėmis su negalia. Rasa – taip pat. Jos pirmagimiui buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Vyras, už kurio ištekėjo būdamas vos devyniolikos, jauną žmoną su neįgaliu vaiku paliko. O Rasos laukė dar vienas išbandymas – kai sūnui buvo treji, jis susirgo plaučių uždegimu. Vaikui nebuvo lemta pasveikti.
Šiandien Rasa negalvoja, kad būtent ši patirtis ją atvedė į Arkos bendruomenės gyvenimo namus – tai buvo jos spontaniškas pasirinkimas, bet ji neabejoja: Dievas gyvenime sudėlioja visus taškelius ir, metams bėgant, pasimato, kaip jie vienas su kitu susijungia. „Tai kaip gali netikėti?“ – retoriškai klausia Rasa.
Tikėjimas jos gyvenime buvo nuo vaikystės. Jis yra ir Vilniaus Arkos bendruomenės gyvenimo namų pagrindas.
Žmonės šiuose namuose keičiasi. Vieni užsibūna ilgiau, kiti išeina ir vėl sugrįžta. „Čia gera“, – pasako sugrįžę. Kai kas išeina kurti naujų dalykų toje pačioje dvasioje.
„Tai ne gyvenimo namai, tai tiesiog Namai“, – pašnekesio metu ne kartą pabrėžia Rasa.
Tikra laimė kartais būna ir apsiverkusi
„Bet juk jūs čia nuolat negyvenate?“ – klausiu Rasos. „Negyvenu. Bet gyvenu“, – nusijuokia ji, pridurdama, kad vakarais išeina, bet durų neuždaro. Nes gyvenimas nesibaigia vienų namų durų uždarymu ir grįžimu į kitus, kur laukia vyras ir dvi 16 ir 18 metų dukros, kartais taip pat savanoriaujančios Betzata namuose.
Rasos šeima jau pripratusi prie to, kad jos telefonas gali bet kada suskambėti, kad jai bet kuriuo momentu gali prireikti ieškoti išeities, sprendimo, išvažiuoti. Visa šeima priima tą situaciją kaip savo gyvenimo dalį.
„Mes gyvename pilnatvėje – ir šeimoje, ir darbe. Būna susibaram. Būna reikalaujam. Būna visko. Juk kartais kiekvienas „išsileidžiam“, – pripažįsta Rasa, pridurdama: „Bet visa tai – tikra“.
Išgirdusi klausimą, ar jaučiasi laiminga, ji nė akimirkos nesudvejoja: „Aišku, kad laiminga. Kartais per ašaras, bet laiminga“. Nes laimė nėra vien nuolatinė šypsena. Ji būna visokia. Net apsiverkusi. Bet, svarbiausia, kad tikra.
