Pažįstama situacija? Atrodo, mažyliai šioje žemėje tam ir yra, kad mus, nesugebančias pasimokyti iš barono Miunhauzeno, griebtų už plaukų ir trauktų iš nejučia įsisukusio rutinos rato. Vos išvydę pasaulį kūdikiai jau mokosi pažinti aplinką: stebi, klausosi, uodžia, liečia. Bėgant dienoms ir metams, į juos tarsi į kibirėlius byra suaugusiųjų pamokymai, išmintis, visuomenėje įsišaknijusios moralės normos. Tačiau yra ir kita – vaizduotės šalis, kurią mes, suaugusieji, tiesiog išaugame. Tai – ypatinga vieta, nes jos vartai atveriami tik mažiesiems pipirams. Pamėginkime ir mes žvilgtelėti vidun – bent trumpam sugrįšime į vaikystę ir pasidomėsime, ko galėtume pasimokyti iš mažųjų kodėlčiukų.
Vaikai yra paprasti
Mažieji nesidangsto kaukėmis ir net tai, kas mums atrodo neįmanoma, priima kaip natūralų reiškinį. Paklauskite bet kurio pyplio: juk ištarus burtažodžius trachtibidach ar abrakadabra, būtinai įvyksta stebuklas...
Filosofijos mokslų daktaras Kenas Robinsonas, skaitydamas pranešimą TED konferencijoje apie kūrybiškumo ugdymo mokykloje svarbą, pasidalijo viena įstabia istorija apie mažą mergaitę piešimo pamokoje: „Ji buvo šešerių. Sėdėdama paskutiniame klasės suole ji piešė. Mokytoja pasakodavo, kad jai būdavo sunku sutelkti dėmesį, tačiau šioje piešimo pamokoje buvo susikaupusi. Pakerėta mokytoja priėjo prie mergaitės ir paklausė: „Ką tu pieši?“ Ji atsakė: „Piešiu Dievą.“ Mokytoja tarė: „Bet juk niekas nežino, kaip atrodo Dievas.“ Mergaitė atsakė: „Netrukus sužinos“. Nesistebėkite, jei jums šnekant apie žalą karvę, mažylis sušuks: „Būtinai parodyk ir man žalią karvutę. Dar niekada tokios nemačiau!“ Arba pasisodins jus priešais, užsimerks, penkias minutes patylės, o paskui žodis žodin išpyškins tai, ką tuo metu galvojote. Tokiomis akimirkomis neverta kelti antakių ir vadinti vaikų keistuoliais. Tai jūs nuobodi ir besąlygiškai paklūstanti visoms suaugusiųjų žaidimo taisyklėms, nes, užuot žiūrėjusi į šalia sėdinčio žmogaus akis, abejingu žvilgsniu spoksote į televizoriaus ekraną.
Mąstykite kaip vaikas!
Mažieji nesidangsto kaukėmis ir net tai, kas mums atrodo neįmanoma, priima kaip natūralų reiškinį.
Kuo gi vaikų mintys skiriasi nuo mūsų samprotavimų? Jie mąsto vaizdais: vizualizuoja savo troškimus, ir šie išsipildo. Todėl kodėlčiai gali drąsiai kaip I. McEwano paklausiausios knygos herojė ištarti: „Tarp manęs ir mano svajonių nėra nė mažiausio tarpelio.“ Akademikas Mirzakarimas Norbekovas knygoje „Kvailio patirtis, arba kelias į praregėjimą“ rašo, kaip jis įminė stebuklingo vaikų pasveikimo Krymo sanatorijoje paslaptį. Kaip pavyzdys pateikiamas našlaitės, sirgusios cukriniu diabetu, elgesys: „Mergaitė įlipo į vonelę ir pradėjo ten turkštis, niurnėdama kažkokius žodžius. Vos supratau. Ji, pasirodo, nesustodama kalbėjo: „Aš cukrus, aš cukrus, aš cukrus.“ Kai vyriškis pasiteiravo, kodėl mažoji kartoja šią frazę, išvydo jos veide nuostabą: „Iki šiol atsimenu akis, išsiplėtusias per pusę veido, tarsi žvelgtų į idiotą. Kaip gali toks suaugęs žmogus nesuprasti paprasčiausio dalyko! Juk cukrus vandenyje ištirpsta!“ Pasirodo, būtent laki vaizduotė padeda pipirams įveikti ligas ir pripildyti pasaulį stebuklų.
Bent šiek tiek susipažinus su mažųjų mąstymo modeliu, neverta stebėtis, kad žymiausi pasaulio akademikai, profesoriai, psichologai, siekdami padėti žmonėms susidoroti su problemomis, atsikratyti negalių, kertiniu gydymo sistemų akmeniu pasirenka vizualizaciją. Jau minėtas psichologijos, pedagogikos, medicinos filosofijos daktaras, profesorius Mirzakarimas Norbekovas kone visiems ligoniams sukūrė unikalią programą, paremtą vienu pagrindinių principų: jums tereikia karštai tikėti, kad esate visiškai sveika ir trykštate gyvenimo džiaugsmu. Ką gi tai reiškia? Ogi tai, kad turite mąstyti kaip vaikas!
Apie nematomus draugus
Su lakia vaizduote susijęs nematomų draugų „prisijaukinimas“. Jais dažniausiai tampa šiek tiek pavidalą pakeitę žaislai, piešinių, spalvotų knygelių ar animacinių filmų herojai. Su išsigalvotu bičiuliu dažniausiai draugauja 3–6 metų pypliai. Žaisdami ar plepėdami su nematomuoju, mažyliai lavina bendravimo įgūdžius, mokosi pasitikėti kitais: juk taip smagu, kad jam galima atskleisti net slapčiausius dalykus ir būti tikram, kad šis niekam jų neišduos. Maži vaikai yra gana drovūs, jiems sunku atvirai rodyti jausmus. Įsivaizduojamo bičiulio draugijoje mažasis gali laisvai save išreikšti: jis sprendžia, kokius žaidimus žaisti ir kokias pasakas skaityti. Tik pamėginkite tvirtinti, kad retkarčiais nežinia iš kur atsirandantis žaidimų draugas yra tik pramanas!
Ko dar galime pasimokyti iš mažųjų?
Neskubėjimo, sugebėjimo džiaugtis mažais dalykais. Tik mažiesiems gali visą dieną nepabosti vabalėlių, debesų stebėjimas, ritinėjimasis pievoje. Kai pasiteirausite, kodėl pyplys jau visą valandą spokso, rodos, į niekuo neišsiskiriantį pastatą, galite sulaukti atsakymo: „Įsivaizduoju, kad šis namas yra mūsų.“ Stenkitės išnaudoti vaikų atvirumą naujiems dalykams jų pačių labui. Jei mažasis nemėgsta daržovių, supjaustykite įvairių spalvų daržo gėrybes ir sukurkite iš griežinėlių vaivorykštę. Pamatysite, kaip greitai lėkštė bus tuščia!
Neužmirškite, kad laiko, praleisto drauge, vaikams niekada nebus per daug. Kartu su jais kurkite pasakas, eilėraščius, užminkite mįslių. Kodėlčiai su malonumu klauso „Ar žinai, kad...“ faktų. Papasakokite jiems, kad stručio akis yra didesnė už jo smegenis ar kad elniai mėgsta bananus, ir tuoj išgirsite pasakojimą, kaip Kalėdų Senelis Laplandijoje augina bananmedžius, kad palepintų savo raguočius pagalbininkus. Jei mažylis jus kvies pažiūrėti į žvaigždes ar paskanauti žemuogių, neatsisakykite – taip nutiesite tiltą tarp mažo ir didelio žmogaus širdžių.
Neskubėkite pabėgti nuo vaikystės. Pasisūpuokite sūpynėse, kepkite smėlio pyragus, paslampinėkite po mišką, tyrinėdama augalus ar analizuodama paukščių balsus. Tuomet galbūt pažvelgsite į kasdienybę kitomis akimis, kaip tai padarė vienas Arundhati Roy romano „Mažmožių Dievas“ veikėjas: „Velija Papenas buvo šventai įsitikinęs ir tvirtino dvyniams, kad juodų kačių pasaulyje nėra. Jis sakė, kad yra tik juodos katės formos skylės visatoje.“ Niekada nevėlu pasekti Velijos pavyzdžiu ir pažadinti savyje vaiką.
Vaikai sugeria viską (jūsų žodžius, pirmuosius įspūdžius, sapnų nuotrupas) tarsi kempinė. Pasaulis jiems – tyrinėjimų laukas, kuriame viskas įmanoma: stebuklų išsipildymas, telepatija, sustojęs laikas... Mažieji kodėlčiai visuomet šalia. Rūpinkimės jais, mylėkime, skirkime jiems laiko tam, kad nepamirštume, jog į pasaulį galima žvelgti ir kitaip. Vaiko, dar neužvaldyto stereotipų ir įvairiausių klišių, akimis.
