Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Patyčios: kokias klaidas daro tėvai, bandydami padėti savo vaikams

Patyčias kartais norma paverčia net patys tėvai, nerūpestingai vaiką pavadindami žiopleliu. Dėl tokių pasakymų vaikas ir vėliau nesuvokia, kad patyčios – nenormalus elgesys, jo neturi būti. Taip LRT RADIJUI sako psichologė psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė. Kaip teigia ji, patarimas vaikams nekreipti dėmesio į nepagarbų kitų elgesį yra visiškai neveiksmingas – patyčios niekada savaime nepraeis, jei nebus sąmoningai sustabdytos.
Patyčios
Patyčios / Fotolia nuotr.

– Kai kurie vaikai patiria patyčias, bet apie tai niekam nepasakoja. Kodėl vaikas pasirenka būti vienas su savo problemomis ir nėra atviras?

– Patyčių reiškinys sudėtingesnis, nei mums norisi galvoti. Norėtųsi manyti, kad tai tik nevykę ar sudėtingi moksleivių santykiai, bet visi gyvename didelio laipsnio patyčių kultūroje. Viešojoje erdvėje priimtina šaipytis vienam iš kito, konkurentus vadinti įvairiais žodžiais ir vardais. Jei toks elgesys priimtinas suaugusiesiems, vaikui sunku suprasti, kodėl tai netinkama.

Yra ir daug nepagarbaus elgesio auginant vaikus. Kartais tikrai pašaipiai kalbama, tėvai sako – tas tai žioplelis, ko čia kaip asiliukas nusiminęs. Tokiais pasakymais normalizuojamos patyčios. Ir kai vaikas atsiduria darželyje ar mokykloje, jam sunku suprasti, kad pašaipus elgesys nenormalus, kad reikia apie tai kalbėti, taip neturi būti. Galima sutikti tėvų, manančių, kad vaikas turi pats susitvarkyti su savo rūpesčiais. Jie sako – tai tavo mokykla, tavo rūpesčiai, duok atgal, nekreipk dėmesio.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aušra Kurienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aušra Kurienė

– Populiaru sakyti „nekreipk dėmesio“. Tačiau tuo metu vaikui tai svarbiausias pasaulyje įvykis.

– Įdomiausia, kad tai niekada nepraeis, jei nebus sustabdyta. Jei kažkas pasakė, kad tu didžiausias žioplys, tai liks visam gyvenimui. Net kai žmogus bus suaugęs ir norės kažką padaryti, trauminė patirtis vis atsinaujins. Iš to neišaugama, tai nepraeina.

Tai galima pakeisti tik pastangomis, bandant suprasti, iš kur viskas kyla. Būtų nuostabu, jei vaikai galėtų nekreipti dėmesio į patyčias. Tačiau tie, kurie tyčiojasi, daro viską, kad auka atkreiptų dėmesį. Jei vieną dieną skriaudėjai vartojo tik žodžius ir vaikas į juos nebekreipia dėmesio, kitą dieną jam ant galvos gali pilti pieną. Jei auka nekreips dėmesio ir į tai, dar kitą dieną bus suplėšytos jo knygos.

Patarimas būtų nuostabus, jei galiotų. Bet jis negalioja. Negali nekreipti dėmesio, kai tave skriaudžia ir žemina. Ir jei vaikas kelis kartus pasiskundžia ir gauna šį patarimą, daugiau nebesiskundžia. Jis supranta, kad tai jo problema.

Tačiau jokia patyčių auka negali pati viena susitvarkyti. Jei ir susitvarko, tai agresyviais būdais. Tuomet ir girdime pasakymus – kas jam nutiko, juk toks normalus vaikas, bet ėmė ir sumušė kažką. Įvyksta sprogimas, nes jausmai ir kančia buvo slopinti. Vėliau viskas agresyviai išsiveržia.

– Ką patiria tėvai, sužinoję, kad iš jų vaiko tyčiojamasi?

– Tėvai, išgirdę apie vaiko kančią, patiria visą jausmų gamą. Vienas iš jausmų yra kaltė – dėl to, kad nepavyko vaiko apsaugoti, kad jis buvo nuvestas į vieną ar kitą mokyklą, išleistas į stovyklą, kur iš jo pasišaipė.

Tėvai eina kariauti, kovoti, bent kažką padaryti. Kartais patiriama ir baimė. Jie bijo, kad jei nueis į mokyklą, bus tik blogiau – vaiko nemėgs ne tik mokiniai, bet ir mokytojai.

Kita reakcija yra pyktis. Tėvai eina kariauti, kovoti, bent kažką padaryti. Kartais patiriama ir baimė. Dažnai patys tėvai yra patyrę patyčias, gal jiems niekas nepadėjo. Tuomet jie bijo, kad jei nueis į mokyklą ir pakalbės apie savo vaiką, bus tik blogiau – vaiko nemėgs ne tik mokiniai, bet ir mokytojai.

– Ar patyčių problemą gali išspręsti vaiko perkėlimas į kitą mokyklą?

– Kiekviena situacija kitokia. Nėra universalaus recepto. Jei mokykloje prasidėjo patyčios ir auklėtojai supranta situaciją, su vaikais dirba socialiniai pedagogai ir psichologai, galima pasiekti gerų rezultatų. Tai būtų sveika ir tam, kuris skriaudžia, ir tam, kuris yra skriaudžiamas. Jei situacija būtų išspręsta, klasė rastų naujus bendravimo būdus. Nes žalą patiria ne tik vaikas, iš kurio tyčiojamasi. Yra žalos ir tam, kuris nebaudžiamas gali elgtis labai netinkamai.

– Tai vaiko perkėlimas į kitą mokyklą nieko neišsprendžia?

– Taip, tai nieko neišsprendžia. Reikia pagalvoti, kokią žinią gauna vaikas, kai jis atskiriamas nuo klasės ir perkeliamas kitur. Jis gali gauti žinią, kad nereikia būti su blogais vaikais ir laikas ieškoti gerų. Tačiau vaikas gali suprasti, kad su tais vaikais viskas gerai, nes daugiau pokyčių klasėje nėra. Tik jis turi išeiti į naują klasę, vėl kurti santykius. Didelė tikimybė, kad ir naujoje klasėje vaiko santykių pradžia bus sudėtinga.

– Ar įmanoma suprasti, kodėl iš kai kurių vaikų tyčiojamasi? Ar gali būti, kad tam tikras elgesys prišaukia patyčias?

– Tai klaidingas manymas. Atsitinka, kad tėvai tiesiog gauna žinią, jog iš jų vaiko tyčiojamasi. Arba apskritai, kad klasėje tyčiojamasi. Tuomet tėvai žino, kad vyksta šis procesas ir jų vaikas atsidūręs kažkurioje pozicijoje. Klasėje yra trys pozicijos – auka, skriaudėjas ir pasyvūs stebėtojai. Tėvams svarbu suprasti, kurią iš pozicijų užima vaikas.

Patyčios yra viena iš smurtinio elgesio formų. Nesvarbu, kokia yra auka – ji gali būti stora, plona, blondinė, strazdanota, mėlynai nusidažiusi plaukus. Tai yra santykių kultūra, kur kiekvienas gali tapti auka. Čia vyrauja galios santykiai, kur naudojamasi ir piktnaudžiaujama turima galia. Yra vaikų, kurie jaučiasi stipresniais, protingesniais ir jiems nesvarbu, ar tas, iš kurio tyčiojamasi, nusikirps ar užsiaugins plaukus. Jei auka iš klasės išeis, jos vietą užims kažkas kitas.

– Svarbu, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi. Kas didina pasitikėjimą savimi ir kiek čia svarbi šeima?

– Vaiko pasitikėjimas savimi prasideda šeimoje. Tėvai arba augina pasitikintį savimi vaiką, arba ne. Pagrindinė sąlyga – rimtas domėjimasis vaiku. Svarbu, kad tėvams būtų įdomios vaiko mintys, kad jie girdėtų, ką vaikas sako. Jei vaikas piešia, reikia domėtis tuo, o ne tik pasakyti, kad gražu net neatsisukus. Jei vaikas kažką daro, reikia prie jo prisijungti. Tokioje terpėje vaikas augs žinodamas, kad jo mintys ir jausmai, veiksmai įdomūs, gali turėti įtakos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų