„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Pedagogė – apie „ekranų vaikus“: prie ekrano ir be ekrano – skirtumas akivaizdus

Kompiuterių, planšečių, telefonų ekranai tapo neatsiejami nuo vaikų gyvenimo ir, nors ekranai gali linksminti, mokyti ir užimti vaikus, specialioji pedagogė, taip pat ir su SOS šeimų vaikais dirbanti Inesa Ežerskytė–Purenok tai vadina vieniša veikla. Ji paaiškina, kodėl kokybiška vaikų popamokinė veikla ir užimtumas jiems yra kritiškai svarbūs.
Vaikai
Vaikai / Sos vaikų kaimų nuotr.

Po žaidimų pamokos joms nuobodžios

Pasak jos, rudenį grįžus į mokyklas akivaizdžiai matosi skirtumas tarp vaikų, kurie vasaros atostogų metu lankė būrelius ar įvairius užsiėmimus, aktyviai leido laiką kieme su draugais, ir vaikų, „atostogavusių“ ekrane.

„Ekrano vaikai mokykloje dažnai pasižymi menkesne mokymosi motyvacija, žingeidumo stoka bei gebėjimu trumpesnį laiką išlaikyti dėmesį veiklų, pamokų metu. Jų interesai būna riboti, t. y. tokie vaikai yra labiau linkę bendrauti tik kompiuterinių žaidimų tema – tai atsiliepia menkesnėmis pasaulio pažinimo žiniomis“, – pranešime žiniasklaidai teigia pedagogė ir kaniterapeutė.

Neretai, anot I.Ežerskytės–Purenok, ekrano įtaka pasireiškia ir elgesyje: vaikai būna labiau linkę priimti impulsyvius sprendimus, staigiau reaguoti į emocinius stimulus. „Dabar labai dažnai vaikai įvardina, kad pamokos jiems nuobodžios, neįdomios. Ir tai manęs nestebina, nes žaidimai su įspūdinga grafika ir atlygiais pagrįstomis istorijomis vaikams labiau patinka nei, tarkime, lietuvių kalbos pamokose analizuoti klasikų kūrinius ar vaikščioti matematikos platybėse. O kad pamoka taptų įdomi, labai reikalingas aktyvus pačių vaikų įsitraukimas“, – pažymi specialistė.

Kenčia pasitikėjimas savimi

Ji sako nesistebinti, kad vaikai, didesnę savo dienos dalį skyrę ekranams, būna ne tik emociškai, bet ir fiziškai silpnesni, o tai labai pastebima ir kūno kultūros pamokose. Anot pedagogės, žaidime vaikas jaučiasi nenugalimas karys, o realybėje susiduria su sunkumais atlikdamas paprasčiausius fizinius pratimus, todėl ir ši veikla jiems tampa nemiela.

I.Ežerskytė–Purenok tėvams primena, kad ekranas – didžiausias vaikų laiko vagis. Po pamokų vaikai siekia malonios veiklos lengviausiu jiems būdu – taigi renkasi žaisti kompiuterinius žaidimus. „Tokiais atvejais jie dažniausiai praranda laiko nuovoką ir dėl to nukenčia namų darbų ruoša, o tada – ir akademiniai pasiekimai. Kaip žinome, mokymasis – tai nuoseklus ir nenutrūkstamas procesas ir šiam procesui reikia skirti ne tik laiko, bet ir nuoseklaus bei kantraus darbo“, – sako mokytoja.

Traumines patirtis turintiems – dar svarbiau

Su SOS šeimų vaikais dirbanti I.Ežerskytė–Purenok pasakojo, kad šių šeimų vaikai, turėdami neigiamas gyvenimo patirtis, labai dažnai stokoja bazinių įgūdžių, tad jie turi būti visokeriopai reabilituojami ir popamokinės veiklos indėlis reiškia tikrai daug.

„Aktyvi, turininga ir tikslinga veikla labai prisideda prie vaikų, turėjusių trauminių patirčių ar augusių ne visai sveikoje aplinkoje, vertybių formavimo. Ateityje, kai šie vaikai turės rinktis įvairiose gyvenimo kryžkelėse, tai bus labai svarbu“, – pažymi pedagogė.

Šią vasarą SOS šeimų vaikai rėmėjų dėka turėjo galimybę dalyvauti anglų kalbos, plaukimo, kitose edukacinėse stovyklose, nes ją suteikė aukštųjų technologijų įmonių grupės „Yukon Advanced Optics Worldwide“, kuriančios civilinius termovizorinius ir naktinio matymo sprendimus, dovanotos lėšos.

„Mes vykdome daug socialinės atsakomybės iniciatyvų, nes ne tik visuomenė, bet ir verslas yra tiek stiprus, kiek stiprus silpniausias pilietis valstybėje, kurioje jis veikia ir samdo žmones. SOS šeimų misija padėti stiprias traumas patyrusiems vaikams atsigauti ir užaugti tvirtomis, savimi pasitikinčiomis asmenybėmis – svarbi ir reikšminga“, – sakė įmonės komunikacijos vadovas Germanas Kavalskis.

Tėvams auginti vaikus be ekranų – nelengva

„Tėvams nėra paprasta, kai auginant vaiką tenka rinktis: aukoti jo gebėjimus leidžiant naudotis ekranais ar atsisakyti savo, dažnai darbui skirto laiko ir leisti jį su vaiku, organizuojant jo pabuvimą su draugais, žaidžiant kartu ir pan., arba investuoti į stovyklas, būrelius, užsiėmimus. Kiekvienu atveju – ar tai būtų laikas, ar pinigai – reikia suaugusiųjų indėlio. Bet jis nepaprastai reikšmingas, nes tik jį suteikę padėsime vaikui užaugti sveikam ir sėkmingam, ar tai būtų mūsų vaikas, ar vaikai, kuriais tenka rūpintis pagalbos organizacijoms“, – sakė I.Ežerskytė–Purenok.

Kokybiškas popamokinis užimtumas, pasak jos, suteikia galimybę vaikams ieškoti savęs, lavina komunikabilumą, kūrybiškumą, iniciatyvą, kelia akademinį veiksmingumą ir padeda laužyti ribotus ar neigiamus įsitikinimus apie juos supantį pasaulį ir žmones.

Pedagogė pataria atidžiai įvertinti, ką ir kaip vaikas veikia po pamokų, netgi jei nesinaudoja savo telefonu ar planšete.

Būrelius siūlo rinktis pagal stipriąsias savybes

Tiesiog vaikų skatinimas laiką leisti gatvėje, specialistės teigimu, nebūtinai gali atnešti naudos – tai priklauso nuo draugijos, kurioje vaikas leis laiką. Tad pedagogė pataria atidžiai įvertinti, ką ir kaip vaikas veikia po pamokų, netgi jei nesinaudoja savo telefonu ar planšete.

Svarstantiems, kokius būrelius vaikams parinkti, I.Ežerskytė–Purenok pataria pirmiausia įvertinti vaiko individualias savybes ir pomėgius, įsiklausyti į jo norus, o ne vaikytis būrelių mados.

„Tai turi būti maloni veikla, kurioje vaikas galėtų save realizuoti, puoselėti ir stiprinti savo galias. Kiekvienas iš mūsų turime ne tik sunkumų, bet ir stipriųjų pusių. Labai gaila, bet mes dažnai susifokusuojame į silpnąsias sritis ir imame ignoruoti bei silpninti stipriąsias. Neatmeskime galimybės, kad popamokinė veikla gali vaiką nuvesti specialybės link.

Pavyzdžiui, juk ne visose mokyklose yra teatro pamoka. Artistiškumu pasižymintis vaikas, tinkamoje veikloje semdamasis meistriškumo, tobulins savo gebėjimus ir ateityje gali tapti aktoriumi. Taip pat renkantis būrelius labai noriu patarti nepersistengti ir neapkrauti vaikų, kadangi laiko reikia palikti ir pačiam geriausiam, brangiausiam, neįkainojamam būreliui – šeimai“, – teigia pedagogė.

Kviečia suaugusiuosius burtis į komandas – bendradarbiauti vežiojant vaikus.

Tėvams ir globėjams ji rekomenduoja taip pat aktyviau įsitraukti į vaikų popamokines veiklas, komunikuojant su kitų vaikų tėveliais ar globėjais. Ji kviečia suaugusiuosius burtis į komandas – bendradarbiauti vežiojant vaikus. Tokios kolektyvinės kelionės, pasak jos, taip pat padeda vaikams labiau suartėti ir puoselėti draugiškus, bendradarbiavimu paremtus santykius.

Nevyriausybinė organizacija „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ su visuomenės parama per trisdešimt gyvavimo metų į savarankišką gyvenimą išleido daugiau nei 360 jaunuolių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“