„Nebijokite ieškoti pagalbos. Bent peties išsiverkti. To kartais reikia net ir pačioms stipriausioms mamoms“, – savo istorija dalijasi asociacijos „Padedu augti“ narė ir savanorė Gražina Stašionienė.
Moters šeimos istorija – ypatinga. Vyresnieji Gražinos Stašionienės vaikai, gimę pirmoje santuokoje, jau suaugę. Pirmagimis atėjo į šį pasaulį be didelių netikėtumų prieš 24 metus. Po kelerių metų jaunai mamai gimė 35 savaičių sulaukusi dukrytė. Tačiau vietoje laukto džiaugsmo ir pilnatvės užklupo nerimas, baimė ir nežinomybė.
„Buvau labai jauna ir nedrąsi, mintyse kunkuliavo šimtai klausimų, o paklausti nedrįsau. Prieš 20 metų informacijos buvo mažai – „google“ nepaklausi. Pamenu, kaip drebėjau iš baimės pamačiusi deguonies kaukę“, – atmintyje išlikusiomis emocijomis dalijasi Gražina, kurios ramstis tuo metu buvo profesinės mokyklos grupės auklėtoja.
Lyg užburtame rate besikartojanti istorija
Po 8 metų, antrą kartą laimingai ištekėjusi, moteris vėl patyrė kūdikio laukimo džiaugsmą ir apie priešlaikinį gimdymą negalvojo. Tiesa, gydytoja prižiūrėjo atidžiau. Ir ne veltui – dukrytė Gaudrė taip pat anksčiau suskubo į šį pasaulį ir gimė 35 savaičių. Istorija ėmė kartotis lyg užburtame rate, tik vis labiau gąsdindama. „Po 4 metų, nenusileidusi sesėms, 35 savaičių gimė Martyna. Tik jau buvau pasiruošusi, nejaučiau tokios baimės. Bet berniukai „pasistengė“ paįvairinti mano gyvenimą, pakeitė viską – Artas, o po kelių metų ir Eldaras gimė vos 30 savaičių“, – užklupusią baimę ir nežinią prisimena G. Stašionienė.
Sunku įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis mama, kurios vaikučių atėjimo į šį pasaulį istorija vis kartojosi iš naujo.
„Trys savaitės ligoninėje iki gimimo su tekančiais vandenimis ir nežinia, kuri mane gniuždė. Baimė, stresas – kas dieną. Vaikai namuose, o aš ligoninėje stengiuosi saugoti kito vaikučio gyvybę. Po gimdymo – dar daugiau baimės ir nežinios. Ar viskas bus gerai? Kada nustos kristi svoris? Kiek ilgai mes čia būsime?“, – nesibaigiančius klausimus prisimena tvirta išlikti besistengusi Gražina.
Iš pradžių net ašarų nebuvo. Ji ramino ir guodė save bei namiškius, nors pienelio gamyba varė į neviltį. Tačiau neatsargūs artimos giminaitės žodžiai suskaldė tvirtą kiautą.
„Ji lyg niekur nieko liepė susitaikyti su tokiu scenarijumi, kad mano mažyliui gali ir nepasisekti... Aš neprisileidau tokių minčių, bet po jos žodžių palūžau. Kaip tyčia, nuėjusi į reanimaciją sužinojau, kad jis vis nustoja kvėpuoti. Bet tikėjimas ir pokalbis prie reanimacijos palatų su kita mamyte padėjo eiti toliau“.
Ji lyg niekur nieko liepė susitaikyti su tokiu scenarijumi, kad mano mažyliui gali ir nepasisekti...
Savanorystė – vietoj pietų pertraukos
Ne šiaip sau liaudis sako – „žodis žeidžia, žodis gydo“. Supratusi, kokią galią gali turėti kitam pasakyti žodžiai, Gražina ėmėsi padėti ir kitoms mamoms – tapo pienelio donore, stengėsi palaikyti kitas ligoninėje sutiktas moteris. Sunkiausiais momentais tai palaikė ir ją pačią. Todėl galiausiai ji tapo asociacijos „Padedu augti“ nare ir savanore.
„Pamačiau socialinėje erdvėje kvietimą į ankstukų šventę. Eldaras buvo mus izoliavęs, todėl nusprendžiau kitiems vaikams suteikti nors akimirką džiaugsmo ir nuvykti į šventę. Ten susipažinau su būreliu nuostabių ankstukų mamų ir nuolat besišypsančia asociacijos vadove Inga. Po šventės ji nuolat teiravosi, kaip mes jaučiamės. Buvo labai malonu sulaukti dėmesio iš tokio šilto žmogaus“, – gražių žodžių negaili Gražina, netrukus nusprendusi prisidėti prie komandos, atliekančios kilnius darbus.
Neįtikėtina, kaip turėdama gausią šeimą ir studijuodama, moteris dar randa laiko savanorystei. Susitikimams klinikose su mamytėmis, kurioms labai reikia palaikymo, jautrių ir sėkmingų istorijų, kartais ji išnaudoja net pietų pertraukas. „Savanoriavimas man atgaiva. Dalindamasi savo patirtimi, aš pati išsilaisvinau iš slėgusios naštos. Pirmasis atvykimas į klinikas pasikalbėti su mamomis buvo naudingas ir man. Įžengus į ligoninę drėko delnai. Supratau, kiek užslėptų jausmų manyje tūnojo, o „Padedu augti“ padėjo visa tai paleisti“, – atvirauja moteris ir ragina kitas mamas neprarasti kantrybės, stiprybės ir tikėjimo, nebijoti ieškoti pagalbos.
Gyvenimo variklis – vaikai ir studijos
Savanoriaudama ir augindama didelį būrų Lietuvos piliečių, Gražina kartais pati savęs klausia, iš kur semiasi jėgų. Dviese su vyru stengiasi dalintis darbais ir džiaugsmais, o didžiausias stimulas gyventi – vaikai. „Vaikai yra mano pasaulis. Jie atima nemažai jėgų, bet kartu iš jų semiuosi energijos gyvenimui. Tik jų dėka augu tobulėdama kaip asmenybė. Pati užaugau nejausdama motinos meilės, todėl savo vaikams atsiduodu kartais pamiršdama save“, – prisipažįsta moteris.
Paskutiniai metai, auginant mažylį, Gražinai buvo tikrai sunkūs. Nėra kada lepinti savęs, o apie grožio procedūras moteris jau seniai pamiršo.
„Juk dažnai mamos pamiršta save“, – guodžiasi ji. Tačiau čia pat nustebina, papasakodama, jog studijos jai prilygsta savęs lepinimui. „Dėkinga vyrui, kad jis pastūmėjo pabandyti studijuoti. Džiaugiuosi, galėdama išvykti į paskaitas. Ten galiu bendrauti, tobulėti ir įgyvendinti vieną iš savo svajonių – baigti aukštojo mokslo studijas.“
Nors Gražinos istorija primena linksmuosius kalnelius, kurie iš tiesų nebuvo labai džiaugsmingi, moteris žavi optimizmu. „Greitai viskas pasikeis. Paaugs mažiausiasis sūnelis, pradėsiu dirbti ir galėsiu skirti laiko sau. Dabar save palepinu puodeliu kavos su saldainiu, o jei dar nepabunda mažylis... Fantastika, ko daugiau reikia“, – pozityvumu užkrečia istorijos herojė.
Socialinis projektas: ankstukai taria „AČIŪ“
Asociacija „Padedu augti“, jau 13 metų teikianti pagalbą ir bendrystę ankstukų susilaukusioms bei sergančių naujagimių šeimoms, ėmėsi socialinio projekto „Ačiū“. „Norime šeimų lūpomis papasakoti istorijas, kurių herojais yra medicinos darbuotojai, pačios mamos, tėčiai, seneliai, Lietuvos valstybė, rėmėjai. Sėkmingas anksčiau laiko gimusio mažylio augimas nėra savaime suprantamas dalykas – susitelkia didelė bendruomenė“, – pasakoja asociacijos vadovė Inga Laukytė – Budrienė. Istorijas iliustruoja laimingų ankstukų, dabar jau paaugusių vaikučių, fotografijų paroda, kurią pamatyti galima Kauno klinikų Ambulatoriniame diagnostikos centre.
„Gražinos istorija norime pasakyti „AČIŪ MAMAI“ – ačiū visoms mamoms, kurios nepaisydamos iššūkių atkakliai semiasi jėgų ir dalijasi su kitais. Tokia yra ir ši šešių vaikų mama. Net penki jos vaikučiai gimė anksčiau laiko, o keturi mažieji dalyvavo mūsų inicijuotoje fotosesijoje. Tai ypatinga moteris, randanti laiko ne tik savo gausiai šeimai, studijoms, bet ir savanorystei“, – įsikvėpti Gražinos istorija kviečia asociacijos vadovė I.Laukytė – Budrienė.
