Tris įvaikintus, du globojamus ir vieną biologinį vaiką turintis R.Gaidukas džiaugiasi, kad iš įvaikinimo įstaigų jautė norą padėti ir atvesti vaiką į šeimą, tačiau pripažįsta, kad kiekvieną kartą jautė baimę ir nesaugumo jausmą.
„Aš tai vadinu šuoliu su parašiutu į vieną pusę – žinai, kad atgal į lėktuvą nebeįlipsi, skraidai su tuo parašiutu ir nežinai, ar išsiskleis, ar ne. Baimę ir neužtikrintumą jautėme ir penktą kartą, tačiau žengėme šį žingsnį“, – pasakoja R.Gaidukas.
Susiduria su visuomenės abejingumu
R.Gaidukas pasakoja, kad šeima nesusidūrė su didelėmis problemomis bandydama įsivaikinti. Anot įtėvio, nors kartais atrodydavo, kad viskas vyksta per lėtai, tačiau daugiau sunkumų kyla jau įsivaikinus. R.Gaidukas taip pat apgailestauja, kad tenka susidurti ir su visuomenės nusistatymu bei stereotipais.
„Jei mokykloje ar darželyje kiti tėveliai sužino, kad klasėje yra įvaikintas arba globojamas vaikas, jie tikriausiai pradeda galvoti, kad jei jis dar ne banditas, tai greitai bus. Reakcijos labai keistos, tėvai dar nepažinodami vaiko reikalauja, kad jį pervestų į kitą klasę“, – piktinasi R.Gaidukas.
Pasak įtėvio, nuvedus vaiką pas gydytojus, šie taip pat laikosi tam tikrų nusistatymų ir dažnai kaltina vaiko nepriežiūra.
„užuot klausę, kaip gali padėti, jie laikosi savo pradinės nuostatos ir kaltina, kad neprižiūrėjome vaiko“, – apgailestauja R.Gaidukas.
Reakcijos labai keistos, tėvai dar nepažinodami vaiko reikalauja, kad jį pervestų į kitą klasę, – teigia 5 įvaikintų vaikų įtėvis.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė spaudai V.Arnašė kalba, kad įvaikinti gali tik tinkamai pasiruošę pilnamečiai darbingo amžiaus žmonės. Nesusituokę to paties vaiko įvaikinti negali, tačiau išimtiniais atvejais tai gali padaryti vienas iš sutuoktinių.
„Visi asmenys, norintys tapti vaiko globėjais ar įsivaikinti, po pradinio įvertinimo yra siunčiami į Globėjų ir įtėvių (GIMK) mokymus, kurių metu su tarnybos atestuotais asmenimis aptaria lūkesčius, išgyvenimus, netektis bei kylančius jausmus“, – aiškina V.Arnašė.
GIMK organizuoja maždaug trijų mėnesių mokymus, juos sudaro 10 grupinių sesijų ir 1–2 individualūs susitikimai būsimųjų įtėvių namuose. Tarnybos atestuoti asmenys ištiria gyvenimo sąlygas bei būdą, įvertina pasirengimą įvaikinti ir parengia išvadas.
Norint įsivaikinti – dėmesys būsimų įtėvių sveikatai
Pasak atestuoto GIMK (Globotojų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo) programos mokytojo, viešosios įstaigos „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ direktoriaus Z.Giedrimo, įsivaikinti gali tie, kurie atitinka GIMK programoje nustatytus gebėjimus.
Pirmasis – gebėjimas patenkinti vaiko saugumą ir fizinius poreikius. Nustatant šį kriterijų atsižvelgiama į tai, kaip šeima gyvena, koks jos socialinis statusas, ar būsimieji įtėviai turi darbus. Įtakos turi ir fizinė sveikata – įtėvis negali sirgti tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis ar tuberkulioze, taip pat negali turėti kai kurių psichikos sutrikimų.
„Taip siekiama vaiką apsaugoti, kad jis nepatirtų šeimos nario netekties, ypač kai kalbame apie onkologines ligas. Kita priežastis – jei žmogus serga, jis turi skirti visą dėmesį sau. Yra ir kita grupė ligų – tai emocinės ligos, įvairios depresijos formos... Jei žmogus turi emocinių problemų, jis negali kurti palankių santykių, nes jaučia depresiją, jo nuotaika nepastovi“, – teigia Z.Giedrimas.
Įvaikinti negali tie, kurie dar nėra susitaikę su savo netektimis, pavyzdžiui, su artimųjų žmonių mirtimi ar nesėkmingu apvaisinimu. Anot Z.Giedrimo, su tokiomis netektimis nesusitaikę žmonės nesugebėtų pasirūpinti vaiku ir jam padėti.
Pasak GIMK programos mokytojo, konsultantai nerengia teigiamų išvadų ir tiems įtėviams, kurie nesugeba bendradarbiauti, pavyzdžiui, meluoja, nuslepia savo gyvenimo faktus ar negeba megzti ryšių su kitais žmonėmis. Vis dėlto, kalba Z.Giedrimas, šios išvados nebūna galutinės – neretai būsimieji įtėviai mokosi, tobulėja ir vėliau gali įvaikinti.
Akcentuoja gerus santykius su giminaičiais
Nors įsivaikinti gali pilnamečiai asmenys iki 50 metų, tačiau, kaip teigia Z.Giedrimas, gali būti išimčių.
„Kartais teismas žiūri į atskirus atvejus – į žmogaus sveikatos būklę, į norimo įvaikinti vaiko amžių. Kaip ir visuose įstatymuose, taip ir čia gali būti išimčių – tik jos turi būti labai gerai argumentuotos“, – tikina Z.Giedrimas.
GIMK specialistas akcentuoja, kad labai svarbūs ir įtėvių santykiai su kitais šeimos nariais, anot jo, vaikas gauna ne tik tėvą ir motiną, bet ir visą jų giminę – senelius, pusbrolius, dėdes.
Z.Giedrimo teigimu, nors įstatymuose nėra apibrėžta, kiek turėtų uždirbti būsimieji įtėviai, tačiau kartais konsultantai suabejoja šeimos finansine padėtimi. Tokiu atveju siūloma ieškoti darbo bei geresnių gyvenimo sąlygų.
„Jei šeima gyvena 11 kvadratinių metrų kambaryje ir sako, kad tai yra jų laimės oazė, tai nėra svarbu – vaikui tokioje aplinkoje nebus gerai, jis neturės jokio privatumo. Tegu tokia šeima būna laiminga, tačiau tegu būna laiminga be vaiko“, – svarsto Z.Giedrimas.
Tikrasis darbas prasideda jau įsivaikinus
Z.Giedrimas išskiria kelis būsimųjų įtėvių tipus. Anot jo, pirmieji renkasi įsivaikinti, nes neturi savo biologinių vaikų. Antrasis tipas, sako GIMK specialistas, augantis ir mielas – tai socialiai atsakingi žmonės, kurie turi savo vaikų, tačiau vis vien nusprendžia įvaikinti.
„Trečia grupė – gelbėtojai, kurie nori išgelbėti vaiką. To didvyriškumo jiems reikia greitai – čia ir dabar. Šie žmonės nepriima viso įvaikinimo proceso ir nesupranta, kad iš tiesų šių vaikų gelbėti nereikia“, – šypsosi Z.Giedrimas.
Adaptacijos laikotarpis gali užtrukti apie dvejus metus, kartais daugiau. Tai labai emociškai sudėtinga, įvyksta daugybė pokyčių, – kalba Z.Giedrimas.
Pasak Z.Giedrimo, kai kuriems įtėviams sunku pasitikėti darbuotojais ir laikytis taisyklių. Kitiems sunkumų kelia per dideli reikalavimai – jie surašo labai daug kriterijų, visko bijo, todėl jiems ne taip lengva surasti tinkamą vaiką.
V.Arnašė taip pat sutinka, kad kiekviena įtėvių šeima turi tam tikrų lūkesčių vaikui, pavyzdžiui, renkasi vaiko lytį, amžių ar sveikatos būklę. Tais atvejais, kai būsimų įtėvių lūkesčiai yra labai dideli, laukti pasiūlymų tenka ilgiau. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės teigimu, paprastai būsima įtėvių šeima gauna kelis įvaikinimo pasiūlymus, tačiau sutinka gavę antrą ar trečią pasiūlymą.
V.Arnašė sutinka, kad įsivaikinus kyla įvairių sunkumų, tačiau ji primena, kad įtėviams teikiama nemokama pagalba.
„Prasideda santykių išbandymai, įtėviai turi suvokti, kad vaikai ateina su tam tikra gyvenimo patirtimi, modeliu. Įtėviai nežino, kas tinka, todėl naudoja savo auklėjimo modelį. Adaptacijos laikotarpis gali užtrukti apie dvejus metus, kartais daugiau. Tai labai emociškai sudėtinga, įvyksta daugybė pokyčių“, – kalba Z.Giedrimas.
Z.Giedrimas: sąlygos įsivaikinti Lietuvoje paprastos
Z.Giedrimo teigimu, įvaikinimo procedūra paprastai trunka maždaug metus. Norint įsivaikinti mažesnį vaiką, sako jis, procesas užtrunka ilgiau, nes yra daugiau norinčių tapti tokių vaikų įtėviais. Vis dėlto, kalba Z.Giedrimas, įvaikinimo procesas nėra sudėtingas, Lietuvoje padaryta daug pertvarkų, kurios šias sąlygas palengvino.
Norintys įsivaikinti savo gyvenamosios vietos savivaldybės administracijai turi pateikti prašymą bei tam tikrus dokumentus (medicininį pažymėjimą, pažymą apie šeimos sudėtį ir kita). Esant teigiamam pradiniam vertinimui, prašymas ir dokumentai perduodami GIMK programą vykdantiems žmonėms.
Anot V.Arnašės, įvaikinti negali asmenys, kuriuos teismas šioje srityje pripažinęs neveiksniais arba ribotai veiksniais, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia. Įtėviais taip pat negali tapti buvę vaiko globėjai, jei globa panaikinta dėl jų kaltės.
Įsivaikinti negali ir nuteisti už tyčinį nusikaltimą žmoniškumui, žmogaus gyvybei, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei, vaikui ir šeimai, visuomenės saugumui, dorovei ir nuteisti už nusikaltimą, pavojingą žmogaus gyvybei bei sveikatai, sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.
