Perėjimas iš pradinės į pagrindinę mokyklą yra ryškus pokytis vaiko gyvenime, o pokyčius dažniausiai lydi nerimas. Lina Sergejevienė, mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pagrindinio ugdymo vadovė, kalbėdama apie būsimų penktokų nerimą, pranešime žiniasklaidai atkreipia dėmesį į du aspektus.
Dalis mokinių, baigę pradinę, fiziškai pereina į naują mokyklą. Tuomet būsimų penktokų nerimas susijęs su nauja aplinka, nauja tvarka, naujais mokytojais, naujais klasiokais (pavyzdžiui, ar bus su kuo draugauti, naujomis rutinomis (pavyzdžiui, kaip reikės išmokti naujų taisyklių). Jei mokiniai renkasi mokyklą, kuri organizuoja atranką į 5 klasę, tuomet papildomai dar kyla nerimas ir dėl stojamųjų egzaminų. Tokiu atveju, būsimi penktokai nerimauja dėl visko ir jų adaptacinis procesas gali užtrukti ilgiau.
Kita situacija – kai, baigę pradinę, mokiniai tęsia mokslus toje pačioje mokykloje. Tokiu atveju būsimi penktokai dažniausiai nejaučia nerimo. Jiems viskas atrodo aišku ir jie nori daugiau laisvės. Mat, tikėtina, mokykloje bus mažiau kontrolės, kai jų nuolat nestebės klasės mokytojas. Praktika rodo, šiems mokiniams nerimas kyla jau prasidėjus naujiems mokslo metams, kuomet susiduriama su naujais mokytojais bei naujomis rutinomis.
Ką gali padaryti tėvai
Pagrindinė tėvų užduotis – patarti, palaikyti ir ugdyti vaiko savarankiškumą. Tėvams derėtų pasikalbėti su vaikais ir išsiaiškinti, kas jiems kelia stresą ar nerimą. L.Sergejevienė sunkumus, su kuriais, tikėtina, susidurs būsimi penktokai, skirsto į kelias grupes:
-
sunkumai, susiję su mokslais (atsiradę pažymiai, naujos mokymo sistemos, nesėkmės baimė, kitoks suteikiamų žinių lygis, tėvų lūkesčių nepatenkinimas ir kt.);
-
psichologiniai sunkumai (vaikas jaučia baimę, vienišumą, nepasitiki savimi);
-
socialiniai sunkumai (konfliktai, klasės draugų atstūmimas, patyčios ir kt.).
Pasak ugdymo vadovės, jei vaikas nerimauja dėl būsimų mokslų, dar prieš prasidedant naujiems mokslo metams, tėvai kartu su vaiku turėtų daugiau pasidomėti būsima mokykla, jos tradicijomis, vidaus tvarka, kartu aptarti naujus dalykus ir rutinas.
„Svarbu vaikus mokyti savarankiškumo, laiko planavimo, informacijos tvarkymo įgūdžių, mokyti apmąstyti savo veiklas ir procesus – tai svarbi mokėjimo mokytis kompetencijos dalis ir tai palengvina adaptacijos procesą. Suaugusiesiems reikia nepamiršti pasidžiaugti vaiko sėkmėmis, net jeigu jos ir labai mažos. Kartu mokykite jį tinkamai reaguoti į nesėkmes, mažinkite klaidos reikšmingumą, paaiškinkite, kad viskas yra ištaisoma, kad klaidos – mūsų pamokos ir reikia kartoti procesą, kol pavyksta“, – detalizuoja L.Sergejevienė.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad didžiausia tėvų daroma klaida, mažinanti motyvaciją mokytis ir didinanti vaiko vidinį nerimą, – atžalos lyginimas su savimi ar broliais bei sesėmis. Nederėtų vaikui sakyti: „Man visada sunkiai sekėsi matematika, todėl ir tau prasčiau sekasi“. Tokios ir panašios frazės slopina vaiko domėjimąsi viena ar kita mokslo sritimi ir pateisina jo tinginystę.
„Nederėtų savo vaiko vadinti tinginiu ar kvailiu, nes triskart pavadinus jį tokiais žodžiais ketvirtą kartą vaikas pats tuo patikės. Beje, atstatyti prarastą savivertę nebus paprasta. Tėvai turėtų stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, nuolat pabrėždami, kad juo tiki. Pavyzdžiui, tai galima padaryti pasakant, jog „aš tikiu, kad tu sugebėsi išmokti šį eilėraštį ar atlikti šį darbą“ ir panašiomis frazėmis“, – sukonkretina L.Sergejevienė.
Įgūdžių ugdymas
Visi į nepažįstamas, stresines situacijas reaguojame skirtingai, todėl svarbu gerbti visas emocijas ir nemenkinti jų. Pasak ugdymo vadovės, jei būsimasis penktokas prisipažįsta jaučiąs nerimą, tėvai jokiu būdu neturėtų sumenkinti atžalos emocinės būsenos sakydami, jog „nėra ko bijoti!“ ar „kas baisaus gali būti naujoje mokykloje?“.
„Tokie tėvų pasakymai menkina vaiko savivertę. Nereikėtų bandyti loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir priešingai parodo, kad jūs nesuprantate vaiko“, – paaiškina L. Sergejevienė.
Jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje, tėvams patiems reiktų modeliuoti tinkamą elgesį, džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis. Ugdymo vadovė akcentuoja, kad vaikams svarbi rutina, nes tai didina saugumo jausmą, todėl dar vasaros metu galima kartu su vaiku surasti tinkamiausią rutiną, kuri keltų mažiausiai streso prasidėjus mokslo metams.
„Tėvai turėtų skatinti pozityvų kalbėjimą su savimi: „aš drąsus“, „aš tai padarysiu“. Pagirti vaiką už bet kokį drąsos parodymą. Leisti vaikui atvirai išpasakoti, ko ir kodėl jis bijo, kodėl nerimauja. Baimes įveikite palaipsniui. Svarbu mokyti vaiką problemų sprendimo įgūdžių. Aptarkite su vaiku, ką ir kaip jis gali daryti, nerimą keliančiose situacijose“, – tėvus skatina L. Sergejevienė.
Specialistė rekomenduoja tėvams pasidomėti galimybėmis jau vasaros metu kartu su vaiku užmegzti pažintis su būsimais klasės draugais. Tai padaryti galima mokyklos stovykloje, būreliuose, socialiniuose tinkluose, suorganizuoti būsimų klasiokų ir jų tėvų pikniką. Tuomet atėjęs į naują klasę mokinys žinos, ko tikėtis ir jausis gerokai drąsiau. Galima aplankyti mokyklą ir susipažinti su ten dirbančiais žmonėmis ir klasės mokytoja.
L. Sergejevienė sukonkretina, kad penktoko adaptacijos procesas ar vidinis nerimas gali tęstis nuo 2 iki 4 savaičių. Tai normalus procesas, kol mokinys prisitaiko prie naujų darbo sąlygų, naujo kolektyvo ir naujų rutinų.
„Pasitaiko užsitęsusių adaptacijos procesų nuo 2 iki 6 mėnesių. Tai ženklas, kad mokiniui reikia išorinės suaugusiųjų (tėvų, mokytojų, auklėtojų) pagalbos. Tėvai, matydami problemas, turi nedelsti, nelaukti, kol vaikas „išaugs“, o imtis aiškintis nerimo priežastis, nebijoti pasitelkti į pagalbą specialistus. Penkta klasė yra ribinė paauglystės laikotarpiu, kai nedidelis nerimas gali virsti gilesniais vidiniais išgyvenimais ir „persitvarkančių hormonų“ fone juos gali būti sunku įveikti, kartais net atsiranda pavojus psichosomatinėms ligoms“ – atkreipia dėmesį L. Sergejevienė.
