Monika yra pradinių klasių mokytoja, šiuo metu auginanti trejų metų dukrytę ir pusantrų metų sūnų. Moteris taip pat studijuoja Dailės terapijos magistrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Šios studijos ir asmeninė Monikos patirtis paskatino organizuoti užsiėmimus su dailės terapijos elementais persileidimą patyrusioms moterims.
Spalio pradžioje prasidėjusius užsiėmimus Monika organizuoja jau antrą kartą ir dalijasi, kad būtent sėkmingas pirmasis kartas, moterų pasidalijimai, padėkos ir teigiamos patirtys paskatino juos tęsti. Labiausiai Moniką nustebino tai, kad pagalbos ieško net moterys, persileidimą patyrusios prieš 10 ar 12 metų.
Visą pokalbį klausykite čia:
„Tos moterys, kurios prieš daug metų patyrė persileidimą, kalba, kad nuslopinimas pasireiškia iškrova ant savo kitų vaikų, nuolatiniu nerimu, liūdesiu... Ir jos nesupranta, iš kur tai, nes viskas kaip ir gerai – turi vaikų, turi vyrą, arba gal ir neturi vaikų, bet gyvena įdomų gyvenimą, daro karjerą. Bet kažkas viduje tarsi neduoda ramybės.
Terapijos metu visa tai „pakeliame“, nes žmogaus kūnas viską prisimena, mūsų pasąmonėje yra visi tie jausmai, nesvarbu, kad mes juos užslopiname ir sakome: „Nieko tokio, viskas gerai, važiuoju toliau, padaro abraziją, išvalo tą vaiką ir važiuoju... Neleidžiu sau nieko jausti.“
Bet anksčiau ar vėliau kažkas mumyse pradeda kirbėti. Ir tada arba mes pasirenkame tai dar kartą išgyventi, išliūdėti, išpykti ir išgedėti, arba toliau važiuojame, užkonservuojame ir galiausiai kažkuo susergame, visą gyvenimą nešiojamės didžiulį skaudulį. Čia kaip ir su bet kuria netektimi, kaip ir su bet kuriuo gedulu“, – pasakoja M.Tekutienė.
Kalbėti šia tema ją paskatino suvokimas, kad Lietuvoje nelabai yra pagalbos ir daug moterų pasirenka apie tai nutylėti ir skausmą pasilikti sau, jį užgniaužti. 2019 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad net 95 proc. moterų, patyrusių persileidimą, nesulaukia jokios psichologinės pagalbos. Deja, taip nutiko ir Monikai. Apsilankiusi keliose įstaigose ji sulaukė tik nuraminimo, kad nėra, ko jaudintis, buvo patarta tiesiog galvoti, kad „ten ne vaikas juk“.
„Visiškai šaltai buvo žiūrima: „Mažute, tu dar jauna, turėsi dar tų vaikų. Žinok, pirmas nėštumas dažnai baigiasi persileidimu. Taigi čia nieko tokio. Ten ne vaikas, ten, matai, kažkoks audinių krešulys ar kažkas. Tiesiog galvok, kad ten ne vaikas ir tiek.“
Nė vienoje iš tų kelių įstaigų nebuvau girdėjusi: „Žinot, jei jums reikėtų psichologinės pagalbos, galite kreiptis į Krizinio nėštumo centrą.“ Ne. Tai sužinojau iš pažįstamų. Manau, kad čia yra bėda, jog daug moterų išeina iš ten... Gydymo centrams tai yra kasdienybė ir nelabai nori domėtis tuo, kas vyksta tavo viduje – juk reikia sutvarkyti kūną. Norėtųsi daugiau apie tai kalbėti, kad moterys gali gauti tą pagalbą“, – dalijasi Monika.
Vis dėlto Monika sako, kad vaikelio netektis jai buvo didžiausias išbandymas gyvenime, pirma didžiulė „nesėkmė“, privertusi suabejoti net gyvenimo prasme ir tikėjimu, nes iki tol viskas, rodos, klostėsi tobulai. Tuos keletą mėnesių po persileidimo Monika įvardija kaip tikrą gedulą, iš kurio išbristi jai padėjo vyro parama ir psichoterapija, kurią tęsė ir netrukus pastojusi antrąjį kartą, nes nėštumas buvo kupinas nerimo ir baimės vėl prarasti kūdikį.
Buvo tikrai labai sunkūs keli mėnesiai, kai atrodė, kokia čia prasmė gyventi.
„Man teko pagulėti ligoninėje. Iš pažįstamos ginekologės sužinojau, kad galiu atsisakyti valymo ir kad viskas gali išsivalyti natūraliai, tad tai ir pasirinkau. Realiai įvyksta gimdymas su visais sąrėmiais. Po to, kai organizmas išsivalė, buvo visiškas gedulas... Nuolat verkdavau. Nesirgau depresija, bet buvo tikrai labai sunkūs keli mėnesiai, kai atrodė, kokia čia prasmė gyventi... Kadangi esu tikinti, buvo dar ir daug klausimų Dievui, kodėl jis su manimi taip pasielgė. Ir kaip čia taip – aš juk geras žmogus. Kodėl?“ – atvirauja dviejų mergaičių mama.
Šiandien jauna moteris priima tai kaip gyvenimo patirtį ir iš visos širdies linki kiekvienai tai patyrusiai moteriai išgijimo, susitaikymo ir netgi dėkingumo jausmo, kuris ateina išgedėjus, išliūdėjus ir paleidus skaudžią patirtį.
„Dabar aš jau galiu žiūrėti į tai kaip į dovaną, o ne tik kaip į didžiulį praradimą. Aš labai linkėčiau ir kitoms moterims to jausmo – dėkingumo už tai, kas įvyko. Nes jeigu neleisime sau išgedėti, išbūti su tuo, neleisim sau pripažinti, kad tai įvyko, tikriausiai dėkingumo ir susitaikymo jausmas taip niekada ir neateis. Kiekvieną sunkią patirtį reikia kažkur „padėti“, nes kitaip ji nusėda ir daro negerus darbus. Mums to net nesuprantant, nesąmoningai. Terapija ir yra būdas padėti kažkur tas emocijas ir jausmus. Kiekvienas turi atrasti savo pagalbos būdą“, – sako ji.
Dabar aš jau galiu žiūrėti į tai kaip į dovaną, o ne tik kaip į didžiulį praradimą.
Besidalydama skaudžia patirtimi Monika pastebėjo, kad vis dar esame linkę mieliau kalbėti tik apie tai, kas gražu, smagu ir linksma. Ypač, anot Monikos, tai jaučiasi bendraujant su vyresnės kartos žmonėmis.
„Labai linkėčiau mūsų visuomenei išgirsti, kai žmonės dalijasi savo sunkiomis patirtimis. Nes dažnai, ir ypač bendraujant su vyresnės kartos atstovais, atrodo, kad jie nori tarsi išstumti tai, pakeisti temą, pakalbėti apie ką nors kita. Linkėčiau priimti tai, kad gyvenimas yra visoks ir reikia apie viską kalbėti, ne tik apie tai, kaip saulė gražiai šviečia, bet kad kartais ir nulyja. Ne terapijoje, ne pas psichologą, bet vieniems suteikti erdvės kalbėti apie visą savo gyvenimą“, – dalijasi M.Tekutienė.
Kalbėdama apie patirtį auginant pametinukus, Monika sako, kad motinystė jai suteikia galimybę save įvertinti, priimti iš naujo:
„Motinystė man yra labai graži savęs paieška, suvokimas, kad aš nesu savo profesija, nesu mokytoja, bet esu, visų pirma, moteris, žmogus ir už tai save turiu mylėti, nepaisant to, kaip leidžiu dienas: ar kartais nuobodžiai, tik su sauskelnėmis, ar kartais – labai įspūdingai kažką nuveikdama.
Tas suvokimas gana sunkokai atėjo. Buvo ir nusivylimų, kad va, kiti siekia karjeros, studijuoja doktorantūrą, o aš auginu vaikus, ir kartais tos dienos būdavo nuobodžios. Bet bandau iš visko išspausti ką nors gero“, – atvirauja pametinukų mama.
Per pokalbį išgirsite ir Monikos patirtį auginant pametinukus, kokie didžiausi kylantys iššūkiai ir kaip juos įveikti, bei apie šeimos sprendimą išsikraustyti iš Vilniaus ir kurti gyvenimą Anykščiuose.
Pokalbis įrašytas VU radijo stoties START FM įrašų studijoje.
