Kalbamės su Vaiva Rykštaite, viena iš konferencijos pranešėjų, dviejų vaikų mama, rašytoja, aštuonių knygų autore, LRT kolumniste, tinklaraštininke, kuri skaitys pranešimą „Pirmąkart mama: tapatybės praradimai ir atradimai motinystėje“, ir Jovita Starkute, viena iš konferencijos bendraorganizatorių, Švietimo pažangos centro bendraįkūrėjų.
– Kodėl apie tai kalbate?
J.Starkutė: Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja daug stereotipų bei neatsakytų klausimų apie šeimą, abiejų tėvų vaidmenų pasiskirstymą joje ir balansą tarp šeimos ir darbo, kaip derinti motinystę/tėvystę ir profesinę karjerą? Kaip grįžti po motinystės atostogų į darbo rinką?
Kokia yra mamos/tėčio psichologinė savijauta, siekiant derinti mamos/tėčio ir profesinius vaidmenis? Kodėl yra svarbu lygios teisės ir galimybės šeimoje? Darbo ir šeimos suderinimas: kokie būdai ir galimybės?
Vyksta pokyčiai apie kuriuos būtina kalbėti garsiai, diskutuoti ir ieškoti tolesnio kelio, kad pokyčiai vyktų dar greičiau.
– Ko tikėtis konferencijoje dalyvausiantiems?
J.Starkutė: Šioje konferencijoje kalbėsimės ir diskutuosime paprastai ir aiškiai apie tai, kas vyksta ir ko galime tikėtis šiame pokyčių etape šeimos gyvenime – kuo gyvena moterys, tapusios mamomis? Kuo gyvena tėčiai? Kaip suderinti vykstančius pokyčius asmenybėse su karjera, darbais ir darbiniu keliu, kuris vyko prieš tai? Kaip rasti laiko sau?
Bus įdomių ir kokybiškų pranešimų iš mokslininkų ir praktikų.
– Kokie laukia moters tapatybės praradimai ir atradimai motinystėje?
V.Rykštaitė: Ne veltui sakoma, kad su vaiko gimimu gimsta ir motina. Manau, tapatybės transformacijos vyksta nuolat, su kiekvienu gimstančiu vaiku moteris turbūt kažką naujo atranda, ir vis tik ryškiausias tapatybės pokytis, galbūt net praradimas, įvyksta gimus pirmajam kūdikiui.
Beje, noriu akcentuoti, kad kalbu kaip mama ir jautriai pasaulį patirianti menininkė, o ne psichologė. Man tapatybės praradimas apėmė daug aspektų – keista buvo staiga kažką mylėti labiau nei save, kartais save net visiškai pamiršti, o kartais priešingai – taip norisi būti sau, bet visada reikia pirma būti vaikui.
Apskritai tapus mama tenka išmokti visas kitas savo asmenybės dalis derinti su motinyste – ir darbe, ir seksualiniame gyvenime, ir socialiniame. Tuo metu neabejotinai įvyksta tam tikrų senosios „aš“ dalių netektis – ji neišvengiama, ir man atrodo, normalu tai aiškiai suvokti, gal net išgedėti.
Bet gera žinia, kad motinystė suteikia ir naujų spalvų, naują savęs pažinimo ir vertinimo gelmę. Aš, pavyzdžiui, savo kūną pamilau tik po gimdymo.
– Kaip pačiai moteriai tvirtai savo kelią pasirinkti?
V.Rykštaitė: Niekas už kitą žmogų negali atsakyti į klausimą, kaip pasirinkti savo kelią. Iš savo aplinkos žinau, kad tie tapatybės virsmai susiję ir su santykių krizėmis, skyrybomis, depresija, ir su didžiule meile, laime, kūrybiniu išsilaisvinimu ir naujų aistrų atradimu.
Man padėjo vienos moters patarimas ankstyvą motinystę suvokti kaip dar vieną gyvenimo sezoną, kuris praeis.
Jei klausiate mano nuomonės, tai sakyčiau, svarbu išjausti, suvokti ir įvardyti tai, kas vyksta, pavyzdžiui, man liūdna, kad penktadieniais būname namie ir nebeturiu jėgų žiūrėti dokumentinių filmų – ilgiuosi savęs tos, kuri ėjo per barus ir buvo intelektualesnė.
Bet čia pat galima pridurti, kad iš tiesų mėgaujuosi savo vaiku, suvokiu, kad šis brangus kūdikystės laikas prabėgs, atradau parkų ir iš naujo išgyvenu vaikystę žiūrėdama animacinius filmus. Tai labai individualu.
Man padėjo vienos moters patarimas ankstyvą motinystę suvokti kaip dar vieną gyvenimo sezoną, kuris praeis. Žiūrint į gyvenimą etapais, tuos sunkesnius iškęsti lengviau, kai suvoki, kad tai ne viskas. Kad viskas kinta.
Daugiau apie konferenciją rasite ČIA.
