Pogimdyminė depresija yra vis dar dažnai stigmatizuojamas psichikos sveikatos sutrikimas, kuris gali turėti gilų poveikį tiek moters emocinei, tiek fizinei gerovei.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ psichologė Rūta Mickevičienė sako savo darbo kabinete iš moterų lūpų girdinti įvairių vyraujančių mitų apie motinystę. Pavyzdžiui:
- „motinystės instinktas pabunda natūraliai, kuris tiksliai nurodo, ką turiu daryti“. Užgimus vaikeliui mes tik pažindinamės su juo, mokomės atliepti jo poreikius, kurti ryšį, o tai reiškia, kad bandome ir dedame pastangų. Motinystės instinktas vienas moteris garsiau, kitas tyliau kviečia rūpintis vaikeliu, bet nebūtinai visoms mamoms iš karto savaime aišku, kaip ir ką daryti.
- „turiu viską sugebėti padaryti pati“. Noras viską pačiai padaryti motinystėje kyla iš įsitikinimo, kad „gera mama“ yra ta, kuri viską pasidaro pati. Dėl to gali būti sunku prašyti pagalbos ar leisti mums padėti. Bet viską darydamos pačios nebeatliepiame savo poreikių, išsenkame, pavargstame, tampame piktos, jaučiamės praradusios savo tapatumą, susergame...
- „turiu mėgautis visomis motinystės patirtimis“. Motinystėje ne viskas yra lengva ir ne visi patyrimai joje teikia pasimėgavimą. Dažnai moteris neleidžia sau to pripažinti, nes nesimėgavimą visomis motinystės dalimis sieja su nepakankama meile vaikams arba nedėkingumu, kad jų turi.
- „turiu paaukoti savo poreikius dėl vaikų“. Rūpinimasis vaiku neturi virsti tokiu pasiaukojimu, kuris sukeltų neigiamų pasekmių pačiai mamai. Taip nutinka toms mamoms, kurios tiki, kad „gera mama“ yra ta, kuri savo poreikius laiko mažiau svarbiais ar nesvarbiais.
R.Mickevičienė teigia, kad vyraujantys mitai apie motinystę daro sunkiai pakeliamą spaudimą moterims, jų savijautai, tapatumui ir gebėjimui priimti save.
„Siekis atitikti tobulos ir visagalės mamos įvaizdį sukelia nuovargį, nusivylimą savimi, depresiškumą, motinystės džiaugsmo praradimą, neleidžia laiku kreiptis pagalbos. Todėl būtina nešti žinią visuomenėje apie tai, kaip svarbu kiekvienai mamai mažinti lūkesčius sau, atsisakyti perfekcionizmo, dalytis vaiko priežiūra su partneriu, priimti pagalbą ir leisti sau būti tiesiog „pakankamai gera mama“, – įsitikinusi specialistė.
Kreiptis pagalbos stabdo diagnozės stigmos ir baimė
Psichologė tikina, kad kreiptis pagalbos normalu ir verta, ypač, kai vyksta svarbūs ir reikšmingi gyvenimo įvykiai, kuriuos pačioms moterims pakelti motinystėje darosi per sunku. Ji teigia, kad nereikia užgniaužti, slopinti ar kitaip slėpti nemalonių emocijų ar kūno pojūčių, o į juos įsiklausyti ir ryžtis apie juos kalbėti.
Kreiptis pagalbos normalu ir verta, ypač, kai vyksta svarbūs ir reikšmingi gyvenimo įvykiai.
Bet tam, kad moteris atsivertų, jos žodžius turime priimti rimtai, atliepiančiai, nevertindami ir nekritikuodami. Priešingu atveju, jei apsimesime, kad nepastebime, transliuosime, kad mums nerūpi, numenkinsime moters sunkumą, ji išsigąs ir bus linkusi užsisklęsti.
„Būtina priminti moteriai apie prevencinių savigalbos priemonių, tokių kaip – rūpinimasis miegu, mityba, minčių higiena, fizinis aktyvumas, malonumų patyrimas, socialinio gyvenimo aktyvumas, svarbą tapus mama.
Esant poreikiui, siekti psichologinio konsultavimo, bendrystės savitarpio paramos grupėse, psichoterapijos, psichiatrinio gydymo ar kitų alternatyvios / holistinės medicinos metodų“, – vardija specialistė, paklausta, kada reikėtų ieškoti profesionalios psichologinės pagalbos ir kokios psichologinės intervencijos yra veiksmingiausios padedant moterims, susiduriančioms su pogimdymine depresija ar kitais psichologiniais sunkumais.
Pašnekovė sako, kad nors kreiptis pagalbos dėl psichikos sveikatos sutrikimų dažnai stabdo diagnozės stigmos, baimė ir nuogąstavimas, kokie gali būti darbiniai apribojimai, ką aplinkiniai pasakys, kaip keisis jų požiūris ir pan., tačiau tai daryti būtina.
Ji įsitikinusi, kad tam, jog besikeičiantis požiūris plistų, įsitvirtintų, būtinas tęstinis informavimas, švietimas, valstybės parama, pagalbos prieinamumo moterims didinimas. Visuomenės transliuojamas realus, o ne idealus motinystės įvaizdis įneštų tikrumo ir visapusiškesnio įsivaizdavimo, kokia būna motinystė.
Svarbu išmokti džiaugtis motinyste nepaisant iškilusių sunkumų
„Stebiu pamažu besikeičiantį pačių moterų ir visuomenės požiūrį į pogimdyminę depresiją, ypač paskutiniaisiais metais. Mitai ir klaidingi įsitikinimai, pavyzdžiui, „tu išsigalvoji“, „čia tau nuovargis, o ne depresija“, „seniau jokių depresijų nebuvo“, „viskas susitvarkys savaime“, „aš pati turiu viską iškęsti“, „man vis tiek niekas nepadės“ ir pan., kurie kyla dažniausiai iš nežinojimo ar nenoro pripažinti, po truputį sklaidosi.
Vis daugiau kalbama ir šviečiama, kaip atpažinti pogimdyminę depresiją, kaip ji pasireiškia, kaip geriausiai galima padėti moteriai ir pan. Imamas suprasti pogimdyminės depresijos, kaip ir bet kurio kito psichikos sutrikimo, rimtumas ir grėsmė bei tai, kad nei viena moteris nėra apsaugota nuo iššūkių nėštumo metu, po gimdymo ar vėlesniais motinystės etapais“, – pastebimais pokyčiais dalijasi psichologė.
R.Mickevičienė tikina, kad kaip nėra tobulų mamų, taip nėra tobulų motinysčių: „Sunkumų iškyla visoms mamos, bet svarbu į juos nesusikoncentruoti, nesusiaurinti gyvenimo iki tokio sunkumo, kurį išgyvename.
Jo akivaizdoje daug vertingiau apsispręsti kreipti dėmesį į stiprinančius dalykus ir įsipareigoti rūpintis savimi. Net jei ne viską galime rinktis, ką renkamės iš to, kas nuo mūsų priklauso, ką į savo gyvenimą įnešame, kuo jį užpildome“.
Anot specialistės, jei mamos nuolat stengsis viską sukontroliuoti, išspręsti visus sunkumus, perdėtai prisiims atsakomybę motinystėje, nebeliks vietos laisvumui, lengvumui, spontaniškumui, akimirkos džiaugsmui, kūrybiškumui ir pan. Kartais tereikia ne dar stipriau ir dažniau spręsti pasikartojančią problemą, o stabtelti ir stebėti ją iš šono, leisti viskam vykti, atsipalaiduoti, kvėpuoti, gyventi čia ir dabar, būti šiame momente.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
