Nors pogimdyvine depresija galima sirgti lengvai, vidutiniškai ir sunkiai, šios ligos sukelti negalavimai nėra „tik įsikalbėta“ savijauta. Tai greičiau ženklai, rodantys, kad mamai ir jos kūdikiui reikalingas atidesnis aplinkinių dėmesys ir pagalba.
Anot kalbintos specialistės, kai susergame – tegu ir paprasčiausiu peršalimu – gydomės. Jeigu peršalimas lengvas, tai darome savarankiškai, namų sąlygomis: daugiau ilsimės, geriame šiltą arbatą, pakabiname šaukštą medaus. Jei tai nepadeda, skubame į vaistinę įsigyti rimtesnių priemonių ir vaistų nuo gerklės skausmo ar varginančios slogos.
Kreipiamės į artimus žmones, prašydami jų pagalbos laikinai perimti kasdienius įsipareigojimus, pavyzdžiui, pavedžioti šunį ar nuvežti į darželį vaikus. Jeigu susirgimas pakankamai sunkus ar užsitęsęs, užsirašome konsultacijai pas gydytoją, nes negydomas peršalimas gali komplikuotis į sunkesnes ligas: sinusitą, bronchitą, galbūt net plaučių uždegimą. O tai jau labai rimta...
Lengvi, vidutinio sunkumo ir sunkūs ligos atvejai
Atpažinus pogimdyminės depresijos požymius, reikėtų elgtis panašiai, kaip sergant peršalimu. Jeigu susirgimo požymiai lengvi, pirmiausiai rekomenduojama taikyti „namų priemones“. Tokiu atveju moteriai svarbu atidžiau rūpinti savimi: ieškoti galimybių išsimiegoti ir pailsėti, visavertiškai maitintis, reguliariai aktyviai pajudėti arba sportuoti, kasdien vaikščioti gryname ore, nors retkarčiais rasti laiko mėgstamai veiklai, bendrauti su maloniais ir palaikančiais žmonėmis, kitomis mamomis.
„Svarbu reguliariai apsilankyti planinėse konsultacijose pas šeimos gydytoją ir kitus specialistus. Taip pat bandyti suprasti, kas kasdienėje rutinoje yra sunku, kelia nerimą ir įtampą. Svarstyti, kaip būtų galima spręsti šiuos sunkumus ir išdrįsti aktyviai prašyti namiškių bei kitų žmonių pagalbos ir šią pagalbą priimti.
Būtina analizuoti savo savijautą, vis paklausiant savęs „kaip jaučiuosi?“ ir stebėti, kas vyksta su jausmais, mintimis ir veiklumu.
Būtina analizuoti savo savijautą, vis paklausiant savęs „kaip jaučiuosi?“ ir stebėti, kas vyksta su jausmais, mintimis ir veiklumu. Atsakymus galima žymėtis ant lapo, gal net braižyti diagramą, kuri padės stebėti būklės pokyčius ir pamatyti, kiek veiksmingai pavyksta sau padėti“, – vardina V.Tarozienė. Jos teigimu, aukščiau išvardintos priemonės taikomos esant lengviems pogimdyvinės depresijos požymiams ir jos prevencijai.
Esant vidutinio sunkumo pogimdyvinės depresijos atvejams, kai anksčiau išvardintos priemonės nepadeda, nepavyksta ar nėra galimybių jas taikyti, arba moteris tiesiog neturi tam jėgų, reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus.
Gerai, jeigu tai padaryti pajėgia pati moteris, bet kartais, dėl prastos savijautos, tai būna pernelyg sunku. Tokiu atveju svarbu, kad artimieji aktyviai padėtų surasti reikiamą specialistą, užregistruotų mamą konsultacijai, o kartais net palydėtų iki kabineto. Pradėti galima nuo šeimos gydytojo arba psichikos sveikatos specialisto. Esant vidutinio sunkumo pogimdyvinės depresijos požymiams rekomenduojama psichologinė-psichoterapinė pagalba, skiriamas gydymas vaistais, kuris derinamas su psichologinės pagalbos priemonėmis.
Kai pogimdyvine depresija moteris serga sunkiai, aplinkinių žmonių – tiek artimųjų, tiek specialistų – įsikišimas, anot psichologės, yra neišvengiamas. Tuomet moteris, dėl prastos sveikatos būklės, negali tinkamai rūpintis nei savimi, nei kūdikiu. Ir tai yra labai rimta.
„Moteriai būtinas gydymas vaistais, be to, aplinkiniams tenka iš dalies arba pilnai perimti kūdikio priežiūrą kol mamos savijauta pagerės. Esant sunkiems pogimdyvinės depresijos susirgimams, ypač jeigu greta pastebimi ir kitų psichikos ir elgesio sutrikimų požymiai, kurį laiką gali būti tikslingas nepertraukiamas mamos būklės stebėjimas ir gydymas ligoninėje. Tai gana reti atvejai, tačiau tokia ligos eiga ir „komplikacijos“ galimos, tad labai svarbu imtis visų įmanomų priemonių, kad jų išvengtume“, – teigia V. Tarozienė.
Kas rodo, kad moteris serga pogimdyvine depresija?
Kaip teigia pašnekovė, kūdikio besilaukianti arba neseniai pagimdžiusi moteris dažniausiai emociškai ir fiziškai jaučiasi kitaip, negu iki nėštumo pradžios. Ji gali jautriau išgyventi įvairius jausmus, turėti iki tol nebūtų fantazijų ar svarstymų apie save, kūdikį, gyvenimą, šeimą, darbą ir pan., jaustis emociškai jautresne, labiau pažeidžiama ar priklausoma nuo aplinkinių, susitelkusia į savo vidinius potyrius, emocinius ir fizinius išgyvenimus.
Arba priešingai, ji gali būti įsigilinusi į kūdikio ir kasdienio gyvenimo reikalus taip intensyviai, kaip niekada iki tol. Psichinės, fizinės savijautos ir gyvenimo pokyčių šiuo laikotarpiu – neišvengiamai daug.
„Nuo 10 iki 20 proc. būsimų ir esamų mamų, besikeičiančių jausmų, išgyvenimų ir fizinių potyrių gausoje, gali pastebėti depresijai būdingus požymius, kurie nėra tik praeinančios – keletą valandų ar dienų trunkančios – būsenos. Šie išgyvenimai tampa kasdiene savijauta, kuri beveik nesikeičia (arba blogėja), užsilieka ilgiau negu dvi savaites ir nepraeina net tada, kai mama taiko įprastus pagalbos sau būdus. Mama jaučia, kad savo savijautos nebegali kontroliuoti ir keisti, ir tai kelia papildomų neigiamų išgyvenimų“, – pastebi V. Tarozienė.
Pogimdyvinė depresija, psichologės teigimu, dažniausiai pasireiškia šiais požymiais:
- prislėgta nuotaika;
- susilpnėjusiu domėjimusi gyvenimu, savimi ir kūdikiu;
- džiaugsmo ir malonumo nebeteikia dalykai, kurie anksčiau džiugino ir buvo malonūs;
- pasikeičia apetitas (padidėja arba sumažėja, lyginant su ankstesniu laiku), keičiasi svoris;
- suprastėja miegas;
- vargina nuolatinis nuovargis ir energijos stoka;
- mažėja veiklumas, pasidaro sunku kažką daryti, atsiranda jausmas, kad, reikia save „versti“;
- didėja dirglumas, irzlumas, dažnesni pykčio arba verkimo laikotarpiai;
- tampa sunku bendrauti su kūdikiu ir artimaisiais, palaikyti kitus socialinius ryšius;
- suprastėja dėmesingumas, atmintis, gebėjimas priimti sprendimus;
- stiprėja bejėgiškumo, beviltiškumo išgyvenimai.
„Moteris vis dažniau ir daugiau kaltina save dėl įvairių dalykų, pavyzdžiui, negebėjimo rūpintis savimi, kūdikiu, buitimi. Mama gali tapti savikritiška, pikta sau, kūdikiui, aplinkiniams. Ji gali stipriau nerimauti dėl savo arba kūdikio sveikatos, saugumo, pastebėti persekiojantį jausmą, kad „kūdikiui gali nutikti kažkas blogo“, arba, kad pati mama gali jį kaip nors sužeisti, nuskriausti. Kartais gali kilti minčių apie savęs skriaudimą, žalojimą ar net savižudybę“, – atkreipia dėmesį V.Tarozienė.
Pasak jos, maždaug pusė mamų, kurioms diagnozuota pogimdyminė depresija, pirmuosius ligos požymius pradeda jausti dar nėštumo laikotarpiu. Tokiais atvejais depresijos požymiai gali būti sumišę su nerimu ir nerimo pastiprintomis nemaloniomis kūno reakcijomis ar net panikos atakomis.
Beje, besilaukiančiai ir kūdikį pagimdžiusiai moteriai gali sustiprėti arba pasireikšti ir kitų psichikos ir elgesio sutrikimų požymiai, kurie trikdo mamos savijautą ir elgesį, bei gebėjimą tinkamai pasirūpinti savo ir kūdikio poreikiais.
V.Tarozienė pažymi, kad kai kurioms mamoms susirgti pogimdyvine depresija rizika yra didesnė. Pogimdyvinė depresija dažniau vargina moteris, kurios ir anksčiau, dar iki nėštumo pradžios, yra turėjusios psichikos sveikatos sunkumų ar susirgimų, taip pat tos, kurių šeimos nariai turi polinkį sirgti depresija, pavyzdžiui, (pogimdyminę) depresiją yra patyrusios jų mamos, seserys ar senelės.
Įtakos turi ir kūdikio atsiradimo aplinkybės, kiek moteris pasiruošusi nėštumui ir motinystei.
Įtakos turi ir kūdikio atsiradimo aplinkybės, kiek moteris pasiruošusi nėštumui ir motinystei. Taip pat, kokia yra bendra moters fizinė bei emocinė savijauta ir gyvenimo būdas nėštumo, gimdymo metu ir po gimdymo, kokia yra besivystančio ir gimusio kūdikio sveikata, santykių su kūdikio tėvu, kitais artimaisiais kokybė ir palaikymas nėštumo, gimdymo ir kūdikystės laikotarpiu, kokia yra socialinė ir ekonominė gerovė bei užtikrintumas.
Riziką susirgti pogimdymine depresija aptariamu laikotarpiu reikšmingai didina ir anksčiau patirtos netektys, traumos, įvairaus pobūdžio smurtas.
Normalu jaustis ir kitaip
Kad šiandieninė mama turi pernelyg daug lūkesčių tiek iš aplinkos, tiek pati sau, patvirtina ir šeimos gydytoja Rugilė Dargienė. Anot jos, vaiko priežiūros atostogas nemaža dalis moterų bando traktuoti kaip atokvėpį tarp savo darbų ir įsipareigojimų, kaip savotišką stabtelėjimą kopiant karjeros laiptais, tam tikrą gyvenimo tempo sulėtinimą.
„Šiandieninė moteris – nepaprastai veikli. Ji daug dirba, yra aktyvi, stipri, daug pasiekusi profesine ir asmenine prasmėmis. Tokia ja būti įpareigoja visuomenės jai primesti standartai. Tad tokia moteris, ruošdamasi motinystei, tikisi, jog išsvajota pauzė jos įtemptame gyvenime tikrai bus. Tuo tarpu realybė paprastai būna visai kitokia. Neretai jau pats nėštumas turi vienokių ar kitokių iššūkių, o motinystė dažniausiai būna absoliučiai kitokia nei moteris įsivaizdavo“, – pasakoja R.Dargienė.
Šeimos gydytoja pažymi, kad kai kurioms moterims būna labai sunku save nuteikti, kad visai normalu jaustis ir šitaip, kaip ji jaučiasi. Kad normalu būti pavargusiai, įsitempusiai, sudirgusiai, normalu nesimėgauti motinyste skaitant knygą ir geriant kavą, kol kūdikis miega, o būti stačia galva panirusiai į kitokias veiklas ar paprasčiausią buitį. Normalu nesiilsėti pačiai, kol kūdikis snaudžia, nes galbūt jos vaikelis labai prastai miega, nuolat pabunda ir ji turi ištisai jį sūpuoti.
Į klausimą, ar šeimos gydytojui lengva suprasti, kad su kūdikiu į konsultaciją profilaktinei apžiūrai atėjusi moteris kenčia, R. Dargienė atsako, kad situacijų pasitaiko įvairiausių.
„Nesuklysiu teigdama, kad ta geroji praktika, kai konsultacijos metu gydytojo dėmesys vienodai dalijamas tiek kūdikiui, tiek mamai dar tik formuojasi. Ilgą laiką buvo fokusuojamasi tik į mažylį: kaip jis jaučiasi, kiek paaugo, kaip valgo, miega ir pan. Tuo tarpu moteris sąlyginai likdavo tarsi antrame plane. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad į konsultacijas ateina labai įvairiai besijaučiančių moterų.
Vienos būna išties žvalios, energingos, ramios, kitos – įsitempusios, be šypsenos, pervargusios, pajuodusiais paakiais ir ašarų kupinomis akimis. Visada mamų klausiu, o kaip jos jaučiasi, kuo galėčiau joms padėti ar patarti. Trumpiau tariant, stengiuosi situaciją matyti mamų akimis, juolab kad ne visos linkusios atvirai pasisakyti, ką išgyvena“, – tvirtina pašnekovė.
Kaip nuo šios vasaros pasikeitė mamų psichikos sveikatos priežiūra?
Šią vasarą įsigaliojo nauji Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymai, susiję su mamų psichikos sveikatos priežiūra. Nuo šiol visos besilaukiančios ir neseniai pagimdžiusios moterys medicinos įstaigose bus informuojamos apie pogimdyvinę depresiją, taip pat bus teiraujamasi apie jų emocinę būklę.
Šeimos gydytoja R.Dargienė šiuos pokyčius laiko didžiuliu žingsniu pirmyn, nes iki šiol medikai daugiausia dėmesio skirdavo moters ir kūdikio fizinės sveikatos rodikliams stebėti. Besilaukiančiai moteriai 32 nėštumo savaitę bus pateikiamas specialus klausimynas, kuri jį turės užpildyti. Jei gautų atsakymų rezultatų suma sieks 12 ir daugiau balų, moteriai bus rekomenduojama skubiai kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, paaiškinama, kas tokią pagalbą teikia. To paties principo bus laikomasi ir apsilankymų pas gydytoją po gimdymo metu.
„Manau, ši tvarka bus naudinga ir reikalinga tiek pačioms moterims, tiek sveikatos priežiūros specialistams. Gebėjimas mamoms ar tėčiams patiems identifikuoti po gimdymo išgyvenamus jausmus bei emocijas, pogimdyvinei depresijai būdingų požymių savalaikis atpažinimas, užtikrins greitesnę pagalbą, taip pat leis užkirsti kelią didesniems psichoemociniams sunkumams, o kartu sumažins ir ilgalaikės pagalbos poreikį“, – neabejoja pašnekovė.
Būsimai mamai ar neseniai pagimdžiusiai moteriai, kuri kenčia nuo pogimdyvinės depresijos, būtina labai konkreti pagalba.
Gydytoja priduria, kad būsimai mamai ar neseniai pagimdžiusiai moteriai, kuri kenčia nuo pogimdyvinės depresijos, būtina labai konkreti pagalba. „Jau vien tai, kad kažkas jai padės pasiskambinti psichikos sveikatos specialistui ar suderinti būsimo vizito laiką, gali tapti labai apčiuopiamu postūmiu imtis veikti, juolab kad moteris ir taip turi daug darbų, veiklos bei iššūkių“, – pastebi R. Dargienė.
Pašnekovė priduria, kad šeimoje atsiradus kūdikiui, nereikėtų ranka numoti ir į vyrų psichologinę būseną, nes moters emocijos neabejotinai veikia ir jos partnerį. Ne veltui yra sakoma: laiminga mama – laimingas vaikas. Šį teiginį galima praplėsti: laiminga mama – laiminga šeima. „Jei mamos emocinė sveikata yra ribinė, kitaip tariant, jei ji ištisai liūdna, irzli, dirgli, verksminga, pavargusi ar net apatiška, tėtis patiria dvigubą riziką taip pat susirgti depresija“, – teigia R. Dargienė.
Psichoterapeutė V. Tarozienė priduria, kad kalbėtis apie pogimdyvinę depresiją yra svarbu. Tai pats geriausias būdas skleisti informaciją apie šį susirgimą, jo eigą ir pagalbos priemones susirgus. „Pati veiksmingiausia prevencija – kryptingas visuomenės švietimas. Kuo daugiau žmonių, įskaitant sveikatos priežiūros specialistus, gebės laiku pastebėti pogimdyvinės depresijos požymius ir žinos, kaip tokiu atveju elgtis, tuo dorotis su šia liga mamoms bus paprasčiau. Šiandien rasti pagalbą tikrai nėra sunku, reikia tik išdrįsti jos paprašyti“, – tikina V. Tarozienė.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
