Net 88 proc. pradinių klasių moksleivių tėvų nepritartų vien tik skaitmeniniam mokymuisi ir vaikų dienotvarkėje tikisi matyti įvairias priemones. Mokytojai ir švietimo ekspertai situacijos nedramatizuoja ir pabrėžia, kad skirtingos ugdymo priemonės skirtos siekti skirtingų tikslų. Kad mokymasis prie kompiuterio ar telefono ekranų patiems mažiausiems suteiktų kuo daugiau naudos, pedagogai pasidalino su tėvais vertingomis idėjomis ir patarimais.
Tėvus baugina nežinomybė
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nurodymu per karantiną mišrus mokymo būdas buvo leistas ir pradinių klasių moksleiviams, o vyresniesiems bent dalis pamokų nuotoliniu būdu yra privalomos.
Nutarime dėl karantino ministerija teigė, kad mišrus mokymas leidžiamas pradinukams tuo atveju, jeigu taip nuspręstų pačios mokyklos.
Rugpjūtį atlikto „Norstat“ atlikto tyrimo duomenimis, dar pavasarį įgyta nuotolinio mokymosi patirtis, respondentų nuomone, daugiausia iššūkių sukėlė dėl chaotiško mokymosi proceso. Labiausiai tai pabrėžė 1–4 klasių mokinių tėvai (taip mano net 60 proc. jų) ir 5–8 klasių mokymosi ciklo mokinių tėvai (64 proc.).
Paaiškėjo, kad mokantis nuotoliniu būdu pradinių klasių mokinių dienotvarkėje apie 47 proc. vaikų daugiau sprendė skaitmenines užduotis, 18 proc. daugiau dirbo popieriuje, o 35 proc. moksleivių išlaikė mokymosi balansą tarp tradicinių ir skaitmeninių užduočių. Daugiau laiko mokymuisi prie ekrano skyrė vyresniųjų klasių mokiniai: 5–8 klasių – apie 65 proc. viso mokymosi laiko, o 9–12 klasėse – net 70 proc.
Pasak tyrimo, didžioji dalis tėvų Lietuvoje nenorėtų, kad ugdymo procesas visiškai persikeltų tik prie ekranų, tam daugiausia prieštarauja mažesnių miestų bei kaimo vietovių gyventojai bei šeimos auginančios 2 ir daugiau vaikų, tarp kurių prieš išskirtinai skaitmeninį mokymąsi pasisakė virš 85 proc. respondentų. Ypač kategoriški buvo pradinukų tėvai – prieštaravo 88 proc. respondentų.
Vaikai mokosi iš tėvų
Švietimo ekspertas, pedagogas, Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktaras ir dėstytojas Simonas Šabanovas, „Šviesos“ vadovėlių autorius, pataria neskubėti ekranų poveikio vertinti vien neigiamai ar vien teigiamai. Naujieji įpročiai, kaip žmonės elgiasi su informacinėmis technologijomis, taip pat nėra būdingi tik jaunajai kartai.
„Kai mes kalbame apie tėvų ir vaikų kartas dažnai pabrėžiama, kad labiausiai neramina tai, jog daugelis mokinių savo laiką praleidžia prie išmaniųjų įrenginių. Vis dėlto apsvarstykime, ar šios kartos taip smarkiai skiriasi, ir ar vieni iš kitų neperima elgesio modelių?
Juk daugelis suaugusiųjų nuolat naudoja mobilųjį telefoną ar kitą išmanųjį įrenginį. Jie mums tapo svarbiu gyvenimo įrankiu. Pirkti, sužinoti viešojo transporto tvarkaraštį, pasitikrinti sąskaitos likutį, susirašinėti su kolegomis ar draugais ir kitos veiklos tapo įprastu dalyku. Todėl geriau, kad patys rodytume teigiamus ir aptartume neigiamus technologijų panaudojimo pavyzdžius vaikams ir su ekranų galimybėmis supažindintume nuosekliai“, – teigia S.Šabanovas.
Mokytojai derina įvairias ugdymo priemones
Pedagogai pritaria, kad tėvai teisūs, nenorėdami apsiriboti vien skaitmeniniu ugdymu. Įvairių priemonių derinimas padeda lavinti skirtingus įgūdžius ir žinias. Pasak pedagogo ir švietimo eksperto S.Šabanovo, nuosekliai ir reguliariai derindami ugdymo metodus bet kuriuo atveju turime integruoti išmaniuosius įrenginius į mokymosi procesą. Savo gyvenime vaikai su ekranais susiduria jau dabar, tad geriau pradėti šią pažinti nuo gerų įpročių ir žinių.
„Svarbu pabrėžti, kad šiuo metu jau nebereikia sausų informacinių technologijų gebėjimų kaip atskiro dalyko, svarbu jas integruoti ir mokėti panaudoti kituose dalykuose. Jau ir neįsivaizduojame mokymo(si) be dienyno, skaitmeninių užduočių ir vadovėlių, skaičiuoklių ar virtualių laboratorijų.
Tačiau čia svarbu išvengti kraštutinumų. Skaitmeninis raštingumas ir gyvas raštingumas bei skaitymas turi būti derinami. Panaudojant išmaniuosius įrenginius dažniau ugdomas greitasis skaitymas, bet nėra akcentuojamos detalės. Kartais reikia sustoti ir pasigilinti, diskutuoti ar gal net gyvai ištirti“, – teigia socialinių mokslų daktaras
S.Šabanovas ir tėvams, ir mokytojams pataria į kiekvieną su vaikais aptariamą temą pasižiūrėti įvairiais kampais ir ieškoti netradicinių sprendimo būdų. Taip ugdomas kritinis mąstymas ir kūrybiškumas, struktūravimas.
Lavina skirtingus gebėjimus
Kauno Kazio Griniaus progimnazijos pradinių klasių mokytoja ekspertė, mokymo priemonių autorė Sonata Bružienė pravėrė savo klasės duris ir pasidalino pavyzdžiais, kaip tikslingai taikyti mišrųjį mokymą.
„Pavyzdžiui, dirbdami kompiuteriu tikrai neišmokysime vaikų dailaus rašto – tam reikalinga praktika ir vaiko darbas sąsiuvinyje. Tačiau kaip pagalbą galime skaitmenoje pateikti raidžių rašymo elementų ar video nuorodų su pavyzdžiais, paaiškinimais, dailaus rašto vaizdais. Lygiai taip pat tik dirbdami kompiuteriu ar telefonu vaikai išmoksta skaitmeninio raštingumo: dirbti klaviatūra ir pele“, - teigia pradinių klasių mokytoja.
Pasak S.Bružienės, dauguma vaikų atėję į pirmąją klasę jau moka minimaliai naudotis telefonu ar planšetiniu kompiuteriu: surasti adresatų sąraše reikiamą telefono numerį, paskambinti, parašyti ir išsiųsti žinutę. Jie nesunkiai suranda interneto naršyklę ir atveria reikiamą svetainę. Mokytoją džiugina tai, kad net pradinių klasių vaikai jau žino, kur ir kaip ieškoti bei rasti pagalbą ar reikiamų žinių: knygoje, vaizdo ar garso įraše, skaitmeniniuose paaiškinimuose.
„Nuotolinis mokymas paskatino mokytojus ir vaikus ieškoti įvairių mokymo(si) būdų: nuo tradicinės pamokos iki vaidmenimis apsikeitusios taip vadinamos „apverstos klasės“ sprendimų ar savivaldaus mokymosi.
Pavyzdžiui, skaitmeninių diagnostinių testų pagalba patogu nustatyti, ką vaikas jau žino, moka, vadovėlyje pateikta išsamesnė mokomoji medžiaga, mokymosi strategijos, užduotys medžiagai įsisavinti, užrašų sąsiuviniuose įtvirtiname išmoktą medžiagą ir šalia dar galime rasti papildomų skaitmeninių užduočių, pavyzdžiui „Eduka klasėje“, – apie derinamus darbo metodus pasakoja S. Bružienė.
Veiklos idėjos
„Norstat“ tyrimas taip pat parodė, kad vaikai prie kompiuterių ekranų praleidžia daugiau laiko, nei norėtų tėvai. 43 proc. pradinukų prie ekrano praleidžia 2–4 val., o pradinių klasių mokinių tėvai (70 proc. iš jų) norėtų, kad jų vaikai prie ekrano praleistų ne daugiau nei 2 val.
„Nuotolinio mokymo metu vaikų laikas prie ekranų ir išmaniųjų įrenginių pailgėjo. Tačiau mes, mokytojai ir tėvai, galime pasiūlyti vaikui laiką prie išmaniojo įrenginio praleisti prasmingai: atlikti žaismingas matematines ar kalbos užduotis, stebėti vaizdo instrukcijas, kaip sukonstruoti robotą ar atlikti eksperimentą.
Galime pasiūlyti atlikti grupinį darbą, pavyzdžiui, projektą apie vandens būsenas atlikti naudojant bendrinamą dokumentą: tuomet keli vaikai vienu metu kuria, redaguoja tą patį dokumentą, diskutuoja, kaip pateikti medžiagą, parengia bendrą pristatymą. Taip vaikai gali dirbti savo aplinkoje, savo tempu, rinktis jiems tinkamiausią mokymosi būdą“, – pasakoja S.Bružienė.
Paprastų pavyzdžių, kaip naudingai pasitelkti įprastas ir skaitmenines priemones pateikė ir S.Šabanovas.
„Įsivaizduokime kompasą – kas tai yra, ar tai įtaisas mobiliame telefone, ar senasis fizinis prietaisas rankose? Su kuriuo iš jų geriau išmokti elgtis? O gal galima tokį pasigaminti pačiam? Vaikams tikrai patinka išbandyti visus tris kompasus – klasikinį prietaisą, programėlę telefone ir pačių pasidarytą. Taip atsiskleidžia visas mokymosi kompleksiškumas ir įvairovė. Svarbu žinoti, kodėl tai darome – tai vadinama mokymo(si) strategijomis, tuomet niekam nebus baisu stebėti vaikų mokymąsi prie ekranų, naudojant mišrų ugdymo(si) modelį“, – teigia S. Šabanovas.
Užduotis tėvams – ugdyti saugų elgesį
Abu pašnekovai sutinka, kad suaugusiųjų tikslas mokykloje ir namuose pasirūpinti vaikų saugumu internetinėje erdvėje.
„Reikia vaikus mokyti sukurti saugius prisijungimo duomenis, saugoti slaptažodžius, mokyti neatskleisti savo asmeninių duomenų, paaiškinti, kokios grėsmės slypi internetinėje erdvėje, diskutuoti ir priimti bendrus susitarimus dėl laiko, praleidžiamo prie ekrano“, – primena S.Bružienė.
Mokytoja skatina nebijoti ir nedrausti vaikų veiklos prie ekranų, tačiau šiame pažinimo kelyje nepalikti vaikų vienų.
Pasak S.Bružienės, jei mokysime vaiką saugumo dalykų nuo pat pirmųjų dienų, kai tik jis gauna išmanųjį įrenginį, pradeda žaisti kompiuteriu, tai ir priešmokyklinukas, o juo labiau pirmokas, žinos kaip dera elgtis su telefonu, internete, o kartu išmoks ir savarankiškai kontroliuoti savo laiką, praleidžiamą prie ekrano.
