Suprasti akimirksniu
- Manoma, kad variantas su galūne -a gausintų lietuvių kalbai nebūdingas moterų pavardžių formas. Taigi Laura, kuri minima ankstesniame tekste, siekia išimties iš taisyklės;
- Lietuviškoji pavardžių tradicija susiklosčiusi per porą trejetą šimtų metų, moterų pavardžių variantų su -a joje nėra;
- 100 moterų sieks, kad būtų galima rinktis moterų pavardžių formą su galūne -a;
- Daugiausia nesusipratimų kyla užsienyje gyvenančioms lietuvėms ir jos problemą norėtų išspręsti, neatsisakydamos Lietuvos pilietybės;
- Kodėl yra Šukštų ir Ašmenų? Kita tautybė, kitos kalbos taisyklės;
- Jeigu Civilinės metrikacijos skyriaus sprendimas suteikti norimą pavardę netenkina, raginama skųsti teismui.
Priminsime, kad į 15min redakciją kreipėsi Laura (vardas pakeistas, tačiau redakcijai žinomas), rinkdamasi pavardę po santuokos, susidūrė su kliūtimis, siekdama norimo pavardės varianto.
Ji pasako atsitiktinai į galvą atėjusias pavardes (ne savo, nes tapatybės nenorėjo atskleisti – 15min), kurias galėtų rinktis ištekėjusi moteris: Žukauskaitė, Žukauskaitė-Aleknienė, Aleknienė, Aleknė. Tačiau nė vienas iš variantų netinka – moteris, tarkime, nori būti Alekna. Šio tikslo vedama moteris norėjo surasti daugiau merginų, kurios siekia to paties, ir šiuo klausimu padaryti pokytį. Į šį norą atsiliepė 100 žmonių, kurių kontaktai buvo perduoti Laurai.
Vyrų ir moterų pavardės lietuvių kalboje turi skirtingus baigmenis. Moterų pavardės yra išvestinės – sudaromos iš vyro (ar tėvo) pavardžių ir turi galūnę -ė. Iš gausybės netekėjusios moters statusą nurodančių ir tarmėse fiksuotų priesagų maždaug prieš šimtmetį nusistovėjo -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, ištekėjusių moterų pavardės sudaromos su priesaga -ienė (-uvienė).
2003 m. svarstant moterų pavardžių klausimą lyčių lygių galimybių aspektu nustatyta galimybė sudaryti moters pavardę be šeiminio statuso priesagos, tik su galūne -ė“. Manoma, kad variantas su galūne -a gausintų lietuvių kalbai nebūdingas moterų pavardžių formas. Taigi Laura, kuri minima ankstesniame tekste, siekia išimties iš taisyklės.
Susidomėjo daugybė moterų
Į 15min kreipėsi skaitytoja, vardu Barbora, kuri susidūrė su problema, kad gyvenant užsienyje niekas esą nesuprato, kodėl jos ir vyro pavardės skiriasi. Taip pat kodėl nesutampa jos ir sūnaus pavardės.
Jeigu būtų galimybė (be Lietuvos pilietybės atsisakymo), tikrai pasikeisčiau pavardę į vyro be -ienė ar -ė, – tikino Barbora.
„Jeigu būtų galimybė (be Lietuvos pilietybės atsisakymo), tikrai pasikeisčiau pavardę į vyro be -ienė ar -ė“, – tikino Barbora, palaikanti pavardės su galūne -a siekį.
Straipsnis sudomino ir Faustą, pasak kurios, ji trokšta turėti pavardę Ašmena, tačiau tai Lietuvoje neleidžiama. „Žinau moterį prieš septynerius metus, gavusią tokią pavardę, o šiandien man jos tokios jau neduoda. Kodėl tokia neteisybė?“ – nesupranta Fausta.
Mantė, parašiusi laišką redakcijai, teigė, kad jai, gyvenančiai užsienyje, nuolat tenka aiškinti šimtametes Lietuvos tradicijas ir įtikinėti, kad ji yra ištekėjusi.
„Norėčiau būti Mante Nika, bet teko rinktis tarp Nikės ir Nikienės, apsisprendžiau pasirinkti pastarąją, bet laiminga nesu, ypač gyvendama užsienyje. Pavarde tenka dalytis su anyta, o ne savo vyru – tai atrodo senamadiška ir net kartais absurdiška“, – tvirtino ji.
Tuo metu Jolita, gyvenanti Vokietijoje, sako, kad jos pase nurodyta pavardė su vienokia galūne (kurią gavo užpildžiusi dokumentus ambasadoje), o mokesčius moka su pavarde, kurios galūnė kita (nes po santuokos sudarymo pagal Vokietijos įstatymus yra priskirta kitokia pavardė ir ji galioja visose šalies institucijose).
„Gerai, kol nieko nenutiko, bet tai yra rizika ir laiko klausimas. Todėl šiuo metu turiu priimti sprendimą – arba mokėti nemažus pinigus Vokietijoje keisti pavardę dar kartą, arba paprasčiausias variantas būtų atsisakyti Lietuvos pilietybės. Tiesą sakant, to daryti nenoriu.
Didžiuojuosi būdama lietuve, bet susiduriant su tokiais keblumais dėl pavardžių, tenka susimąstyti, kad pilietybės keitimas būtų paprasčiausias ir pigiausias būdas užbaigti užburtą ratą dėl pavardės“, – sakė ji.
Galėjo tapti Šukšta
15min susisiekė su 1992-aisiais ištekėjusia lenkų tautybės Janina Šukšta, kuriai nekilo problemų dėl pavardės pasirinkimo. Kita tautybė, kitos kalbos taisyklės, apibrėžiančios pavardžių galūnes.
„Reikėjo užpildyti anketas, pasirinkti vyro pavardę arba palikti savo, bet tais laikais buvo mada, kad visos pasirinkdavo vyro pavardę, ir taip aš tapau Šukšta“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad nebuvo būtina rinktis moterišką pavardę su galūne -ienė.
Kiek pamena, tais laikais, kai tekėjo, diskusijų dėl pavardžių galūnių nebūta. Juk jei būtų buvę, ko gero, ir jai pačiai buvo tekę rinktis. „Kažkaip visą laiką buvo vyro pavardė, tad ir į galvą neatėjo, kad iš Šukšta galima padaryti Šukštienė, nors mano anyta yra Šukštienė, o ji tekėjo sovietmečiu“, – teigė J.Šukšta.
Savo pavarde moteris nesijaučia besikėsinanti į lietuvybę. „Kad Šukšta yra lietuviška pavardė, aš po vestuvių jau sužinojau. Gal ir buvo mintis pasidaryti Šukštienė, ir uošvienė paklausė, kodėl ne -ienė. Bet jau buvo daug dokumentų padaryta ir kažkaip nėra didelio skirtumo, ką pavardė pakeistų? Kai uošvienė paklausė dėl pavardės, tik tada sužinojau, kad ji Šukštienė, nors vyras mano – Šukšta“, – pasakojo moteris.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) vyr. specialistė Aistė Pangonytė paaiškina, kad VLKK neregistruoja pavardžių, todėl negalėtų paaiškinti konkrečių registracijos atvejų.
„Iš Gyventojų registro gauti duomenys rodo, kad pavardę Šukšta turi lenkų tautybės moteris, gim. Vilniaus r., mot. iš Gardino, rusė iš Pskovo; pavardę Ašmena – rusų tautybės moteris, gimusi viena Baltarusijoje, kita Irkutske, lietuvė, gimusi Gardine (ir keletas jaunesnių, jau gimusių Lietuvoje)“, – atkreipia dėmesį A.Pangonytė.
Taigi, anot jos, kita tautybė, kitos kalbos taisyklės. Lietuviškoji pavardžių tradicija susiklosčiusi per porą trejetą šimtų metų, variantų su -a joje nėra.
Tikisi, kad lietuvybės klausimai nebus paminti
A.Pangonytė, kalbėdama apie keblumus dėl pavardžių, tvirtino besivilianti, kad nei šiais Lietuvai jubiliejiniais metais, nei kitais lietuvybės klausimai nebus paminti.
„Jūsų papasakotais atvejais, bent toks įspūdis susidaro, kad moterys, nors ir žinodamos, kokia turėtų būti lietuviška jų pavardės forma, sąmoningai nepasirūpina, kad ji būtų tinkamai įrašyta dokumentuose, vėliau nė kiek nesistengia, kad netikslumas būtų ištaisytas, pavyzdžiui, apskaitant santuoką, ir galiausiai susikuria situaciją: vienokia pavardė vienuose dokumentuose, kitokia kituose. Dainoje sakoma: „Nieks kits čia nekalts...“ – aiškino A.Pangonytė.
Tiesa, pasak jos, pasitaiko, kad ir Lietuvoje sudariusios santuoką ir išreiškusios norą rinktis vyro pavardę moterys kelerius metus nekeičia asmens dokumento, o paskui ir visai apsisprendžia likti su turima (ikisantuokine) pavarde. Kitaip sakant, santuokos akto sudarymas automatiškai pavardės pakeitimo nežymi.
„Žinome ir atvejų, kai važiuodami sudaryti santuokos į užsienį Lietuvos piliečiai, atvirkščiai nei papasakota, iš anksto pasirūpina pažyma apie šeimos pavardžių formas pagal lietuvių kalbos taisykles, kad užsienyje pavardės būtų užrašytos taisyklingai; arba tiesiog tinkamai įformina posantuokines pavardes, kai keičia asmens dokumentą“, – aiškino ji.
Nukreipė į Seimą
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus komentare teigiama, kad Civilinės metrikacijos skyrius nesprendžia žurnalistės pateiktų klausimų.
Komentarą pateikusi specialistė dėl pavardžių rašybos paragino kreiptis į įstatymų leidėją, t. y. Seimą.
Laura galvoja kautis teisme
Tuo metu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vyresnioji patarėja Laima Vengalė-Dits moterims siūlo kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją.
Jeigu CMS sprendimas suteikti norimą pavardę netenkina, reikia skųsti teismui, – aiškino ji.
„Tikrai negalime aiškinti, ar pasikeitė taisyklės, ar ne. Reikėtų kreiptis į civilinės metrikacijos skyrių (CMS), o jeigu CMS sprendimas suteikti norimą pavardę netenkina, reikia skųsti teismui“, – aiškino ji.
Priminsime, kad anksčiau kalbinta Laura, norinti po santuokos turėti pavardę Alekna, teigė turinti keletą išeičių. „1 variantas: galiu rašyti peticiją ir surasti bendraminčių. 2 variantas: galiu kreiptis į teismą. 3 variantas: atsisakyti pilietybės. Tai man pasiūlė Metrikacijos biuro darbuotojas“, – tuomet kalbėjo ji.
Vėl susisiekus su moterimi, ši teigė, kad šiuo metu ruošiasi susisiekti su visu 100 žmonių, kurie atsiliepė po straipsnio apie pavardžių su galūne -a bėdą. Visi jie žada prisijungti prie peticijos. Netrukus Laura ketina pasikonsultuoti su teisininku dėl tolesnių savo veiksmų.
Jos pasvarstymai anksčiau buvo tokie: „Kreiptis į teismą vienai, bet didelė tikimybė, kad pralaimėsiu. Tad gal geriau suburti didelę bendraminčių grupę ir tada keliauti į teismą (bet tokių moterų, kurių vyrų pavardė baigiasi -a, nedaug, daugiau -is arba -as). O gal galima išvengti ir teismų, ir peticijų?“
„Lieku prie teismo. Bet esmė, kad man nereikia tik sau išsikovoti tokios teisės, man įdomu, kodėl niekas į, rodos, nesudėtingus klausimus negali atsakyti? Kodėl aš turiu mokėti už teismo išlaidas? Ir ką paduoti į teismą – valstybę?“ – retoriškai klausė moteris, susisiekus su ja jau išėjus straipsniui.
Anot jos, yra institucijų, kurios turėtų turėti kompetenciją atsakyti į pateiktus klausimus – jei jos nežino, tai tuomet esą kam jos reikalingos? „O algos iš mūsų pačių mokesčių mokėtojų pinigų? Tai už ką mes mokam, kad laikytų mus kvailiais? Susitiksiu netrukus su teisininku“, – žadėjo ji.
