Viena tokių specialisčių – Renata Bružienė – dirba Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliojoje komandoje ir dalinasi savo žiniomis bei darbo patirtimi teikiant pagalbą priklausomiems asmenims. Ją kalbina tarnybos viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Greta Bliutaitė.
– Kas yra vaiko teisių apsaugos mobilioji komanda?
– Mobilioji komanda teikia intensyvią individualią ar grupinę konsultacinę ir (ar) kitokią psichologinę, socialinę pagalba į krizę patekusiai šeimai ir (ar) vaikui, siekiant padėti šeimai ir (ar) vaikui suvaldyti krizę, identifikuoti ir (iš)spręsti iškilusias problemas, kad tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų galėtų užtikrinti vaiko poreikių patenkinimą, sudaryti sąlygas vaikui vystytis ir gyventi saugioje aplinkoje. Klaipėdos apskrityje kol kas yra tik viena mobilioji komanda, o nuo 2020 metų dirbs jau dvi mobiliosios komandos.
– Kokios jūsų funkcijos mobiliojoje komandoje?
– Mobilioji komanda yra sudaryta iš trijų skirtingų specialistų. Aš esu specialistas, turintis žinių ir darbo patirties su priklausomybę turinčiais asmenimis ir (ar) jų šeimomis. Vienos iš svarbesnių mano funkcijų yra gebėti identifikuoti priklausomybės sutrikimų simptomus, jų įtaką asmens elgesiui, žinoti priklausomybės ligomis sergančių asmenų psichosocialinės reabilitacijos pagrindus, tikslus ir priemones bei identifikuoti galimus priklausomybės simptomus, jų įtaką asmens elgesiui, įvertinti šeimos narių priklausomybės tipą, motyvaciją keisti savo priklausomą elgesį bei taikyti motyvavimo technikas, kad priklausomybę ir (ar) jos simptomų turintis asmuo priimtų siūlomą pagalbą. Likę kiti du specialistai yra psichologas ir socialinis darbuotojas.
– Pakalbėkime apie jūsų patirtį dirbant su šeimomis, kurios išgyvena krizę. Ar šeimos noriai priima mobiliosios komandos siūlomą pagalbą?
Dirbti mobiliojoje komandoje pradėjau nuo 2018 m. liepos mėnesio, kai įvyko vaiko teisių apsaugos reforma. Šeimos, su kuriomis tenka dirbti, dažniausiai noriai priima mobiliosios komandos pagalbą.
Didžiausia problema teikiant pagalbą asmenims, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, yra neigimas, nenoras pripažinti problemos bei motyvacijos stoka. Iš pradžių, svarbu užmegzti kontaktą su vartojančiu asmeniu, kad žmogus galėtų atsiverti ir pasitikėti specialistu. Dažniausiai galimai priklausomi asmenys nesuvokia, kas su jais vyksta, tenka pravesti edukacinius pokalbius apie priklausomybės ligą, kad žmogus galėtų atsiskleisti neišgyvendamas kaltės ar gėdos jausmų.
Savo darbe tenka lydėti žmones į ligonines, vykti pas juos po darbo valandų. Visais įmanomais būdais stengiamės prisiderinti prie žmogaus bei suteikti jam visapusišką pagalbą.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate savo darbo kasdienybėje?
– Žmonės dažnai nesuvokia, kad serga. Tenka įdėti nemažai pastangų, kad atsirastų nors išorinė motyvacija keisti žalingą gyvenimo būdą. Darbas su galimai priklausomu asmeniu yra ilgas procesas, reikalinga ne viena konsultacija, kad žmogus suvoktų, kad jam reikalingas gydymas ir priimtų tęstinę pagalbą. Dirbant dažniausiai tenka konsultuoti dėl alkoholio vartojimo, nors tenka konsultuoti ir galimai nuo narkotinių medžiagų priklausomus asmenis.
– Kas svarbu siekiant padėti priklausomybę turinčiam žmogui?
– Noriu pabrėžti, kad nustatyti diagnozę gali tik gydytojas psichiatras, todėl yra labai svarbus tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Nemažas pasiekimas ir tuo pačiu džiaugsmas yra jau tada, kai žmogus pripažįsta, kad jis galimai serga ir sutinka kreiptis dėl gydymo.
Labai svarbus momentas, kad baigus keturiolikos kalendorinių dienų mobiliosios komandos darbą su šeima, pagalbos tęstinumą užtikrintų socialiniai partneriai, kurie tęsia darbą su asmeniu ar šeima. Labai svarbu sekti, ar priklausomybe sergantis žmogus nenutraukė gydymo.
Taip pat svarbu, kad priklausomybe sergantis žmogus reguliariai lankytų savitarpio pagalbos grupes ar priklausomybės konsultanto konsultacijas ilgą laiką.
– Kuo savo darbe galite pasidžiaugti?
– Tikrai yra kuo pasidžiaugti dirbant šį darbą, nes yra ne vienas atvejis, kai po gydymo vaikai grįžta pas tėvus į saugią aplinką. Kartą socialinių paslaugų centre su manimi pasisveikino moteris, kurios iš pradžių nepažinau.
Moteris buvo pasikeitusi gerąja prasme: pasitempusi, šviesaus veido ir atrodė laiminga. Ji padėkojo, kad mobiliosios komandos specialistės dėka ji sutiko gydytis stacionariai, padėkojo, kad nebuvo kreiptasi į teismą dėl jos tėvų valdžios ribojimo bei pasidžiaugė, kad jos sūnus po dviejų mėnesių grįžta namo pas mamą.
