Prof. R.Jusienė: dalis vaikų savo pareigų nežino, bet atsakomybė tenka mums, suaugusiesiems

– Yra sakančių, neva šiuolaikiniai vaikai žino tik savo teises, bet ne pareigas. Tai mitas ar tiesa? Kaip susiformavo toks požiūris?

– Kalbant paprastai, taip nutinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, teisės, skirtingai nuo pareigų, yra prigimtinis dalykas. Kiekvienam iš mūsų, taip pat ir vaikams, tai savaime suprantama ir mokytis nereikia. Na, nebent vaikui sakoma, kad jis teisių neturi arba parodoma elgesiu, pavyzdžiui, smurtaujant, neprižiūrint arba priešingai – per daug lepinant. Visi turime poreikių, teisės būtent ir siejasi su galimybe juos patenkinti, o pareigingumas turi būti ugdomas.

Tiesa, kad dalis vaikų savo pareigų nežino, tačiau taip yra todėl, kad tėvai ir aplinka šių žinių neperdavė. Vaikai visko mokosi iš pavyzdžių, todėl jeigu mes, suaugusieji, mokome vienaip, o patys elgiamės kitaip – nieko nebus.

Pavyzdžiui, galime vaikams aiškinti, kad reikia kalbėti mandagiai ir gerbti kitus, bet patys ant jų šaukti ir negerbti. Tada ir turėsime tokį rezultatą, kad vaikas žinos tik savo teises, bet ne pareigas. Norime to ar ne, bet atsakomybė tenka mums, suaugusiems.

– Kodėl žmonėms atrodo, kad kiekviena jaunesnė karta yra kažkuo blogesnė? Juk panašiai mūsų seneliai sakydavo tėvams, tą patį tėvai kartojo mums, o mes – savo vaikams. Iš kur atsiranda tas noras lyginti?

– Remiantis tokiu mąstymu žmonija jau seniai būtų išnykusi (juokiasi). Aišku, kad jaunoji karta nėra blogesnė. Verta prisiminti klasikinius literatūros kūrinius, pavyzdžiui, F. Scotto Fitzgeraldo knygą „Šioje rojaus pusėje“. Sunku patikėti, kad joje aprašomas 1914–1918 metų jaunimas, nes viskas tinka ir šiems laikams.

Labiausiai veikia bendražmogiški dalykai – juk mes, suaugusieji, vaikus vertiname iš brandesnės perspektyvos. Praktikoje esu susidūrusi su atvejais, kai tėvai pasakoja, kad būdami savo vaikų amžiaus elgėsi kitaip. Vis dėlto, pradėjus gilintis aiškėja, kad visiškai taip pat ar net dar „neatsakingiau“. Tik tėvams tuomet, kai jie buvo vaikai ar paaugliai, atrodė, kad jie tai daro gerai apgalvoję, tai buvo jų savarankiškumo išraiška. Dabar mes vaikams neleidžiame būti savarankiškais, ypač lepindami juos.

Dar viena priežastis, nors ir skamba keistai, yra pavydas. Atrodo, kaip galime pavydėti savo vaikams, bet tikrai neretai žiūrėdami į jaunąją kartą matome jų galimybes. Jie yra daug laisvesni ir darosi žmogiškai pavydu, nes mes patys to neturėjome.

Tuo pačiu kiekviena nauja karta susiduria su vis didesniais iššūkiais ir rizikomis. Šiuolaikiniai vaikai auga sparčiai tobulėjančių technologijų pasaulyje, kuriame atsiveria ne tik naujos galimybės, bet ir grėsmės, todėl suaugusiųjų pareiga yra pasirūpinti jų saugumu.

Laisvė reikštis ir yra esminis kartų skirtumas.

– Kokie yra kartų skirtumai?

– Bandymų aprašyti skirtumus yra daugybė, net išskiriamos X, Y, Z ir kitokios kartos. Kalbant apie asmenybių skirtumus, reikėtų suprasti, kad tai labai individualu ir visais laikais buvo įvairių žmonių. Raidos dėsningumai taip pat visada galioja tie patys. Šiuo atveju verčiau kalbėti apie raiškos būdus, gebėjimą nuskaityti informaciją ir su ja tvarkytis. Raiškos būdai priklauso nuo kultūrinės, istorinės, socialinės aplinkos.

Grįžtant prie vaikų teisių klausimo, tai visais laikais žmogus iš prigimties žinojo, kad turi teisę į pagarbą, pasirūpinimą, saugumą, tačiau palyginkite, kiek buvo leidžiama reikštis anksčiau, o kiek dabar. Ypatingai Vakarų šalyse daug dėmesio skiriama socialinei politikai, skatinama netylėti, pranešti, jeigu poreikiai, jų atliepimas, pažeidžiami. Laisvė reikštis ir yra esminis kartų skirtumas.

– Aktyviai skatinama fizinių bausmių atsisakyti, tačiau jų šalininkai sako, kad anksčiau vaikai buvo geresni, nes bijodavo. Ar tikrai taip yra, juk ko vertas gerumas, atsirandantis iš įtampos ir didelės baimės suklysti?

– Čia ir kyla klausimas, ką mes laikome geresniais? Ar geresnis, nepabijosiu to žodžio, yra geriau išdresuotas ir lengviau valdomas vaikas? O gal geresnis – laisva ir brandi asmenybė? Brandžiausiomis – o tai yra gerbiančiomis save ir kitus, sėkmingai kuriančiomis santykius ir savo gyvenimą – asmenybėmis tampa tie, kurie vaikystėje nebuvo skriaudžiami. Žinoma, būna ir išimčių, nes kai kurie smurtą patyrę vaikai vėliau į savo augimą ir brandą deda milžiniškas pastangas, kad tik išsilaisvintų nuo traumuojančių patirčių.

Deja, bausmės, o ypač fizinės, nemoko tinkamai elgtis. Tyrimai ir praktika rodo, kad fiziškai arba grasinimais bausti emocingesni, aktyvesni, į aplinką orientuoti vaikai ima skriausti silpnesnius už save. Jautresni ir uždaresni vaikai pyktį ir susikaupusią agresiją nukreipia prieš save – atsiranda savęs žalojimas, vystosi depresija ir panašiai.

Remiantis tyrimais taip pat žinoma, kad fiziškai bausti vaikai vėliau gerokai dažniau taip pat elgiasi ir su savo vaikais. Tai nereiškia, kad mane baudė ir buvo gerai, bet rodo, kad žmogus nemoka susivaldyti ir pyktį išlieja ant silpnesnių už save.

Apie tai galima labai daug kalbėti ir išties dažnai kyla klausimas, kodėl tėvams taip sunku tinkamai, su meile prieiti prie vaiko, pabandyti jį suprasti.

Žinote, vaikai niekada, kad ir kaip kartais atrodo, nesielgia blogai norėdami tik paerzinti. Netinkamai jie elgiasi tada, kai yra nepatenkinti jų poreikiai, taigi pažeidžiamos teisės, todėl turime suprasti, kad galbūt vaikas jaučiasi nesaugus, per mažai mylimas, o gal neturi galimybės išreikšti save?

Pateiksiu labai paprastą pavyzdį. Ikimokyklinukams labai svarbus fizinis aktyvumas, jie turi judėti, išsikrauti, ir jeigu jiems to neleisime – netrukus kils emocinių arba elgesio problemų.

Žinote, vaikai niekada, kad ir kaip kartais atrodo, nesielgia blogai norėdami tik paerzinti.

– Ką daryti, jeigu pastebime, kad vaikas nepareigingas? Ar šią problemą galima išspręsti?

– Svarbiausia - rodyti gerą pavyzdį. Tėvai tikrai nesiskųstų, jeigu toks auklėjimas, kai nuo pat mažens vaikui būtų duodami nesunkūs darbeliai, taptų savaime suprantamu dalyku. Pareigos – tai ne našta, o galimybė pasijausti svarbiu, galinčiu prisidėti. Pavyzdžiui, ruošiant maistą vaikas galėtų padėti padengti stalą. Tai labai paprasti, tačiau svarbūs dalykai, į kuriuos vaikai, deja, neįtraukiami.

Šiuolaikiniai tėvai yra linkę viską padaryti patys, nes taip atrodo patogiau ir greičiau.

Vieno tyrimo metu daugiau kaip tūkstančio tėvų klausėme, kada ikimokyklinukams leidžia žaisti telefonais, planšetėmis ar panašiai. Paaiškėjo, kad dažniausiai tada, kai tėvai atlieka namų ruošos darbus. Paradoksalu, kad būtent tame amžiuje, kai vaikai labiausiai nori su tėvais ką nors veikti kartu ir kai jie sparčiausiai mokosi pareigingumo, jie neįtraukiami.

Jeigu šito neapleistume, tai augdami vaikai žinotų, kad turi tam tikrų pareigų. Deja, daugelis atsitokėja ties paauglyste ir stebisi, kodėl vaikai niekaip nepadeda.