Ką daryti, kai atsiranda „naujas mamos draugas“: psichologas turi patarimą sudėtinėms šeimoms

„Pradėdamas santykius su moterimi, kuri jau turi vaiką iš ankstesnių santykių, vyras supranta, kad niekada nebus jam biologiniu tėčiu. Todėl susiduria su svarstymais, koks čia tas mano vaidmuo, ar turiu imtis kažkokių atsakomybių, kokį ryšį megzti? Atėję į naują šeimą mes neturime besąlyginės meilės, kurią vaikas jaučia savo tėčiui ar mamai. Bet tai yra ir gerai – kiek mes rūpinsimės vaiku, kiek įdėsime į santykį su juo, kiekvieno mūsų pasirinkimas“, – kalbėjo psichologas psichoterapeutas Justinas Burokas.
Sudėtinė šeima (asociatyvinė nuotr.)
Sudėtinė šeima (asociatyvinė nuotr.) / Pexels nuotr.

Pokalbyje apie sudėtinę šeimą, t.y. šeimą, kurioje yra vienas ar daugiau vaikų iš ankstesnių partnerių santykių, jis palietė įvairias potemes.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2022 m. ištuokas įregistravo 7,4 tūkst. porų. Ištuokų skaičius, palyginti su 2021 m., sumažėjo 0,4 tūkst. (5,5 proc.). Bendrasis ištuokų rodiklis (ištuokų skaičius 1 tūkst. gyventojų) 2022 m. buvo 2,6 (2021 m. – 2,8).

Duomenų, kiek iš į statistiką patekusių išsituokusių porų turėjo vaikų, nėra – tokia informacija nefiksuojama. Todėl galima tik spėlioti. Vis dėlto tokių šeimų, kuriose santykius kuria ne tik du suaugusieji, bet ir jų (ar vieno jų) atžalos, tikrai nėra mažai.

„Tokios šeimos, kaip ir visos kitos, susiduria su tam tikrais iššūkiais, dėl kurių neretai jiems norisi pasitarti, pvz., su psichologais“, – kalbėjo J.Burokas.

Pasak pašnekovo, turbūt vienas pirmųjų klausimų, kylančių tokiai porai, yra kada mes tampame šeima. „Kai vaikas gimsta dviejų susituokusių žmonių šeimoje, visiems viskas aišku. O kai ateina naujas, iš dalies svetimas žmogus, į kitų žmonių gyvenimą, atsiranda nauja šeimos struktūra, kurią reikia suformuoti ir prie jos prisitaikyti. Svarbu, kad būtų aiškūs vaidmenys, atsakomybės, tvarka ir taisyklės. Taigi, iš esmės tokios šeimos starto taškas yra kitoks. Visa kita greičiausiai darysime kaip ir įprastoje šeimoje, kur viskas prasideda nuo kūdikio gimimo. O čia tas „kūdikis“ – jau paaugęs“, – kalbėjo psichologas.

Pexels.com nuotr. / Asmeninė nuotr. / 15min koliažas/Sudėtinė šeima / Psichologas Justinas Burokas
Pexels.com nuotr. / Asmeninė nuotr. / 15min koliažas/Sudėtinė šeima / Psichologas Justinas Burokas

„Mamos draugo“ atsiradimas: nuo ko pradėti?

Sudėtinė šeima gali būti įvairi – vaikų gali turėti tik vienas iš partnerių arba abu, į naujus santykius pora gali ateiti turėdami ir skirtingą patirtį, pvz., skyrybų arba mylimo žmogaus netekties. Todėl ir tokios šeimos dinamika bus įvairi. Vis dėlto, anot J.Buroko, vienas dalykas greičiausiai bus būdingas bet kuriai sudėtinei šeimai – tai ryšio mezgimas.

„Partneriai kurs ryšį ne tik vienas su kitu, bet ir su vaiku ar vaikais, su kuriais santykiai nėra užsimezgę nuo gimimo. Visa tai geriausia daryti natūraliai – bendraujant, būnant kartu, dalyvaujant vaikų gyvenime“, – kalbėjo pašnekovas.

Sveikiausia, kai nauji santykiai mezgasi po truputį: „Paprastai viskas vyksta po truputį – pradžioje galbūt tų santykių vaikai nemato, po to jau pradeda matyti. Mama pasako, kad turi naują draugą, jis su vaiku ar vaikais susipažįsta ir visi pradeda kartu leisti laiką. Pradžioje tai būna „mamos draugas“, kuris po kurio laiko turės įgyti naujus vaidmenis toje šeimoje“, – sakė psichologas.

Pasak jo, natūralu, kad vaikams tokiu atveju kyla įvairių jausmų, taip pat ir neigiamų, nes naujasis mamos draugas tampa kliūtimi atkurti buvusią šeimą.

„Kartais vaikai iki galo „nesuvirškina“ jausmų, susijusių su tėvų skyrybomis. Taip pat vaikui gali kilti baimė, kad kažkas atims iš jo artimiausią žmogų – mamą. Todėl jie gali pradėti priešintis naujajam mamos draugui“, – apie galimą vaiko reakciją kalbėjo pašnekovas.

Mezgantis santykiams naujoje šeimoje labai svarbu išsigryninti ir susitarti dėl svarbiausių taisyklių. „Tie susitarimai turi galioti visiems, nesvarbu, kad tas žmogus, kuris dabar gyvena mūsų šeimoje, nėra biologinis tėtis. Manyčiau, kad šiuo atveju su paaugliais galima lengviau susitarti, jiems galima lengviau paaiškinti, kas čia vyksta, jie dažnai būna labiau įsisąmoninę skyrybas. Žinoma, labai daug kas priklauso nuo konteksto. Pvz., ar mama prieš šį vyrą jau turėjo „naują draugą“ ir pan. Kokia buvo priešistorė. Kuo daugiau nusivylimų vaikas turėjo, tuo sunkiau jam bus vėl pasitikėti nauju žmogumi. Todėl sprendimas būti kartu tokios poros yra labai svarbus, nes mes prisimame atsakomybę ir už tą vaiką ar tuos vaikus, kurie yra“, – paaiškino J.Burokas.

Unsplash nuotr./Šeima
Unsplash nuotr./Šeima

Kaip vadinti – bendras sprendimas

Senais laikais, kai sudėtinės šeimos dažniausiai susikurdavo vienam iš poros netekus sutuoktinio dėl jo mirties, naujieji šeimos nariai būdavo įvardinami paprastai – patėvis arba pamotė.

Tačiau šiais laikais, kai sudėtinių porų yra su pačia įvairiausia asmenine patirtimi, dažnai vengiama tokio įvardijimo. Ar svarbu, kaip žmogus bus pristatytas ir vadinamas?

Pasak psichologo, žiūrint iš psichologinės pusės, tai, kaip žmogus bus vadinamas, atspindi jo vaidmenį naujuose santykiuose.

„Jeigu vyras tampa patėviu, vadinasi, jo vaidmuo šeimoje iš principo bus kaip tėvo, prisiimančio visą atsakomybę už vaikų auklėjimą ir priežiūrą. Vaikai gali turėti pačius įvairiausius santykius su biologiniu tėčiu – gerus ir tokius, kai santykis praktiškai yra nepalaikomas. Jeigu vaikas turi tėtį ir jų santykis puikus, jam tikrai nereikia „patėčio“, jis jau tėtį turi. Tokiu atveju, naujas žmogus šeimoje bus mamos draugas, į kurį bus kreipiamasi vardu. Kai naujai šeimoje atsiradęs žmogus vadinamas „dėde“, tai jo vaidmuo tampa neaiškus: jis gal bus draugiškas, o gal – gąsdinantis, bet kuriuo atveju – ne artimas“, – nuomone pasidalino pašnekovas.

Gyvenant bendruose namuose natūraliai kyla „šeimyninių“ iššūkių, pvz., dėl vaikų auklėjimo. Pasak J.Buroko, apie tai porai verta pasikalbėti iš anksto ir vėlgi – susitarti, kas ir kiek bus atsakingas už vaikų elgesį ir kitus visą šeimą liečiančius dalykus.

„Įsivaizduokite situaciją: vaikas netinkamai elgiasi namuose. Juk nebus taip, kad mamos draugas nusišalins ir nieko nesakys. Žmonės turi iliuziją ir nesupranta, kad, jei yra šeima, tai bus daug bendrų spręstinų dalykų, tarp kurių – ir susijusių su vaikų auginimu. „Truputį pabūti ir vėl išeiti“ neįmanoma, kai sutari, jog esi tos šeimos narys“, – teigė pašnekovas.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./ Vyras ir berniukas (asociatyvinė nuotr.)
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./ Vyras ir berniukas (asociatyvinė nuotr.)

Svarbiausia atvirai kalbėtis

„Jei mes sutariame, kad esame šeima, tai turime priimti ir su tuo susijusias atsakomybes. Vyras turi suprasti: „Taip, aš nebūsiu tam vaikui tėvas, bet kadangi mes kartu gyvename, turime bendrus susitarimus ir jų visi laikomės. Tuomet visiems viskas aišku. Žodis „šeima“ suteikia ir atsakomybę“, – kalbėjo psichologas.

„Svarbiausia – kalbėtis“, – paklaustas apie tai, ką galėtų patarti poroms, kurios ryžtasi kurti santykius jau turėdamos vaikų, sakė J.Burokas. Jis taip pat paminėjo ir pirmos pažinties su vaikais svarbą. Pasak jo, tai galėtų būti bendra vakarienė kavinėje ar restorane, kur ir įvyks pirmoji visų pažintis. Dar vienas svarbus momentas – vaiko biologiniai tėvai. Jiems naujasis „mamos draugas“ taip pat neturėtų būti staigmena, kurią jie išvysta, pvz., atvežę vaiką į buvusios žmonos namus.

„Vaikams galima atvirai papasakoti, kad su naujuoju žmogumi mama gerai jaučiasi, jie myli vienas kitą, leidžia laiką kartu. Gal tam vaikui paskui kalbant atskirai su mama kils daugiau klausimų. O mamai svarbu paklausti ir kaip pats vaikas jaučiasi. Kartais tie klausimai būna esminiai – „ar jūs gyvensite kartu?“ Svarbu atsakyti atvirai. Pvz.: „Kol kas mes nežinome, bet mums patinka būti kartu“ arba „Taip, mes planuojame gyventi kartu.“ Apie viską svarbu atvirai kalbėti. Be abejo, tai kiek ir kaip šnekėsime su vaiku, priklauso nuo jo amžiaus. Vienaip informaciją perteiksime keturmečiui ir kitaip aštuonmečiui.

Sprendžia ne vaikas, o suaugusieji

Nepaisant to, kad į vaiko poreikius turi būti atsižvelgiama, o į visus kilusius klausimus ir jausmus reaguojama, jis neturi spręsti, kaip klostysis poros santykiai. Kitaip tariant, visi esminiai sprendimai, liečiantys naują šeimą, su vaikais turi būti aptarti, bet sprendimas – suaugusiųjų reikalas.

„Vaikas negali vetuoti ir sakyti: „Aš nenoriu, kad jis čia gyventų!“. Tokie pareiškimai gali būti neįsisąmoninti vaiko jausmai dėl skyrybų ir visų pokyčių. Reaguoti būtina, bet jam reikia paaiškinti, kad suaugusieji jau nusprendė, pvz., kad mama nori gyventi ir būti laiminga su nauju žmogumi“, – kalbėjo J. Burokas.

Jis pastebėjo, kad moterys dažnai per daug bando apsaugoti vaikus nuo pokyčių. Nors jie pakankamai lengvai priima naujas žaidimo taisykles, jei viskas jiems paaiškinama.

Baigdamas pokalbį jis pabrėžė, jog sudėtinė šeima daugeliu aspektų yra tokia pati, kaip ir bet kuri kita, vadinama, tradicine. Skiriasi tik jau minėtas faktas – kad yra vaikų.

„Einant į tokią šeimą vyrams turbūt svarbiausia neturėti iliuzijų, kad gyvensi tik su partnere, o jos vaiko „nebus“. Tai – nesąmonė, taip nebūna. Vaikas yra neatsiejama šeimos dalis, tai kelia papildomų iššūkių ir tai būtina įsivertinti prieš pradedant santykius. Kas tikrai traumuoja vaikus, tai nuolatinis į šeimą ateinančių žmonių kismas“, – paaiškino portalo pašnekovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis